-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Tai gali nutikti pamiršus žmogaus vardą ar kai svarbaus susitikimo metu pradeda gurgti pilvas.
Tokiais momentais veidą užlieja karštis, o gėdos paslėpti tampa neįmanoma.
Bet kodėl organizmas reaguoja būtent taip?
Iš kur atsiranda tas staigus raudonis, kuris, regis, tik dar labiau išduoda mūsų emocijas? Mokslininkai turi tam paaiškinimą – pažvelkime į jį išsamiau.
Remiantis HowStuffWorks duomenimis, kai patiriame gėdą, įsijungia simpatinė nervų sistema – ta pati, kuri aktyvuoja „kovok arba bėk“ režimą.
Ji veikia automatiškai, nepriklausomai nuo mūsų valios.
Nevykusiose situacijose smegenys interpretuoja gėdą kaip grėsmę, net jei realaus pavojaus nėra.
Atsakydamas į šį signalą, organizmas išskiria adrenaliną – hormoną, kuris pagreitina širdies ritmą, išplečia vyzdžius ir pristabdo virškinimą, kad energija būtų skirta „išsigelbėjimui“.
Be to, adrenalinas plečia kraujagysles, ypač veide.
Dėl stipresnio kraujo pritekėjimo oda parausta – taip atsiranda gėdos raudonis.
Kuo didesnis susijaudinimas, tuo ryškesnė reakcija: kraujagyslės dar labiau išsiplečia, oda įkaista, ir paslėpti to neįmanoma.
Evoliuciniu požiūriu raudonavimas yra svarbus mechanizmas, padedantis palaikyti gerus tarpusavio santykius.
Mokslininkai mano, kad žmonės rausta norėdami parodyti aplinkiniams, jog suvokia savo klaidą ir jaučia gėdą.
Tai signalas, kad buvo pažeistos socialinės normos ir asmuo tai pripažįsta.
Įdomu tai, kad gėdos sukeliamas raudonis būdingas tik žmonėms.
Mokslininkai dar niekada nėra pastebėję, kad dėl sumišimo paraustų beždžionės ar kiti gyvūnai.
Raudonavimas yra savotiška fizinė atsiprašymo forma, padedanti atkurti draugiškus santykius ir išvengti konfliktų.
Be to, aplinkiniai intuityviai supranta, kad gėda – nemalonus jausmas, todėl jaučia empatiją raustančiam žmogui.
Svarbu paminėti, kad maži vaikai iš gėdos nerausta.
Ši reakcija atsiranda tik vėliau, kai žmogus ima suvokti save kitų akimis ir mokosi bendrauti.
Dauguma žmonių gėdintis ir rausti pradeda maždaug pirmoje klasėje.
Tai rodo, kad raudonis – grynai socialinis mechanizmas.
Gyvūnai iš gėdos nerausta, bet gali parodyti apgailestavimą kitais būdais.
Pavyzdžiui, šunų šeimininkai tikriausiai yra matę, kaip išdykę augintiniai atsigula ant nugaros ir parodo pilvą.
Mokslininkų teigimu, taip jie išreiškia supratimą apie savo kaltę ir nenorą prieštarauti šeimininkui.
Be gėdos, žmonės gali parausti ir dėl kitų emocijų.
Pavyzdžiui, kai pykstame, organizmas taip pat įjungia „kovok arba bėk“ režimą, aktyvuodamas simpatinę nervų sistemą.
Dėl to išsiskiria adrenalinas, plečiantis kraujagysles – veidas parausta iš pykčio.
Raudonis atsiranda ir įsimylėjus ar pajutus seksualinį susijaudinimą – tuomet padažnėja pulsas ir sustiprėja kraujotaka.
Tai natūrali kūno reakcija, siunčianti signalą apie mūsų simpatiją.
Taip pat galime parausti dėl streso, nerimo ar net juoko – kai padidėja kraujospūdis, į veidą suplūsta daugiau kraujo.
