Pagal vieną iš versijų, tradicija marginant kiaušinius naudoti raudoną spalvą atėjo iš senovės Graikijos. Ir tai greičiausiai yra Aleksandro Didžiojo nuopelnas. Kaip ir patys vištų kiaušiniai.
Yra tokia legenda, kad Makedonijos karaliaus ir didžio karvedžio motina Olimpija turėjo vištą, dėjusią raudonus kiaušinius. Tai galėjo būti tiesa – ir dabar esama veislių, dedančių rudai raudonus kiaušinius. Ir galbūt dėl to makedoniečiai tapo pirmaisiais krikščioniais, dar XIII a. pradėjusiais dažyti kiaušinius.
Iš Artimųjų Rytų grįžtantys kryžiuočiai atgabeno šią tradiciją europiečiams, pradėjusiems marginti kiaušinius Velykoms ir kitoms šventėms.
Beje, jeigu ne tas pats Aleksandras Didysis, Europa gal dar ilgai nebūtų mačiusi nei vištų, nei jų kiaušinių. Pirmieji viščiukai mūsų žemyne atsirado 500 m. pr. Kr. kartu su namo po pergalingų žygių Artimuosiuose Rytuose grįžtančiomis Makedoniečio kariaunomis.
Pagal kitą tikėjimą raudona spalva Velykų margučiuose simbolizuoja krikščionių kankinių pralietą kraują. Bet dar yra ir legenda apie Marija Magdalietę ir imperatorių Tiberijų.
Pasakojama, jog kai Marija atvyko pranešti Romos valdovui apie Kristaus prisikėlimą, tas tik nusišaipė. Bedė pirštu į ant stalo gulintį kiaušinį ir pareiškė: „Prisikelti iš mirusiųjų taip pat įmanoma, kaip šitam kiaušiniui – paraudonuoti“.
Sulig tais žodžiais kiaušinis ėmė ir paraudonavo.
Kaip prisiminimą apie šį svarbų įvykį krikščioniai dabar per Velykas ir dovanoja vienas kitam raudonus margučius.
Pačios tradicijos per Velykas valgyti kiaušinius kilmė greičiausiai daug proziškesnė.
Senovės romėnai valgį įprastai pradėdavo nuo kiaušinių. Tik paskui ant stalo buvo dedamos daržovės, mėsos patiekalai, o pabaigai – vaisiai. Iš to kilo ir lotyniškas posakis „ab ovo usque ad mala“ – „nuo kiaušinio iki obuolio“. Tai yra tvarkingai, iš eilės.
Ankstyvosios krikščionybės epochos poeto Prudencijaus (348 m. – po 405 m.) liudijimu, krikščioniai visą gavėnios laikotarpį nevalgydavo kiaušinių – vien daržoves. Pasninkas baigdavosi per Velykas patiekus visaverčius pietus, kurie, suprantama, prasidėdavo nuo kiaušinių.
Na, o kiaušinių dažymas daugelyje kraštų nuo seno buvo susijęs su pavasario atėjimo švente. Pavyzdžiui, iranėnų ir tiurkų tautelėse tebegyvuoja tradicija dovanoti vienas kitam raudonai dažytus kiaušinius Novrūzo – Naujųjų metų šventės proga.
Panašų paprotį turi ir kinai. Šiandien jis jau nebeatsiejamas nuo krikščionybės, tačiau savo šaknimis siekia Džou dinastijos (1122–255 m. pr. m. e.) laikus.
Tada galiojo draudimas per pavasarinę Čingming, arba Tyro šviesumo šventę, tris dienas kurti ugnį. Kadangi karšto maisto tokiomis sąlygomis neparuoši, kinai iš anksto apsirūpindavo kietai virtais kiaušiniais, kuriais dalydavosi su giminaičiais ir kaimynais.
Su laiku šis paprotys buvo pamirštas ir atgijo tik krikščionybei pasiekus Kiniją. Nes pagal Grigaliaus kalendorių Čingming švenčiama balandžio 4–5 dienomis, taigi neretai sutampa su Velykomis.
Iš visų velykinių simbolių bene sunkiausiai paaiškinami atrodo zuikiai arba triušiai. Kaip toks personažas galėjo atsirasti katalikiškose Velykose?
Pasirodo, labai paprastai.
Padavimas apie žvėrelį ilgomis ausimis, dedantį per Velykas kiaušinius ir išslapstantį juos nuošaliausiuose užkampiuose, Europoje gyvavo dar viduramžiais. Panašiai tais laikais užgimė ir tradicija Prisikėlimo šventei kepti zuikio formos meduolius, į kiekvieną įdedant po sveiką kiaušinį. Tokius kelionėn imdavo ir piligrimai.
Vakarų krikščionybėje zuikis arba triušis kultiniu Velykų simboliu, manoma, tapo XVI–XVII a. Tuo metu jis pirmąkart paminėtas rašytiniame šaltinyje – 1682 metų veikale „De ovis paschalibus – von Oster-Eyern“. Šio autorius buvo ne koks pasakininkas, o medicinos profesorius Georgas Frankas fon Frankenau. Vokietis.
Beveik neabejojama, kad Velykų zuikis gimė iš senovės germanų ir anglosaksų tradicijų. Jų mitologijoje pavasario ir vaisingumo deivės Ostaros simbolis buvo triušis – nes kur dar rasi vislesnį gyvį?
Vokiečiai Velykų zuikį – Osterhase – laikė vienu didžiausių vaikystės džiaugsmų ir jo nešamų dovanų laukdavo ne ką mažiau nei kalėdinių. O tikėjimas, kad per Velykas padėtus kiaušinius zuikis slepia, davė pradžią visiems žinomai margučių medžioklei.
XVIII a. emigrantai iš Vokietijos atgabeno legendą apie Velykų zuikį į Amerikos žemyną, iš kur ir prasidėjo tebesitęsianti jo kelionė po visą pasaulį. Tik šiais laikais kiek kitokiu pavidalu: XX a. konditerių pirmąkart išlietas iš šokolado, zuikis tapo mėgstamiausiu Velykų skanėstu. Tą patvirtino ne viena apklausa, taip pat atskleidusi, kad bemaž 76 proc. šokoladinių zuikių mėgėjų juos valgyti pradeda nuo ausų.
Bulgarijoje…
• Gyvuoja velykinis paprotys per langus mėtyti molines puodynes. Prieš sukuliant, šios dažnai išpaišomos ir aprašinėjamos palinkėjimais. Radusiajam tokio puodo šukę ji, tikima, atneš laimę.
• Kai kuriose šalies vietovėse jau suvalgytų velykinių margučių lukštai paliekami prievartėje, kad apsaugotų namus nuo piktųjų dvasių.
• Velykoms bulgarai dažnai puošiasi naujais drabužiais, simbolizuojančiais pavasarinį atgimimą.
Lotynų Amerikos šalyse…
• Daug kur įprasta Velykoms deginti lėlę, simbolizuojančią Kristų išdavusį apaštalą. Kartais – prikimšus ją fejerverkų.
Graikijoje…
• Chijo saloje, Vrontadoso mieste kasmet per Velykas rengiamas raketų karas. Dviejų bažnyčių parapijiečiai prigamina savadarbių raketų, kurias laido į priešininkų bažnyčios varpą. Nugalėtojas skelbiamas kitą dieną, suskaičiavus pataikymus.
Vengrijoje…
• Velykų sekmadienį tautiniais drabužiais pasidabinusias merginas ir netekėjusias moteris laisto vandeniu – kad būtų sveikos ir vaisingos. Šis paprotys, egzistavęs dar prieš krikščionybę, atsekamas iki II a.
Čekijoje ir Slovakijoje…
• Moterims ir merginoms Velykų antrąją dieną geriau likti namuose. Nes gatvėse vyrai ir net berniūkščiai tyko jų su ryškiaspalvėmis juostelėmis išdabintais žilvičio vytelių „botagėliais“, kad išplaktų. Žinoma, neskaudžiai. Tikima, kad per kuprą gavusiosios bus sveikos ir gražios.
Papua Naujojoje Gvinėjoje…
• Nei iš paprastų, nei tuo labiau šokoladinių kiaušinių jokio grožio nebūtų – aplinkui karščiu alsuojančios džiunglės. Todėl Velykų medžiai prie bažnyčių čia puošiami tabako lazdelėmis ir cigaretėmis, kurios po šventinių mišių išdalijamos.
Norvegijoje…
• Velykos – nusikaltimų metas. Ne tiesiogine prasme, laimė. Tiesiog visos televizijos rodo kriminalinius serialus ir kino filmus, prieššventinėmis dienomis planuojami naujų detektyvinių romanų leidimai. Velykoms norvegai išvažinėja į savo namelius kalnuose ar miško trobeles ir leidžia šventes jei ne priešais televizorių, tai su knyga rankose nekantraudami išsiaiškinti, kas gi įvykdė nusikaltimą. Net ant pieno pakuočių spausdinamos trumpos detektyvinės istorijos. O viskas prasidėjo nuo lygiai prieš šimtą metų, 1923-iaisiais išleisto romano apie traukinio apiplėšimą Bergene. Kažkam kilo geniali idėja prieš pat Verbų sekmadienį pareklamuoti knygą laikraštyje taip, tarytum geležinkelyje būtų įvykdytas tikras nusikaltimas, ir ant šio kabliuko užkibę norvegai iki šiol atsisako jį paleisti.
Švedijoje…
• Vaikai prieš Velykas persirengia raganomis, senėmis ir seniais. Apsitaisę skarmalais, jie Didįjį ketvirtadienį arba Didįjį šeštadienį vaikšto nuo durų prie durų prašydami saldumynų. Mainais už saldainius vaikai kartais dalija savo pieštus atvirukus su velykiniais palinkėjimais.