Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. P. Židonio nuotr.

Kalėdojančio kunigo laukė kaip paties Dievo

Kalėdojimas, į kurį nemažai kunigų susiruošia artinantis Kalėdoms, kilęs iš papročio apsikeisti dovanomis. Į namus pasikvietusieji kunigą, dovaną, dažniausiai pinigų, įteikia bažnyčiai. O patiems dovana turėtų tapti dvasininko apsilankymas.

„Bent jau mano tėvų namuose kalėdojančio kunigo būdavo laukiama kaip paties Dievo“, – prisimena Šv. Petro ir Povilo bažnyčios kunigas Justas Jasėnas.

Dvasininkas prisipažino, kad tapęs kunigu ir pats pradėjęs kalėdoti toli gražu ne visų namų duris veria ramiai ir drąsiai.

500 metų tradicija

Kalėdojimo tradicijai Lietuvoje netrukus sueis 500 metų. Aiškinama, kad kunigams kalėdojant išpildomas penktasis Bažnyčios įsakymas, raginantis pagal išgales prisidėti prie jos išlaikymo.

Vieni iš senelių pasakojimų, kiti iš knygų veikiausiai žinome, kaip prieš šimtą metų kalėdoti atėjęs kunigas vaikus klausdavo katekizmo, poterių, suaugusiesiems aiškindavo religines tiesas. Visi kartu pasimelsdavo ir pagiedodavo, kunigas palaimindavo namus ir jų gyventojus.

Išvykdavo dvasininkas paprastai su dovanomis: pinigais, medumi, lašiniais, taukais, kiaušiniais, miltais ar net su grūdų maišu. Kunigo apsilankymą primindavo jo palikti religiniai paveikslėliai.

Sovietmetis kalėdojimo tradiciją kuriam laikui ištrynė. Tada kunigams, kad neišvestų žmonių iš komunizmo statybos kelio, nebuvo leidžiama nueiti toliau bažnyčios šventoriaus.

„Bet užtat su kokiu džiaugsmu kalėdojančių kunigų pradėta laukti pasikeitus santvarkoms, Lietuvai vėl tapus nepriklausoma“, – pabrėžia J. Jasėnas.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, J. Jasėnas buvo dar mokinukas. Jis mena, kad kunigo kalėdojimas buvęs toks svarbus, kad ir jam, ir sesutei tądien būdavo leidžiama neiti į mokyklą.

Pats tapęs kunigu, J. Jasėnas prisipažino kalėdoti einantis lydimas dvejopų jausmų.

Atėjęs į tikinčią šeimą, joje jaučiasi kaip savas, kaip bičiulis, kalėdojimas tada būna malonus.

„O jei pasitaiko praverti netikinčių namų duris, tikrai būna, kad nežinai, apie ką kalbėti, ko klausti. Susikaustę pasitinka ir namų šeimininkai“, – neslėpė kunigas.

Kunigas Justas Jasėnas mena, kad jo vaikystės namuose kalėdojančio kunigo būdavo laukiama kaip paties Dievo. P. Židonio nuotr.

Gavo ir agurkų, ir naminio sviesto

Toje pat Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje tarnaujantis kunigas Normundas Figurinas teigia, kad ir pats, ir kiti parapijos kunigai šiųmečio kalėdojimo dar nepradėję.

Jo teigimu, kalėdojimas – tai kunigo susitikimas su žmogumi ne oficialioje aplinkoje, ne bažnyčioje, o pastarojo erdvėje, namuose.

„Atėjusiems kunigams svarbu pajusti, kuo gyvena žmogus. Nuėjęs kalėdoti aš daug geriau pažįstu parapijiečius nei tarnaudamas bažnyčioje. Neabejoju, kad mano apsilankymai tikrai stiprina ryšį, o kartu augina ir pačią Bažnyčią“, – teigė N. Figurinas.

Dvasininkas kalėdodamas vienuose namuose užtrunka iki valandos, kitur jo viešnagė gerokai trumpesnė.

Dalindamasis kalėdojimo patirtimi, kunigas sako atkreipęs dėmesį, kad pravėrusį duris jį paprastai pasitinka vyresni namų gyventojai. Paskui ateina šių dukra ar marti, galiausia pasirodo ir vyriškis – žentas ar sūnus.

„Tikrai neklausinėju poterių, neraginu kartu melstis. Kalbame apie gyvenimą“, – pasakoja N. Figurinas.

Jis maloniai mena atvejus, kai iki tol bažnyčios nelankę žmonės po jo kalėdojimo pasirodo maldos namuose.

Pasiteiravus, kokio dydžio kupiūrų į bažnyčią parsinešdavo iš kalėdojimo, kunigas prisiminė, kad įduodavo ir po 10, ir po 200 eurų. Kalėdodamas jis buvo apdovanotas ir medumi, marinuotų burokėlių bei agurkėlių stiklainėliais, gavo sūrį ir net naminio sviesto.

Kunigas Normundas Figurinas prisimena iš kalėdojimo sykį parsinešęs ir naminio sviesto. P. Židonio nuotr.

Argentinoje nekalėdojama

Marijonų mikrorajono Švenčiausiosios Mergelės Marijos Nekaltojo prasidėjimo koplyčioje tarnaujantis kunigas Chuanas Markosas Kodutis teigė, kad koplyčia savo parapijos neturi, ji yra Šv. Petro ir Povilo bažnyčios parapijos ribose. Tad šioje miesto dalyje kalėdoti turėtų pastarosios dvasininkai.

„Tačiau yra mane pasikvietusių tikinčiųjų, jų namus būtinai aplankysiu“, – sako kunigas.

Ch. M. Kodutis tarnauti į Lietuvą atvyko iš Argentinos. Šioje šalyje kalėdojimo tradicijos nėra.

Lietuvoje tarnaujantis argentinietis kunigas Chuanas Markosas Kodutis teigia, kad jo gimtojoje šalyje kalėdojimo tradicijų nėra. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Auka – ką atimi nuo savęs

Kalėdoti neina ir Kristaus Karaliaus katedros kunigai. Pasak jos administratorius kunigo Kęstučio Palepšio, šios šventovės dvasininkams yra tiek pareigų, kad aplankyti tikinčiųjų jų namuose nebespėjama.

„Sistemingai tikrai nekalėdojame, tačiau žmonių kviečiami juos aplankome“, – paaiškino K. Palepšys.

Paprašius patarti, kokią sumą atėjusiam kalėdoti kunigui pritiktų duoti, Kristaus Karaliaus katedros administratorius paaiškino, kad Bažnyčiai, kaip ir Dievui, neturėtume atseikėti to, kas mums lieka. Pasak jo, derėtų skirti geresniąją dalį.

„Suprantu, koks jautrus dalykas yra pinigai, jų auka. Taip pat suprantu, kad yra žmonių, kuriems paaukoti, pavyzdžiui, 100 eurų, nieko nereiškia. Kitiems tai – dideli pinigai. Bet auka juk yra tai, ką atimi nuo savęs, tad ji ir šiek tiek skausminga“, – aukojimo principus aiškino K. Palepšys.

Jis pridūrė, kad dažniausiai auka siekia nuo keliasdešimties iki šimto eurų.

K. Palepšiui kunigystės studijas teko tęsti Vokietijoje. Anot jo, toje šalyje dvasininkams netenka kalėdoti. Ten tikintieji pasirūpina bažnyčia – paskiria mokesčių dalį nuo gaunamo atlyginimo.

Kristaus Karaliaus katedros kunigai, pasak ją administruojančio kunigo Kęstučio Palepšio, kalėdoti neturi laiko. P. Židonio nuotr.

Tikinčiuosius jau aplankė

Karsakiškio Nukryžiuotojo Jėzaus parapiją aptarnaujantis kunigas Stasys Tamulionis pasidžiaugė šiųmetį kalėdojimą jau baigęs.

Dvasininkas kalėdoti nutaręs nelaukdamas kalėdinio laikotarpio, kad tikinčiuosius galėtų aplankyti, kol dar ne tokie ilgi vakarai ir nepažliugę keliai.

Jis mena per kunigavimo metus kalėdodamas yra patekęs į ne visai malonią situaciją, kai nepavyko sutartu laiku atvykti.

„Tada dar nebuvo mobiliųjų telefonų. Manęs laukiantiems žmonėms negalėjau pranešti, kad užtrukau. Taigi atvykau gerokai sutemus, beldžiuosi ir prisistatau: „Klebonas.“ „Ne klebonas, o čigonas naktimis vaikšto“, – išgirdau. Manęs neįsileido, tad gavau pamoką, kad geriau kalėdoti šviesiu metu“, – patirtimi pasidalijo kunigas.

S. Tamulionis pasakoja kalėdodamas išmokęs ir dar vieną „kietą“ pamoką. Vienuose namuose priverstas išgėrė stikliuką konjako, o vos pravėrus kitų namų duris pasitikusi močiutė tiesiai šviesiai išrėžė: „Kunigėli, betgi tu smirdi.“

Klebonas neslepia tuomet patyręs didžiulę gėdą, taip pat pamąstęs, kad pats tai tikrai nenorėtų sulaukti konjaku trenkiančio kalėdotojo. Tad nuo to laiko griežčiausiai atsisako bet kokio siūlomo stikliuko.