P. Židonio nuotr.

Karas Ukrainoje – puolimas prieš Vakarų demokratiją

Pasaulis ketvirtadienį atsibudo kitoks – ankstyvą rytą Rusija pradėjo plataus masto karinę invaziją į Ukrainą.

Ar Vakarai pajėgūs sustabdyti Kremliaus tankus, koks scenarijus gali būti paruoštas Baltijos valstybėms? Įžvalgomis dalinasi Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentas dr. Laurynas Jonavičius.

Šiuo metu neabejotinai mūsų žmonėms svarbiausias klausimas, ar dabartinėje situacijoje užtikrintas Baltijos šalių saugumas?

Reikia nuolat sekti situaciją, kas vyksta Baltarusijoje, Kaliningrade. Ant žemės esančių pajėgumų turbūt užtektų pulti. Bet klausimas, ar toks sprendimas bus priimtas. Apie tai kol kas nekalbama net iš Rusijos pusės. Nuo tokių jos veiksmų yra atgrasantys veiksniai kaip mūsų narystė NATO, NATO pajėgų buvimas Lietuvos, Latvijos ir Estijos teritorijose. Kita vertus, mes kalbėjome, kad ir karas Ukrainoje nėra racionalus ir logiškas, bet, kaip matome, jis jau vyksta. Reikia būti pasirengusiems, daryti viską, ko reikia savo saugumui užtikrinti, atsižvelgiant į esamą jėgų balansą regione, karių koncentraciją Baltarusijoje, Kaliningrade ir kitur.

Situacija Ukrainoje dramatiškai pasikeitė per vieną naktį. Ar šiuo metu įmanoma pasakyti, kaip gali toliau vystytis įvykiai ir kur galėtų būti tas galutinis taškas, kuriame Kremlius sustotų?

To pasakyti neįmanoma. Iki galo neaišku, nei ko iš jo pusės siekiama, nei kaip planuojama. Kremlius gali tų tikslų privardinti, bet ką išties reiškia sustabdyti NATO plėtrą, atitraukti iki 1997 metų ribų ir suteikti garantijas, kad Ukraina nestotų į NATO? Akivaizdu, kad to nebus iš Vakarų pusės. Taigi, greičiausiai norima padaryti Ukrainą prorusiška, pakeisti vadovybę ir įsitvirtinti jos teritorijoje. Kalbama ir apie Krymo variantą, strateginę jo svarbą – sujungti Krymą su Donbaso ir Luhansko respublikomis. Bet ar iš tikrųjų to siekiama, mes kol kas dar nežinome ir nežinosime.

V. Putinas deklaruoja, kad tikslas – ne okupuoti Ukrainą, o ją demilitarizuoti, nubausti kaltus asmenis… Akivaizdu, niekas tuo netiki?

Čia Kremliaus propaganda. Bandymas nukreipti dėmesį nuo to, kas vyksta. Viskas, ką kalba V. Putinas, iš esmės, yra propaganda ir labai žiauri. Iš to, ką jis sako, beveik niekas neturi nieko bendra su realybe.

Žvelgiant iš šalies atrodo, kad iš to karo pačiai Rusijai irgi nieko gero nebus. Kodėl tuomet griebtasi tokių drastiškų žingsnių ir būtent dabar?

Kremliaus pusės mąstymas toks, kad jei Vakarai nepasiduoda įtikinėjami, vadinasi, juos reikia priversti susitaikyti su tais Rusijos interesais, kurie yra XIX amžiaus vidurio–XIX amžiaus pabaigos. Visiškas anachronizmas. Problema, kai mąstantis XIX amžiaus galios principais bendrauja su XXI amžiaus valstybėmis, kurių tikslas yra išvengti karo. Turbūt labai didelė ir Vakarų problema, kad kol kas leidžia taip elgtis. Netgi po to, kas ketvirtadienio naktį įvyko, ryte nebuvo tokių ženklų, kurie V. Putino ar Kremliaus būtų priimami kaip reikšmingi ir nebeleidžiantys toliau eiti.

Rusijai įvedamos sankcijos, apie jas daug kalbama. Ar tai veiksminga?

Dabar tos sankcijos niekaip neveikia. Ar veiktų? Labai sudėtingas klausimas. Žiūrint kokios. SWIFT (tarpbankinė pranešimų sistema, suteikianti galimybę naudotis saugiais ir patikimais pranešimų apie pervedimus kanalais) atjungimas, dujotiekio projekto „Nord Stream 2“ sustabdymas, asmeninių sankcijų V. Putinui įvedimas būtų tikrai jaučiamos sankcijos. Ar tai priverstų dabar Rusiją keisti politiką? Deja, bet greičiausiai ne. Tačiau iš kitos pusės, jeigu tokių sankcijų nebūtų, tada kam tuomet Rusijai kažkur sustoti?

Nuskambėjo V. Putino grėsmingas pareiškimas kitoms valstybėms nesikišti į jos santykius su Ukraina, netgi priminta, kad Rusija – branduolinė valstybė. Ne vienas politologas, saugumo ekspertas kalba apie tendenciją šiai karinei invazijai į Ukrainą peraugti į Trečiąjį pasaulinį karą. Kiek, jūsų manymu, šis scenarijus tikėtinas?

Tokie pareiškimai – V. Putino bandymas atgrasyti oponentus nuo Ukrainos gynimo. Bet ir Vakarai turi branduolinį ginklą. Čia jau taktiniai informacinio karo elementai.

Savo pirmadienio kalboje, kuri labiau panėšėjo į grasinimus ir mokslinčiaus išvedžiojimus, V. Putinas suabejojo Ukrainos teise egzistuoti ir apkaltino jos vyriausybę esant Vakarų remiamu „neonacių“ režimu. Kodėl Kremlius traukia neonacizmo kortą?

Kremliaus retorikoje ji visą laiką egzistavo. Sakyta, kad ir Baltijos šalys yra nacių židiniai. Ukraina dar nuo Oranžinės revoliucijos laikų, kaip pavadintų rusai, yra nacizmo irštva. Tai – sena V. Putino retorika. Kai oponentą prilygini naciams, atveri sau visus kelius su juo daryti, ką nori, nes nacizmas visame pasaulyje yra blogis. Visi su tuo sutinka ir pripažįsta. Tai, kaip dabar vartojama ši retorika, yra visiška manipuliacija, propaganda, bandymas pateisinti visiškai neteisėtus veiksmus.

Kokios dabar Aliaksandro Lukašenkos pozicijos?

Jeigu kalbame apie karą Ukrainoje, tai A. Lukašenka čia neturi jokio vaidmens. Viską sprendžia rusų generolai. O dėl Baltarusijos santykio su Rusija ateities gali būti įvairių variantų. Greičiausiai tikėtina, kad A. Lukašenka pamažu nueina nuo scenos. Kol jis dar išlaiko prievartinę kontrolę, neleidžia Baltarusijoje niekam net pagalvoti apie suartėjimą su Vakarais, tol gali būti Kremliui naudingas. Bet, akivaizdu, žvelgiant iš Vakarų perspektyvos, šiuo metu Baltarusija yra prarasta visiškai.

Kalbama apie tarptautinį tribunolą V. Putinui. Kiek tikėtinas toks variantas?

Mes daug metų kalbame ir apie tribunolą A. Lukašenkai, bet kažkaip jo nesimato. Tai – galių balanso klausimas. Jei Vakarai susiims ir pademonstruos savo galią, kuri yra didesnė už Rusijos, jeigu Rusija bus nugalėta, tada bus galima kalbėti. Kol kas Rusija tik laimi. Tad tas tribunolas V. Putinui neįdomus.

Karas Ukrainoje savotiškas Vakarų išbandymas. Ką rodo reakcijos, kiek yra vienybės?

Ką ir sakiau, reakcija kol kas prasta. Kas kad britai ar ES įtraukė visus Dūmos narius į sankcijų sąrašą. Grubiai tariant, jiems tai neįdomu. Aš tikiuosi, kad vis tiek tos tikros sankcijos galiausiai bus. Mes seniai to tikimės. Vakarai yra vieningos pozicijos, kad Rusija kalta, bet bendro atsako, kuris būtų matomas ir apčiuopiamas, kol kas (ketvirtadienį – aut. pats.) nėra.

Fiziškai tai yra karas prieš Ukrainą. Bet ar tikrai tik prieš ją? Ar tai nėra karas prieš Vakarų demokratiją?

Žinoma, taip. Ukraina yra tik instrumentalus dalykas. Rusijos ir V. Putino visos kalbos, retorika nukreiptos visų pirma prieš Ameriką, prieš Vakarus. Ukraina yra tik kaip kontroliuojama Vakarų valstybė, kuri, rusų supratimu, yra rusiška. Tai yra prieš vakarietišką pasaulio tvarką nukreiptas elgesys. Kremliaus taikinys numeris vienas yra priversti Vakarus priimti Rusijos žaidimo taisykles.

Kaip keičiasi eilinių ukrainiečių kasdienybė, kokia jų reakcija į tai, kas vyksta jų šalyje?

Jeigu valstybę užpuolė, kokia gali būti reakcija – eini kariauti. Kiek suprantu, Ukrainoje tokia nuostata ganėtinai stipriai jaučiama.

Kaip manote, kokių poslinkių artimiausiu metu galime matyti Ukrainoje?

Neįmanoma pasakyti. Priklauso nuo to, kaip elgsis Vakarai, pavyks ar nepavyks rusams eiti į priekį, kiek griežtas, tvirtas bus ukrainiečių atsakas, kokie bus pačių rusų kaštai, kiek bus jų pačių žuvusių, kiek bus sunaikintų lėktuvų ir visų kitų dalykų. Viso to neįmanoma prognozuoti.