Apie Rudžių gyvenimą bei veiklą medžiagą surinko gimtojo krašto patriotė, Krekenavos bibliotekininkė Irma Pažemeckienė.

Kanklių melodijos iš Krekenavos

Kanklių melodijos iš Krekenavos

Garsaus kanklių meistro Stasio Rudžio ir kanklininkės Onos Rudienės dėka Krekenavos vardas iki šiol siejamas su šiuo lietuviams ypatingu instrumentu. Kanklės dėl to net miestelio herbe vaizduojamos.

„Kanklės – Lietuvos garbė,/Senų vaidilų draugė./Ir aš valandėlę liuosią/Kanklių balseliais gėriuosi.

/Smuklėje pas Joškę,/Bernai tampo armoškę,/O aš kankles pasiėmus,/Skambinu sau įsirėmus“, – taip kadaise Krekenavoje, pritardama sau kanklėmis, aukštu balsu dainuodavo kanklininkė Ona Rudienė.

Ir šios moters, ir jos vyro, garsaus kanklių meistro Stasio Rudžio gyventas laikas jau likęs praeityje.

Šiemet minimos 140-osios S. Rudžio bei 110-osios O. Rudienės gimimo metinės.

Jų išėjimo laikai dar labiau skirtingi. Vyras mirė 1949 m., žmona – 1992-aisiais.

Nepaisant nemažo metų skirtumo, 1934 metais susituokusi pora nugyveno gražų bendrą, nors nelabai ilgą gyvenimą, susilaukė dviejų sūnų ir sugebėjo visam Krekenavos kraštui įkvėpti meilę lietuviškoms kanklėms ir jų muzikai.

Apie Rudžių gyvenimą bei veiklą medžiagą surinko gimtojo krašto patriotė, Krekenavos bibliotekininkė Irma Pažemeckienė.

Daug garbaus amžiaus vietos gyventojų ji pakalbino, jų, taip pat Rudžių sūnaus prisiminimus užrašė, nuotraukų pririnko, taip sukaupė ir ateities kartoms neša žinią apie čia gyvenusius garbingus žmones.

S. Rudys plačiai garsėjo kaip kanklių meistras. Jo gaminami instrumentai buvo labai vertinami, žinomi, o jo suburtas kanklininkų ansamblis pasirodydavo ne tik bažnyčioje, bet koncertuodavo įvairiose vietose – Panevėžio, Radviliškio, Ukmergės apylinkėse. Išgarsėjus su koncertais apvažiuota daug kitų Lietuvos miestų, dalyvauta šventėse, renginiuose.

„O kai kanklininkai skambindavo bažnyčioje „ant vyškų“, žmonės net verkdavo. Taip buvo sužavėti šios muzikos“, – pasakoja krekenavietė I. Pažemeckienė.

S. Rudys, O. Rudienė ir J. Strimaitis Rudžių namuose Krekenavoje 1935 metais.

Auksinės kanklės

Garsieji kanklininkai nebuvo pamiršti ir kuriant Krekenavos herbą. Dabar žvelgdami į tą herbą matome raudonos spalvos fone pavaizduotas auksines kankles, o mėlynoje skydo dalyje – tris sidabrines heraldines lelijas.

Švč. Mergelę Mariją simbolizuojančios lelijos Krekenavai labai svarbios. Juk jų garsioji bazilika ir skirta

Švč. Mergelės Marijos ėmimui į dangų. O altoriuje esantis Dievo Motinos paveikslas laikomas turinčiu stebuklingų galių gydyti ir apsaugoti nuo nelaimių.

Kitas herbo simbolis taip pat labai svarbus. Auksinės kanklės primena iki šiol minimą ir gerbiamą muzikantą, kanklių meistrą, jų gamintoją S. Rudį.

Kaip gerai, kad I. Pažemeckienė nuveikė tokį didelį darbą, surinko prisiminimus ir dabar galima daugiau sužinoti apie jau seniai Amžinybėje besiilsintį garsų kanklių meistrą.

Netoli Krekenavos esančiame Mučiūnų kaime gimęs S. Rudys buvo neįtikėtinai darbštus, gabus, kūrybingas žmogus.

Pasistatęs namą puošė jį drožiniais, pasidaręs baldus dailino juos ornamentais. Viską, ko tik gyvenimui reikėdavo, jis savomis rankomis pasidarydavo. Ir viskas būdavo padaroma gerai.

Pradėjus daryti kankles, meistrui buvo labai svarbu rasti kuo tobulesnę jų formą, išgauti kuo gražesnį skambesį.

Vietoj dvylikos stygų pradėjo daryt kankles su dvidešimt dviem stygomis. Be to, stygos kartais buvo sudvigubintos, kad garsiau skambėtų.

Amžininkai pasakoja, kad jis net specialų baldą kanklėms sudėt buvo sugalvojęs ir padarė – piramidės formos.

Štai ką bibliotekininkei apie tėvą pasakojo jo šviesaus atminimo sūnus Domas: „Man buvo tik 5 metai, kai tėvas mirė, todėl apie jį žinau daugiausia iš mamos pasakojimų. Jaunystėje tėvas kartu su broliu Tadu net porą kartų buvo išvažiavęs darbams į Ameriką. Grįžę nusipirko sklypą su nameliu dabartinėje Vytauto gatvėje. Pasistatė dirbtuvėles, pradėjo staliauti. Rankomis nutašė, nuobliavo rąstus visam didžiuliam namui. Kai apsigyveno naujajame name, pradėjo statyti kitą namą – Laisvės gatvėje. O pirmąjį, pirktinį namelį išnuomojo mokytojams.“

Dabar atrodo, kad tarsi pati lemtis padiktavo būtent tokį žingsnį.

Išnuomotame bute apsigyvenę mokytojai samdė tarnaitę – neturtingą mergaitę Oną Slavinskaitę. Krito ji meistrui į akį ir netrukus tapo Rudiene.

Pats gražiai kankliuodamas ir žmoną, taip pat meniškos prigimties, gražiai dainuodavusią, muzikalią moterį išmokė. Turėjo meistras ir daugiau mokinių, tad ir kanklininkų būrelį subūrė.

O. Rudienė. Šeimos archyvo nuotr.

Vis prie darbo

Bibliotekininkė I. Pažemeckienė apie Rudžius daug sužinojo iš savo mamos Emilijos Kažukauskaitės- Pakėnienės, jaunystėje bendravusios su kanklininkais, mačiusios jų gyvenimą ir buvusios bene paskutine S. Rudžio mokine.

1946–1953 metais E. Kažukauskaitė lankė Krekenavos gimnaziją ir gyveno pas moterį, išsinuomojusią senąjį namą Rudžių sodyboje.

„Mama sakė, kad S. Rudys buvo darbštus ir nagingas žmogus. Viską jo gyvenime užpildė darbas. Rudienė – taip pat darbštuolė, prie vyro gražiai taikėsi, todėl abu sugyveno darniai“, – pasakoja I. Pažemeckienė.

O E. Kažukauskaitės-Pakėnienės atsiminimuose apie S. Rudį užrašyta: „ Nors pats darydavo aukščiausios rūšies alų, o rūsyje visada buvo įvairių vynų, niekas jo nėra matęs nei girto, nei išgėrusio. Nerūkė, nemėgo kompanijų. Jų namuose būdavau dažnai ir visada jį prisimenu sėdintį didžiulėje virtuvėje tarp varstotų, įvairiausių įrankių, tarp kvepiančio medžio drožlių. Jis visada dirbdavo. Įėjus pažiūrėdavo per akinių viršų ir toliau dirbdavo.“

Tik sekmadieniais meistro darbai nutrūkdavo. Tada jis apsivilkdavo kostiumą, pasirišdavo kaklaraištį, savotiškai neįprastai užlenkdavo baltinių apykaklės kampus, prieš tai ant jų užmovęs dar iš Amerikos atsivežtinius kietus baltus kampučius. Tada išdidžiai, lėtai vaikščiodavo po sodybą – „projektuodavo“. Paskui su žmona eidavo į bažnyčią, grįžę priimdavo mokinius, svečius.

Moteris mena, kad kai meistras būdavo labai gerai nusiteikęs, papasakodavo apie Ameriką. Nors ji nedaug ką prisimena iš tų pasakojimų, bet nepamiršo prisiminimų apie jo darbą batų artelėje. Epizodas, kai nebetinkamas vinutes darbininkai turėjo tiksliai pataikydami sumesti į kampe stovinčią šiukšlių dėžę, jai tuomet atrodė labai juokingas.

Kanklininkai 1926 metais.

Kanklių pamokos

Krekenavietė prisimena, kad kanklės Rudžių namuose buvo labai gerbiamos, prižiūrimos.

„Kadangi gyvenau kanklininkų namuose, ir pati užsikrėčiau kanklių liga. Baisiai norėjau turėt nuosavas kankles, bet nusipirkti jų negalėjau. Tai padariau gerokai vėliau. O kankliuoti išmokau O. Rudienės kanklėmis. Ji mane išmokė“, – pasakojo moteris.

Jau išmokusią kankliuoti, Rudžiai ją ne kartą kvietė dalyvauti šeimos koncerte jų namuose.

Tokius koncertus šeima ruošdavo kokio nors svečio garbei, paprastai sekmadieniais. Kankliuodavo abu Rudžiai, vyresnis sūnus Kęstutis, o jaunėlis Domas dar buvo visai mažas.

E. Kažukauskaitė-Pakėnienė mena, kad vėliau jai vienai teko koncertuoti mokykloje, šventėse.

„Mano amžiaus kanklininkių Krekenavoje daugiau nebuvo, visos buvo vyresnės, todėl manau, kad buvau viena iš paskutiniųjų Rudžių mokinių. Nors O. Rudienė irgi dalyvaudavo koncertuose visuomenei, tačiau niekada taip ir neteko koncertuoti su ja duetu“, – pasakojo krekenavietė.

Pasirodo, O. Rudienė jaunąją nuomininkę mokė ne tik kankliuoti, negailėjo laiko mergaitę pamokyti nerti, siuvinėti, kitų rankų darbų.

Pati O. Rudienė labai dailiai viską darė – mokėjo megzti, peltakiuoti, austi, nepaprastai gražiai tvarkė aplinką, darželius, gėlynus.

Iš sūnaus Domo prisiminimų: „Mama gimė netoli Truskavos bežemių šeimoje. Taigi nuo pat vaikystės jai teko piemenauti, vėliau mergauti. Ji buvo meniškos prigimties, labai mėgo dainuoti. Labai mylėjo gėles, buvo Panevėžio sodininkystės draugijos nare, ne kartą buvo apdovanota diplomais, garbės raštais už gėlių auginimą, dalyvavimą gėlių parodose, už gražiausiai miestelyje prižiūrimą darželį ir sodybą. Be to, mama dar gražiai mezgė, nėrė, siuvinėjo. Su savo darbais dalyvaudavo įvairiose liaudies meistrų parodose. 1958 m. rajono liaudies meno parodoje mama buvo pripažinta geriausia siuvinėtoja.

Kankliuoti mamą išmokino tėvas. Su jo padirbtomis kanklėmis nesiskyrė iki pat mirties. Ne tik kankliavo, bet dainavo, pasakojo“.

Pasakojama, kad Rudžių giminė tęsia pradėtą Stasio ir Onos Rudžių kanklių tradiciją. Gražiai su kanklėmis pasirodydavo ir net pats jas gamino sūnus Kęstutis. Išmoko kankliuoti ir jo sūnus, ir sūnaus bei dukros vaikai. Jie skambina iš savo prosenelės O. Rudienės sąsiuvinių pagal jos užrašytą sistemą.

Kanklininkai prie Rudžių namo 1938 metais.

Laukdavo su vaišėmis

O dar kartą pažvelgti į praeitį padės Krekenavos gyventoja Veronika Debeikytė- Grinkienė, bibliotekininkei papasakojusi, kad ji pradėjo mokytis kankliuoti būdama 16 metų.

„Sekmadieniais, drauge su kitais besimokančiais kankliuoti, iš bažnyčios grįždavom pas Rudžius. Šeimininkė jau turėdavo paruošus vaišių: grybų, kopūstų su bulvėmis, sausainių. Iš rūsio atnešdavo šalto, saldaus ir netgi putojančio išrūgų šampano. Pasistiprinę kibdavom į mokslus. Daugiausia mus mokė Rudienė, tačiau dalyvaudavo ir Rudis. Jo kanklės buvo kitokios, – didesnės, bosinės“, – prisiminė kankliuotoja.

Ji sakė, kad Rudžių namuose visada būdavo pridarytų naujų kanklių. Visus, kurie nupirkdavo Rudžio kankles, jie ir kankliuoti išmokydavo. Ir jokio užmokesčio už tai neėmė.

Krekenavos kanklininkai garsėjo plačiai, klausytojams patiko jų muzika, kiti norėjo ir patys išmokti.

Tačiau laikmetis tą miestelio idilę ir ramybę greitai pakeitė.

Kaip sakė V. Debeikytė-Grinkienė: „Paskui prasidėjo karas. Gyvenimas pasikeitė, susijaukė likimai, išsiblaškė žmonės. Neišsaugojau ir kanklių. Jau niekada vėliau neskambinau nei valsų, nei polkų.“

 

 

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų