-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dar nėra nė poros mėnesių, kai jam persodintas šis gyvybiškai svarbus organas.
Po itin sudėtingos, kone pusę paros trukusios operacijos ir Aretui, ir artimiesiems tris dienas teko išgyventi nežinią, ar organizmas priims donoro kepenis. Laimė, jos tiko.
O sykį Vilniaus Santaros klinikose Aretą aplankiusi brolio žmona sveikstantį giminaitį išgirdo dainuojantį. Taip pasklido linksma žinia, kad kepenų donoro veikiausiai būta dainininko.
A. Juodikis šypsosi prisiminęs, kaip po operacijos dainuodavo.
Anksčiau niekada dainų netraukdavusiam, kažkodėl norėjosi dainuoti. Tada jam atrodė, kad gulint ligoninėje paprasčiausiai nebuvo ką daugiau veikti.
Dabar, po operacijos praėjus mėnesiui ir trims savaitėms, jis svarsto taip išdainavęs savąjį džiaugsmą.
„Kai mano kepenys atsisakė veikti, negalvojau, kad mirsiu. Tikėjau, kad gydytojai, medicina padės. Mirti negalėjau – būtų per sunku skirtis su Natalija. Tačiau netekęs sveikatos ne kartą braukiau ašaras, nes buvo gaila žmonos – ji labai išgyveno dėl manęs“, – prisipažįsta Aretas.
A. Juodikiui – 60 su trupučiu metų.
Liga, suardžiusi jo kepenis tiek, kad šis gyvybiškai svarbus organas veikė tik 8 proc., – kepenų nepakankamumas.
Ji Aretui kirto, nors vyras niekada nepiktnaudžiavo alkoholiu, netgi nerūkė.
Šią sunkią ligą panevėžietis paveldėjo iš ja sirgusios mamos.
Genai vyrui perdavė ir cukraligę. O ruošiantis kepenų persodinimo operacijai, atlikus tyrimus, jis išgirdo ir dar vieną diagnozę. Pasirodo, sirgta hepatitu, nors pats to nė nežinojo – ligą tiesiog pravaikščiojo.
Areto žmona N. Juodikienė džiaugiasi: po kepenų transplantacijos cukraus rodikliai vyro kraujyje pasiekė normą, tad insulino jam nebereikia. O kepenų veiklą reguliuojančius vaistus teks vartoti visą gyvenimą.
„Bet tai niekis, palyginti su tuo, kokį kalną tablečių Aretui tekdavo išgerti iki operacijos. Neperdedu, vaistų, kuriuos jam ligoninėje atnešdavo, buvo tikras kalnas“, – praeityje likusius išgyvenimus mena Natalija.
Aretas ir Natalija Juodikiai. P. Židonio nuotr.
Panevėžyje augęs, regbio treniruotes lankęs, varžybose dalyvaudavęs A. Juodikis daug metų nežinojo, kas yra liga.
Vienintelė antroje gyvenimo pusėje jį užklupusi buvo cukraligė, tačiau vyriškis su ja susitaikė.
Jaunystėje Aretas dirbo vairuotoju, važinėti teko ir po užsienio šalis, vėliau sukosi su vaikystės draugu įkurtame padangų montavimo versle.
„Maždaug prieš metus ėmiau jausti, kad nebepakeliu montuojamo mašinos rato. Anksčiau tai būdavo vienas juokas, bet nutiko taip, kad kelti ratą teko įsiręžus“, – ligos pradžią mena A. Juodikis.
Į vyrą žiūrėdama žmona Natalija pastebėjo, kad pagelto ne tik jo oda, bet ir akių baltymai.
Teko ieškoti negalavimo priežasčių.
Kreipęsis į Panevėžio medikus, A. Juodikis neišgirdo, kad yra sunkus ligonis.
Tad į pablogėjusią sveikatą nutarė nekreipti per daug dėmesio.
Tačiau dėl tokios vyro būklės sunerimo Natalija. Nuojauta žmonai kuždėjo, kad brangiam žmogui būtina pagalbos kreiptis kitur.
„Puoliau visur ieškoti informacijos, ką reiškia, kai žmogus gelsta. Kuo daugiau skaičiau, tuo labiau man aiškėjo, kaip tai rimta. Tada kreipiausi į bičiulius ir jau visi kartu ėmėme ieškoti gydytojų“, – mena N. Juodikienė.
Abu Juodikiai įsitikinę: jei gavęs siuntimą pas aukštesnio lygio daktarus Aretas būtų laukęs vizito eilėje, tikėtina, kad vargu ar būtų sulaukęs.
Tad sutuoktiniai nutarė kuo skubiau kreiptis į sostinėje privačiai dirbančius gydytojus.
Pateko greitai. O skuba, kaip žinia, kainuoja pinigus.
Tačiau Juodikiai tvirtina: gyvybė ir sveikata – neįkainojami dalykai, tam pinigų negaila.
Atlikta daugybė tyrimų, būta daugybės konsultacijų, bendrauta su vis didesnę praktiką, aukštesnį mokslo laipsnį turinčiais gydytojais.
Galutinis jų atsakymas: reikalinga kepenų transplantacija.
„Reikia, tai reikia“, – taip į žinią apie būsiantį kepenų persodinimą reagavo Aretas.
Natalija iškart puolė ieškoti žmonių, gyvenančių su persodintomis kepenimis. Ir rado du vyrus ir moterį.
Pasak N. Juodikienės, bendravimas su jais gerokai apramino – visiems trimis kepenų persodinimo operacijos buvo puikiai pavykusios, po jų gyveno įprastą gyvenimą.
„Jiems parūpo ir Areto būklė. Rūpindamiesi juo, klausinėdami manęs apie jo sveikatą, perduodami linkėjimus, ramindami mane, tie žmonės padarė didžiulį darbą. Negaliu pamiršti jų gerumo“, – kalbėdama jaudinasi Natalija.
Aretas Juodikis. P. Židonio nuotr.
Areto „darbas“ buvo laukti donoro. Santaros klinikų vienutėje, senkant jėgoms.
A. Juodikis pasakoja, kad atsisakius funkcionuoti kepenims jam nieko neskaudėjo, nesvaigo galva ir netgi nepykino. Tačiau labai silpo jėgos. Netgi tarsi aptemdavo sąmonė ir jis nebesuvokdavo, kur esąs, nebepažindavo žmonos. Tokia vyro būklė ypač gąsdino Nataliją.
Rasti donorą nebuvo paprasta, mat Areto gana reta kraujo grupė.
Santaros klinikų medikai kreipėsi ne tik į Lietuvos, bet ir į kaimynių Latvijos, Lenkijos gydymo įstaigas.
A. Juodikio sveikata silpo, o donoro vis nebuvo.
Panevėžiečiui kepenų transplantacijos operacijos teko laukti tris su puse mėnesio – nuo liepos 18-osios iki lapkričio 3-iosios. Natalija ne tik valandos, bet ir minučių tikslumu prisimena, kai Vėlinių vakarą jai paskambinęs Aretas pranešė, kad donoras atsirado – rytoj operuos. Operacijos diena buvo sekmadienis.
Pas vyrą N. Juodikienė atlėkė nelabai tikėdama stebuklu. Jį rado jau apsuptą medikų. Sutuoktiniai tik spėjo vienas kitam tarstelėti: iki pasimatymo. Aretą išvežė į operacinę, Natalija paniro į maldą.
Panevėžiečio operacija truko devynias valandas, kepenis persodino didžiulė medikų komanda.
„Nežinau, kiek buvo praėję laiko po operacijos, kai atsibudau. Atsimerkiau, žiūriu, kad aplink mane vien aparatūra. Pasukiojau galvą, pamirksėjau, giliai įkvėpiau ir supratau: aš gyvas“, – šypsosi Aretas.
N. Juodikienė būdavo įleidžiama į reanimacijos palatą bent trumpai pamatyti vyrą.
Palatos daktarai ją pradžiugino paaiškinę, kad įoperavus donoro kepenis „sujungimas“ įvyko, dabar laukiama „užsivedimo“. Kaip ir buvo užsiminę specialistai, kepenys „užsivedė“ einant ketvirtai parai po operacijos.
„Jei kas kitas man būtų sakęs, kokie nuostabūs Santarų klinikų medikai, turbūt nebūčiau patikėjusi. Nemažai ten jaunų, jie mudviem su Aretu buvo tokie dėmesingi ir švelnūs tarsi mūsų pačių vaikai. Mūsų bendraamžiai daktarai elgėsi su mumis kaip su sau lygiais, kaip su savais“, – ne tik vyrą gydžiusių specialistų profesionalumu, bet ir jų žmogiškumu atsistebėti negali N. Juodikienė.
Anot jos, ir laukiant operacijos visi medicinos specialistai jiems buvo dėmesingi, kantrūs, be galo švelnūs.
Abiem parūpinta ir psichologų konsultacijų, padėjusių nuginti nerimą.
„Suvokėme, kiek nuostabių, bėdoje nepaliekančių žmonių turime“, – neslėpdama ašarų sako Natalija.
Ji teigia, kad iš geradarių sulaukta visko: užuojautos, paguodos, patarimų, finansų.
„Buvo sugedęs mano automobilis, pasiguodžiau, kad neturiu kuo nuvažiuoti vyro aplankyti. Vos spėjau pasakyti, kaipmat kieme atsirado bičiulių džipas, o jie sako: „Važiuok“, – pasakoja N. Juodikienė.
Aretas Juodikis. P. Židonio nuotr.
Aretas sako esantis labai dėkingas vienų jų bėdoje nepalikusiems draugams, tačiau didžiausią dėkingumą jaučia žmonai – Nataliukui. Taip jis vadina savo gyvenimo moterį.
A. Juodikis visada žinojęs turįs pačią geriausią žmoną. Užklupusi liga parodė, kad ji – tikra gyvenimo draugė.
„Kažin ar vienas būčiau įveikęs ligą. Įveikiau, nes žinojau, kad gyventi turiu dėl Natalijos“, – sako A. Juodikis.
Anot jo, labai sunki liga nebuvo skausminga. O kaip žinia, kol nesuriečia dideli skausmai, dažnas vyras nelinkęs apsilankyti pas gydytojus.
Dabar, kai baisi liga jau praeityje, ir Aretas, ir Natalija ragina visus, kiek blogiau pasijutus, neatidėlioti vizito pas daktarus, nemanyti, kad negalavimai praeis.
„Aretas gyja, nes mes abu nenuleidžiame rankų, kovojame vienas už kitą ir gyvename vienas dėl kito“, – tvirtina N. Juodikienė.
O padangų keitimo verslas įkurdintas Areto namuose Ramygalos gatvėje. Tad jis nė neabejoja: dar kiek pastiprėjęs naujas padangas klientų automobilių ratams tikrai montuos.
