-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
„Jos eilėraščiuose gyvenimo kasdienybės atgarsiai, skaitomų knygų užuominos, disputai su jų herojais, nusivylimai ir tikėjimai. Ta poezija tokia sunkiai apibrėžiama, įvilkti jos į kasdienius žodžius neįmanoma“, – rašo mokytoja Beata Viederienė.
Gabija Kopūstaitė (12 kl.)
Iš ciklo „Kamufliažas“
Motyvacinis laiškas
Prapliupusiomis metaforomis,
Sakiniais be kablelių,
Akiniais be stiklų,
Byrančiais nutylėjimais
Parašiau laišką.
Butaforiniu dalgiu nušienavau saulės išdžiovintą širdgėlą.
Kur erškėčiai?
Juk pamiršau paminėti Kristų –
Man nedera toliau kalbėti –
Tik sėdėti,
Nusidėti
Nusidėti.
Sargybinių prie įėjimų,
Laisvo elgesio merginų,
Vyno taurių kolekcionuotojų,
Pasiklydusių ciferblato spūstyje,
Paprašiau laiško.
Nereikėtų to laiško skaityti.
Geriau įsivaizduoti,
Palaukti matricos,
Pasibaigusios televizijos programos,
Kai nelegalu būti atsimerkus –
Išmesti smėlio laikrodį,
Išmesti laišką.
Erdvės = kūnai
Balkonas primena erdvėlaivį.
Paviršių tarpininkas,
Įsispraudęs tarp mano išeiginės suknelės
Ir tavo nežemiško apsiausto.
Jis nepasveikęs liudininkas
Su atsilupusiais dažais,
Nuvytusiais gvazdikais,
Į šilkus įsuptų miegančių musių simfonijomis.
Portalas,
Liudijantis nei žemėje, nei danguje nebuvusį
Tavo nebūvį.
Dinozaurai
Lovos kraštas lygus pasaulio kraštui.
Graikų dievai, mitologiniai baisuokliai
Užkritę už lentynos,
Plūduriuojantys Rubikono pursluose.
Jau nieko neatspindintys klajoklių padai,
Prisvilę prie mokyklos suolų būsimieji kunigai
Pradedantieji vairuotojai, pamiršę, kaip styroti kaliausių pozomis.
Jie tik nemokšos gatvių narkomanai,
Apsimetantys nemeluojančiais dangaus vergais –
Kur dangūs, rojaus sodai, Kaino ietim persmeigti stropuoliai?
Rašai poeziją, mini ten Dievą,
Tau nesinori gimti antrąsyk –
Bijai pasikartojimų,
Raudonų kaklaryšių, hipsteriškų šūkių,
Dinozaurų išnykimo,
Pilkų sienų,
Pasąmonės.
Paralelizmo teorema birželį
Suspaudus tvinksinčius akių vokus
Beformis žiburys įsmigs į šaltą erdvę.
Gali manyti, kad ten rojus, matyti
Šlapiais plaukais ant slenksčio tupintį jaunuolį –
Angelą po darbo. Su pasišiaušusiais sparnais,
Su atvirom mintim… gal kiek per daug…
Jis nori
Rūkyti savo pirmą meilę: išsidžiovinti, sumalti,
Įsukti į papirosą. Švelniai pridegti ir išsunkti
Mintis, akistatą, raudono lūpdažio pigmentą
————————————–
Virpančių žvaigždžių refleksija ant seno kilimo
Atmerki jau nudžiūvusius akių vokus –
Plonytė linija tarp „čia“ ir „ten“.
Nutrūko radijo banga,
Užmigo Baltija –
Tavo angelui geriau palaukti ryto.
Grįžkime,
Aguonos žydi.
Jaunatis
Svajodami apie šikšnosparnius,
Poezijos aukštumas
Ir žemumas,
Amžiną gyvenimą ir laikiną gyvybę,
Herojaus laiptą menkniekių hierarchijoj,
Springdami, banguodami į dugną,
Iš užribio mosuodami kvailais delnukais,
Rydami blondinių žvilgsnius
svetimose rūbinėse
Tyliai trūnija.
Tyli materializacija:
Dievo pėda ant vejos,
Mindoma tuzino aklų eretikų.
Koncerto kolonėlių dužesių užgožtas
Perkūno karaokės vakaras.
Restoranas, aplankomas šeštadieniais,
bet barmenas Godo priima užsakymus tik darbo dienomis.
——————————-
Sapnas, išsigandęs savo pranašystės,
Krūptels ir nubus
Tik pradėjęs kristi
Kristui į akį.
Cukrinių avinėlių lietus
Nuvytusio žiedlapio trupinių saują
Sunkia saulės spindulių vanduo,
Aš – nuvytęs žiedlapis: skaudžiau už radioaktyvų lietų,
Už benamių kačių arijas,
Patemptas sausgysles.
Makabriška simfonija,
Sustingus smilkiniuos,
Patetiška ligonė – undinė,
Poetė,
Sutraiškyta ant greitkelio,
Niekada neištarusi nė žodžio.
Kai ją mačiau, man tebuvo penkeri.
Mazochizmo seansas – riešų angos,
Tuščia galva, pilnas puodas sriubos,
Deginantis skausmas – ji šypsosi,
Ji juokiasi.
Geriau kalbėtum apie tai, kad neturi draugų,
Įsivaizduojamo kačiuko medyje šaukiesi
Naktimis,
Lyg Kristaus pirštų antspaudų
Rankos seklumoj ieškotum.
Plyta
I.
Idiotams
Aš uniforma, kabanti žalio marmuro spintoje,
Pelėsinis sūris pelėkautuose,
Be pagrindinio vaidmens,
Be kostiumo.
Aš sandėlio išnara, kybanti ant surūdijusios vinies,
Atbukęs asilo dantis,
Avižinės košės sviestas,
Sutryptas durų kilimėlis,
Uždraustasis vaisius pas Edeną.
Poetiškai besikeikiąs pradedantysis liftininkas.
Kostiumo savininkas.
Palaimintasis.
I.
Tarpininkams
Amžinai viduryje: Bukowskio fanatikas,
Augalu atgimsianti Budos atžala,
Sizifo kamuolys,
Ritmiškai alsuojantis koncerto apsauginis.
Gręžiamas sijonas,
Svetimas vanduo, varvantis į svetimą vamzdį.
Svetimas asmuo,
Prisiklijavęs žinutę –
Aš vidutiniška prekė,
Nugrūsta į lentynos vidurį,
Su nuolaida.
Requiem
Išblankęs pranašystės kontūras,
Išsiblaškęs saulėlydis,
Manęs čia nebebus –
Kintantys dažniai,
Rūgštūs odos griežinėliai
Griaužia
——————————————————
Praleiskim nemigą kartu.
„Viskas, ką gali įsivaizduoti, tikra“,
Bet nuo realybės mums toli –
Tu vengi autografų ir autobuso bilietėlių,
aš apsiperku internete, kad pamirščiau
Balzganą dimensiją –
gyvates,
dantis,
varles.
Sulig ta minute, kai mes važiuojame nuo paparacų,
Sulig ta minute, kai aš krapštau centus krepšelio turiniui užpildyti,
Šita idilė sprogsta –
Lieka tik žievelės.
Mums ne pakeliui,
Saulėlydis užgeso.
Apraiškos fizionomija
Nerandu savo Dievo.
Sapnuoju violetinį šimtaburnį –
Apsireiškėlį su žaliu vainikėliu,
Nardau po poeziją, pradedu ir vėl numetu
Eilinį niekam tikusį romaną.
Kaip atrodo Dievas?
Troškiam ore tvyrantis rūkas,
Švilpaujantis svetimkūnis gatvėje,
Kviečiantis priešininką iš pragaro.
Refleksija veidrodyje,
Neatsiliekantis šešėlis,
Nematomasis.
Spindulys
Ant lango su šerkšno kailiu,
Be gėdos, manding,
Be įkvėpimo, susigėdus
Nupieščiau savo skeletą,
Kaulų išsidėstymą, kad matyčiau,
Kuo buvau ir būsiu.
Toks neišskirtinis kaulų mišinys.
Nubrėšiu spindulį, jis imituos,
Ko siekiu.
Piršto nepajudindama parodysiu
Už nugaros, už esmės
Užkritusią svajonę.
Sielos ryšį atrasiu šnabždėdama
Lūpomis,
Elegantiškai,
Nepastebimai –
Gal pastebėsi.
Tyla
Jie nustoja čiauškėti, kai glosto šaligatvių katinus.
Kai pradeda sapnuoti
Apie metų laikus –
Kaip greitai jie subėga į kriaukles.
Apie pirmas užrašų knygeles
Ir pirmas dramatiškas virves su taburetėm.
Apie būrimus iš delnų,
Nepavykusius vakarėlius ir mūzų lavonus,
—————————————————-
Sėdėdami pamišėliškuos butuos,
Ant tų pačių taburečių
Tyli miegantys poetai.
Marginalas
Išsilydęs sviesto pakelis,
Išbalusi dėmė veide.
Noriu mylėti platoniškai,
Išpurčius sapnų gaudyklės turinį,
Rinktis fatališką idilę,
Prisiklijuoti nekintamos būties tikrovę.
Stiklinės sauja vandens
Už užbrėžto likimo rašalo.
Tavo silpnos riešų angos – į mano minčių dugną.
Neįdomu.
Gal reiktų panages išsikrapštyti,
Supuvusio smegenų turinio atsikratyti?
Taip siekia būti gęstanti būtis,
Taip sliekas nori rausti,
Kaip tu – greičiau pasenti.
Rausti
Nuo savarankiškumo.
Retoriniai klajokliai, filosofiniai romanai,
Pilkit man išlydytą blaivystę
Atgal į 2004-uosius
Kaip tą pakelio turinį, stiklinės saują.
Aš stengsiuosi
Išvengti užribio.
Žudikas
Pakelta uždanga, blizgantys skruostai,
Sustoję iškreipti mimų veidai,
Penkios sekundės vienmarškinių kūnų tylos.
Avinėlis paklydėlis,
Suvokęs bandos absurdą,
Per silpnas prabilti.
Susilieja su raudonais blyksniais:
Ten – nuo įprastumų perdegusi lemputė
Kaitina sąžinę.
Svetimas praeivis užkliūna už savęs –
Bėga per požeminę perėją,
Pranyksta nuo paviršiaus.
Tu – iš paskos,
Šnopuodamas,
Pavergtas kaitros.
Aš ne žudikas! Aš ne numirėlis!
Aš tapatumo su pradžia objektas,
Tapatumo su visuomene šalininkas,
Budos apdovanota smėlio smilties akistata.
Lempų kaltė.
Ne nužudytasis, ne žudikas.
Nesusipratimai
Šiandien režisuoju filmą: surenku aktorius –
Prieangio monstrus, stalčiaus mūzas, sapnų vaiduoklius.
Per objektyvą
Užsimerkusi, kūno vedama judu perono požemiais.
Šokdama riešais piešiu
Žinojimą, prisirišimą.
Besilydant ausų būgneliams
Atlieku išpažintį.
Meldžiuos raudonų lempų dievui –
Prakiurusiam pasauly dvasingumas mirė.
„Nevykęs filmas“ – dar nebuvo atomazgos,
O jau šneka iškritusios akys.
Elegancija
Jie neskubėjo į savo autobusus, prieš išeidami neišjungė šviesų.
Juos išlydėjo koridorių tapetų
Jaukus šnaresys.
Koks rožinis dangus pavasariais.
Ir tik truputį vasariais.
Vėluoti galima elegantiškai.
Jie mano, kad reikia kuo daugiau rašyti,
Nuolat tikrinti, ar nesapnuoja,
Skaičiuoti pirštus – kad tik nebūtų vienuolika.
Jie springsta nuo minčių, kad žiema nesibaigs,
Kad patyrimo fizionomiją išvys kas kitas.
Jie niekad taip ir neišmoks rašyt kaire ranka.
O telefonų skambučiams tyliai siūbuojant
Neatsiliepti.
Bendri
Įpareigoti benamiai šiąnakt man po langais giedos giesmę,
Aš klausysiuos uždengusi ausis.
Apsvaigę jie šauks apie pirmąją meilę,
Garsiai svajos apie pasivaikščiojimus
Ant vandens
Ir skubančią senatvę.
Greitai giesmes pakeis raudos,
Benamiai tarkštels buteliais,
Lietūs slėps jų ašaras, asfaltai droš nagus.
Mano ausys
Kyšos iš delnų
Ir tyliai niūniuos.
