Kun. E. Troickiui Kūčias tenka valgyti ir būryje dvasininkų, ir su vargstančiaisiais, prie stalo yra sėdęsis ir JAV su lietuvių bendruomene. Tačiau įsimintiniausių Kūčių būta dar studijų metais Rokiškio rajone dviese su klebonu giedant kalėdines giesmes. M. Garucko nuotr.

Kalėdų stebuklas – paprastume

Kalėdų stebuklas – paprastume

 

Skubėjimo, pirkimo karštinės, dovanų paieškų karuselė sustoja Kūčių vakarą. Bene tą vienintelį, kai prie stalo susėdama ne pramogai ir ne pasisotinti. Kai ateina laikas santarvei su pasauliu, bet pirmiausia – su pačiu savimi.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedros administratoriui, kunigui Eugenijui Troickiui Kūčias tenka valgyti ir būryje dvasininkų, ir su vargstančiaisiais, prie stalo yra sėdęsis ir JAV su lietuvių bendruomene. Tačiau įsimintiniausių Kūčių būta dar studijų metais dviese Rokiškio rajone.

„Po Kūčių vakarienės nebuvo Piemenėlių mišių, susėdome su parapijos klebonu, pasiėmėm maldaknygę ir dviese giedojom kalėdines giesmes. Jis toks balsingas, o aš tik vieną kitą giesmę temokantis. Tais metais ir Naujuosius panašiai sutikome. Paskambinome varpais, pusvalandį dviese pagiedojome, išgėrėme arbatos ir nuėjome ilsėtis“, – pasakoja E. Troickis.

Paradoksalus pasaulis

Paskutinė savaitė prieš Kalėdas įtempta ir dvasininkams, įsuktiems į savotišką maratoną. Prieš šventes tikintieji kviečiasi į namus prašydami palaiminimo, lankomi ligoniai, senyvo amžiaus žmonėms, negalintys atvykti į maldos namus. Nors Bažnyčios liturgijoje keturios advento savaitės skirtos susikaupimo kupinam laukimui, šiandienos pasaulyje viltį laukiant užgimsiančio Kūrėjo keičia nerimas nespėti nupirkti dovanų, paruošti vaišių stalo.

Pasak E. Troickio, gyvename pasaulyje, kuris, kad ir kaip būtų gaila, keista ir paradoksalu, pilnas skubėjimo, įvykių. Patys kartais nepajuntame, kaip į tą ratą įsisukame, kodėl taip elgiamės.

„Pasigendu laukimo, kurio nebeturime. Nežinau, kiek tą galime pakeisti. Niekas nesako, kad tas keturias advento savaites turėtume sustoti ir nieko neveikti. Bet šitas laikas turėtų būti ramus. Tai, ką dabar išgyvename, juk mums patiems nepatinka. Kai lankausi įstaigose, policijos bendruomenėje, visur girdžiu tą patį prisipažinimą: žmonės pavargę nuo skubėjimo“, – atkreipia dėmesį kun. E. Troickis.

O po švenčių ateina liūdesys.

„Visada sakau: išeikite į gatvę antrą Kalėdų dieną – nyku, tuščia, liūdna, nesinori pažiūrėti į stalą ir net šiek tiek depresyvu“, – pažymi dvasininkas.

Vienišuosius suvienija Kūčios

Kūčių dieną kun. E. Troickis su kitais Kristaus Karaliaus katedros parapijos kunigais sėsis prie stalo su tais, kuriuos, regis, aplenkia karštligė prieš šventes, persmelkta skubėjimo ir nuovargio. Tądien po šv. Mišių Katedros parapijos namuose jau ne vienerius metus prie savanorių paruošto pietų stalo kartu su kunigais renkasi nemažas būrys vargstančiųjų – stokojantieji pinigų, slegiami vienatvės, neturintieji su kuo laužti kalėdaičio.

Daugiausia jų – nuolatiniai šalia bažnyčios esančios „Betliejaus“ labdaros valgyklėlės lankytojai. Dažnas sakosi turintis sveikatos, bet tuščius namus: vienas išlaidojęs artimuosius, kitas išlydėjęs į emigraciją, trečias vienatvę kenčia per vėlai suvokęs, kad elgėsi ir gyveno taip, jog kiti, galbūt ne kartą bandę padėti, galop atitolo.

„O mes taip dažnai lengva ranka numoję griaunam santykius – susipykau ir uždariau duris. Nuo giminių toli nepabėgsi, artimieji bent paskambins pasveikinti per vestuves, krikštynas, blogiausiu atveju jie į laidotuves suvažiuos.

Kūčių dieną vienatvė duria dar aštriau. Ne vienam tokių pačių likimo brolių būryje susėdus prie stalo ir ašara nurieda. Bet nors tą valandą jų sielose stoja ramybė.

Pasak E. Troickio, susvetimėjimo, vienišumo problema – civilizuotos visuomenės rykštė. Tą dvasininkas dažnai pajunta pakviestas prie ligonio ar palaiminti namų. Dažniausiai kunigą jie pasitinka tylūs ir tušti. Nors tai nereiškia, kad juose nėra žmonių. Apsilankius dvasininkui, šeimynykščiai užsidaro savo kambariuose, o kunigas paliekamas melstis vienas su pasikvietusiuoju.

„Kai pakvieti artyn, taip sunkiai renkasi. Tarsi visi namuose, bet vieniši. Mūsų rūpestis, kaip atnešti jiems viltį. Dažnai paprastas pasišnekėjimas atveria skaudulius, piktumą. Visgi jei kviečiasi kunigą, vadinasi, tuose namuose vilties yra daugiau nei ten, kur dvasininkas niekada nėra laukiamas“, – svarsto kun. E. Troickis.

Ateina atnaujinti santykių

Greitėjant gyvenimo tempui, anot dvasininko, nuo įtampos ir lėkimo pavargę žmonės nebesuranda laiko ar tiesiog paviršutiniškai žiūri į santykius, nepriimdami sunkios tiesos: norint išsaugoti artimus ryšius, reikia nuolat juos atnaujinti, gebėti atleisti, pripažinti klaidas, atsiprašyti, išklausyti kitą.

„O mes taip dažnai lengva ranka numoję griaunam santykius – susipykau ir uždariau duris. Nuo giminių toli nepabėgsi, artimieji bent paskambins pasveikinti per vestuves, krikštynas, blogiausiu atveju jie į laidotuves suvažiuos. Bet kiti ryšiai dabartiniame pasaulyje kaip greitai sukuriami, taip greitai ir nutrūksta“, – pabrėžia kunigas.

Kalėdos ir yra atsigręžimas per save į kitą, o svarbiausia – į tą, kuris pas žmogų atėjo iš begalinės ir besąlygiškos meilės jam, tarsi kasmet atnaujinti santykių ir juos sustiprinti.

„Per Kalėdas Dievas pasako: aš atėjau į žemę ne tik prieš 2000 metų. Tai ne tik istorinis, tai ir dabarties klausimas. Mes kartais susidarom įspūdį, kad žmogus turi žengti pirmą žingsnį – pradėti melstis, eiti į bažnyčią. Bet visada iniciatyvą pirmasis rodo Dievas“, – sako kun. E. Troickis.

Ir nors Kūčių vakarą ar Kalėdų rytą susirinkusieji pasveikinti gimusio Kūrėjo nesutelpa bažnyčiose, visgi, anot kunigo, dažnas iš mūsų gyvenime nedrįstame žengti žingsnio.

„Drąsūs esame, kai reikia pakovoti už savo teises, gal net įkąsti, atsilyginti tuo pačiu, kai einama į derybas su blogiu. Bet dvasiniuose dalykuose vis dar nedrąsūs“, – svarsto kunigas.

Pagalvoti apie save

Ir ne Kūčios, ne Kalėdos neša džiaugsmą, o esantieji greta. Kad iš tiesų patirtume Dievo gimimo stebuklą, anot kun. E. Troickio, prie Kūčių stalo turėtume rinktis su atleidimo, susitaikymo dvasia, taiką ir ramybę nešančia nuotaika. Pačiam ją išgyventi ir su kitais ta nuotaika pasidalyti.

„Jei pristabdytume arklius per adventą, gal atsirastų jėgų pagalvoti apie save, apie besibaigiančius metus, santykius. Jei to nėra, ką tada mes veikiame prie Kūčių stalo ar Kalėdų rytą? Fiziškai esame arčiau Dievo, maldelėmis bandome apgauti save, o iš tiesų slegia kaltės jausmas, jei dėl netinkamo poelgio, žodžio kažkas buvo įskaudintas, nuliūdintas, jei patys sau negalime atleisti. Ir psichologai pasakytų, kad vienu mostu sielos problemos neišsprendžiamos, bet dabar yra laikas pagalvoti, ar pats stengiausi, kad šviesiau būtų aplink mane ir manyje“, – sako kunigas.

O pats kun. E. Troickis tą stebuklingą ir net netikintiesiems Dievo gimimu mistišką Kūčių vakarą praleis bendrystėje su dvasininkais. Kasmet, Kalėdų išvakarėse, Panevėžio kunigai renkasi Kūčių vienoje iš klebonijų. Šįmet prie stalo jie sėsis

Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios klebonijoje. Šnekėsis, atsiprašys, susitaikys, padėkos Dievui, palinkės vieni kitiems gerų ateinančių metų ir vėl judės pirmyn – pas jų laukiančius tikinčiuosius, po ramybės, atjautos ir gerumo kupinos vakarienės susirinkusius į Piemenėlių šv. Mišias.

Komentarai

  • Tikra tiesa, kad dažnai vienam geriau ir ramiau nei pilnoj susvetimėjusios šeimos gryčioj.

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų