„Kas gi gali mums sutrukdyti!“

„Kas gi gali mums sutrukdyti!“

Vienoje iš savo paskutiniųjų dainų Fredis Merkuris dainavo „Show must go on!“ (pasirodymas turi tęstis – angl.). Kūrėjas be pralaimėjimo gyvenimui… Kažkodėl šiandien, rašant įvadą atlankui, prisiminė ta tikroji scenos legenda…

Ilgiau nei pusmetį pastebimai keičiasi gyvenimo ritmas, tempas, veikiamas nuo mūsų nepriklausančių jėgų. Daug kas vėluoja, nukeliama arba… iš viso neįvyksta. Tik, regis, vienas dalykas iš nedaugelio yra nesustabdomas – kūrybinė mintis. Ypač – jaunųjų. Taip ir įsivaizduoji juos gūžčiojant: „Kas gi gali mums sutrukdyti!“

Austėja Ivoškaitė (5 kl.)

Tėjus ir Austėja

Kai Austėjai suėjo 5 metai, dovanų ji gavo puošnią dėžutę, perrištą raudonu kaspinu. Ant jos buvo priklijuotas sveikinimas ir įspėjimas: ,,Atsargiai – stiklinė pilis su karaliūnu“.

Mergaitė drebančiomis rankutėmis išpakavo dovaną ir dėžėje rado stiklinį akvariumą su plaukiojančia žuvyte. Ji buvo labai graži, mėlynos spalvos. O jau uodegos puošnumas. Suprato, kad tai ne žuvytė, o žuviukas – tos stiklinės pilies karaliūnas. Tėvai paaiškino, kad jį vadina Gaideliu. ,,Koks neromantiškas vardas“, – pamanė Austėja.

– Nuo šiandien jis bus Tėjus, – mergaitė pakrikštijo stiklinės pilies valdovą.

Austėjai rūpesčių padaugėjo: ji gražino pilies aplinką, sodino naujus augaliukus, ieškojo gražių akmenukų, kriauklelių, valė iš ,,vandenyno“ teršalus. Kartais sugalvodavo Tėjui linksmybių. Prieš žuviuką pastatydavo veidrodį ir stebėdavo, kaip Tėjus pasišiaušęs grumdavosi su priešu.

Šiandien Austėja žuviuko nebeturi, jis numirė prieš dvejus metus. Pastarosiomis dienomis apie jį nuolat galvoja. Mergaitė įsitikinusi, kad dabar savo Tėjų geriau suprastų, nes pati jaučiasi kaip akvariume. Karantino metu ji gyvena tarp keturių kambario sienų. Kompiuteris, telefonas, žvilgsnis pro langą ir vėl viskas kartojasi. Taip pasiilgo draugų, su kuriais bendrauti – apkabinti, žaisti, juoktis – negali. Bėga trečias mėnuo, bet Austėja tiki, kad šiame akvariume neužtrokš – išgyvens.

Jonas Dilkas (5 kl.)

Geras vardas kaip lobis

Aš JONAS. Dilkas JONAS. Kai pasakau vardą, visi suklūsta. Nepopuliaru būti JONU, kai tiek kajų, aironų, nojų, lukų. Ir savo klasėje, ir mokykloje esu tik vienas JONAS. Mane gerbia, nes esu klasės ,,lobis“. Mano vardas JONAS skamba kaip MILIJONAS. Esu labai išdykęs. Bet grįžkim prie vardo.

Kai kurie mano draugai savo vardais nepatenkinti, nori, kad juos vadintų kietesnėmis pravardėmis. O mano vardas pats kietas. Vien dėl vienos dienos metuose verta būti JONU. Degantys laužai, muzika, įdomūs žaidimai – tai Joninių dienos linksmybės. Aš labiausiai laukiu Joninių vakaro, kada vainikuojami Jonai ir Janinos. Janinos manęs dar nedomina, bet Jauniausio Jono nominacijos labai laukiu ir vis tikiuosi, kad neišdygs kaip koks grybas už mane jaunesnis Jonukas. Jaučiuosi tikras milijonierius, kai man uždeda ant galvos vainiką. O kai sutemsta, su mama neriam į mišką ieškoti paparčio žiedo. Ir nepatikėsit, kiekvienais metais išgirstu džiaugsmingą mamos balsą: ,,O Dangau, paparčio žiedą radau“. Ir kaip nerasi, mama žino, kur susirenka maži šviečiantys ,,žiburėliai“. Jonvabaliai mosuoja savo žalsvai degančius užpakaliukus ir atrodo kaip paparčių stebuklingi žiedai.

Smagu ir saugu turėti tokį vardą. Nesu visažinis JONAS, bet Joninių vakaro ir nakties burtai man suteikia daug pasitikėjimo ir stiprybės.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų