Urbonų šeimos naujam gyvenimui prikelta istorinė Tiltagalių pietinė turi potencialo vėl tapti apylinkės traukos centru. P. ŽIDONIO nuotr.

Kaimo skaudulys tapo garsenybe

Kaimo skaudulys tapo garsenybe

Nuo Panevėžio per 25 kilometrus nutolusio Tiltagalių kaimo pieninė – vienas išlikusių tarpukario Lietuvos maisto pramonės klestėjimą menančių pastatų.

Ne vienus metus buvęs kaimo piktžaizde, dabar šis istorinis statinys sulaukė renesanso.

Kaunietis verslininkas Gintaras Urbonas pasakoja pieninės pastatą įsigijęs 2016–2017 metais, tačiau aktyviai restauruoti kartu su sūnumi Jonu ėmėsi vos prieš trejus.

Pastatas tuomet atrodė apgailėtinai, stovėjo išdaužytais langais. Kai kurie senieji langai netgi buvo užmūryti. Tokia pieninė buvo tikra kaimo gėda.

„Skaudėjo širdį, kad gražus pastatas nyksta“, – sako šeimininkas.

Gyvenimo iššūkis

Nors gyvena Kaune, G. Urbonas save laiko panevėžiečiu. Čia prabėgo jo vaikystė ir jaunystė. Tiltagaliuose gyveno močiutė.

Mintį raitotis rankoves ir prikelti naujam gyvenimui senąją pieninę G. Urbonui pamėtėjo išgirsti istorikų raginimai išsaugoti tarpukario Lietuvos ne tik architektūrinį, bet ir labai įdomų ekonominį paveldą.

Šiame kontekste buvo minima ir Tiltagalių pieninė.

Pasak G. Urbono, pastarąjį dešimtmetį Kaune ypač jaučiamas susidomėjimas tarpukario Lietuvos palikimu.

Ekonominis valstybės klestėjimas per tuos dvidešimt nepriklausomybės metų – išties unikalus reiškinys. O Tiltagalių pieninė – sudedamoji to meto ekonominio Lietuvos pakilimo dalis.

„Galiu save pavadinti truputį romantiku, truputį naiviu. Investuoti pinigus į tokį pastatą tokioje vietoje, ne Vilniuje, ne Kaune, Klaipėdoje ir net ne Panevėžyje, galima sakyti, gyvenimo iššūkis“, – svarsto paveldo gaivintojas.

Anot jo, Tiltagalių kaimelyje tarpukariu toks pastatas turėjo būti tikras šviesulys, atspindėjęs kūrybinės ir techninės minties šuolį.

G. Urbono sūnus Jonas gimė ir augo Kaune, tačiau taip pat daug laiko praleidžia Tiltagaliuose. Ir jam labai įdomus tarpukario laikotarpis.

„Jauna valstybė išgyveno progresą. Koks buvo didelis optimizmas, kiek pastatyta fabrikų, pastatų, iki šiol išlikusių! Tą paveldą norisi išsaugoti“, – sako J. Urbonas.

Ilgamečio Tiltagalių pieninės buhalterio Jono Krusto piešinys.

Ilgamečio Tiltagalių pieninės buhalterio Jono Krusto piešinys.

Su belgų architektūros elementais

Centralinė Lietuvos pieno perdirbimo bendrovių sąjunga „Pienocentras“ tarpukariu siekė išplėsti ir tobulinti pieno surinkimą Lietuvoje, sustiprinti perdirbimo bendrovių ekonominį pajėgumą.

„Pienocentras“ turtingesniems Lietuvos kraštams pradėjo siūlyti pieninių statybos projektus ir finansavimą.

Per visą Lietuvą buvo pastatyta apie 200 pieninių ir apie 2 000 grietinės nugriebimo punktų.

J. Urbonas pasakoja, kad pirmoji pieninė Tiltagalių apylinkėse iškilo Kiaulėno dvare, Paežeriuose, o antroji, medinė, buvo Tiltagalių kaimo pradžioje, prie sankryžos.

1936 metų lapkritį Tiltagalių pieno perdirbimo bendrovės „Galybė“ visuotiniame narių susirinkime nutarta kaime statyti modernią garinę pieninę.

Tiltagaliams buvo pasiūlyti du projektai. Vienas, su gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte, už 75 tūkst. litų, kitas – su gerokai didesnėmis gamybinėmis patalpomis, tačiau be gyvenamųjų patalpų – už 105 tūkst. litų.

Pasirinktas pirmasis variantas – architekto Broniaus Elzbergo ir inžinieriaus Telesforo Prijalgausko projektas.

„Šis pastatas turi ir belgų architektūros bruožų, nes architektas mokėsi Belgijoje. Iš fasadinės pusės matomos raudonos plytos, pailgi langai, taip pat skliautuose yra rozetės formos langai“, – vardija J. Urbonas.

1938-aisiais paskelbtas pirmas pieninės statybos konkursas, tačiau gautas tik vienas pasiūlymas, o užsiprašyta suma buvo didesnė, nei numatyta sąmatoje.

Antrą konkursą laimėjęs Petras Čekavičius įsipareigojo Tiltagaliuose pastatyti pieninę už 83 tūkst. litų iki 1939 metų rugsėjo 1 dienos. Pasak J. Urbono, kaip ir šiais laikais dažnai būna, statybos pabrango gerokai ir baigtos tik 1940 metų rugpjūčio 1 dieną. Beje, nors tuo metu Lietuva jau buvo okupuota, tačiau dokumentai užtvirtinti antspaudu su Vyčiu.

Kodėl tokiai moderniai pieninei buvo pasirinkti Tiltagaliai, Urbonų šeima dar neturi atsakymo. Tik spėja, kad šiame krašte gyveno labai aktyvūs ūkininkai.

Ieškant ne tik informacijos apie pieninę, bet ir paties projekto, Jonui Urbonui daug laiko teko praleisti archyvuose – norint atstatyti pastatą, reikėjo žinoti, kaip jis atrodė. P. ŽIDONIO nuotr.

Ieškant ne tik informacijos apie pieninę, bet ir paties projekto, Jonui Urbonui daug laiko teko praleisti archyvuose – norint atstatyti pastatą, reikėjo žinoti, kaip jis atrodė. P. ŽIDONIO nuotr.

Ieškojo archyvuose, rado pas kaimyną

Ieškant ne tik informacijos apie pieninę, bet ir paties projekto, J. Urbonui daug laiko teko praleisti archyvuose. Norint atstatyti pastatą, reikėjo žinoti, kaip jis atrodė.

Pradžioje teko remtis vos keliomis išlikusiomis nuotraukomis. Tačiau atkaklūs entuziastai pasiryžo surasti ir patį projektą.

Šis pastatas turi ir belgų architektūros bruožų, nes architektas mokėsi Belgijoje. Iš fasadinės pusės matomos raudonos plytos, pailgi langai, taip pat skliautuose yra rozetės formos langai.

J. Urbonas

Vėliau paaiškėjo, kad šis buvo visai čia pat – pas kaimynus Tiltagaliuose.

„Projektas gražiai susegtas. Sudarytas tvarkingai, su sąmatomis, brėžiniais, artezinio šulinio brėžiniu“, – pasakojo J. Urbonas.

P. ŽIDONIO nuotr.

P. ŽIDONIO nuotr.

Lietuvos valiuta

Tėvas ir sūnus Urbonai pasakoja, kad sviestas tarpukariu buvo svarbi eksporto prekė ir savotiška lietuviška valiuta.

Maždaug 90 proc. Lietuvoje pagaminto sviesto tuo metu iškeliaudavo į užsienį.

Pasak J. Urbono, Karsakiškio apylinkių produkcija buvo gabenama į Subačiaus geležinkelio stotį, o iš ten traukiniais pasiekdavo Klaipėdą arba Kauną, kur stovėjo pagrindiniai „Pienocentro“ šaldytuvai. Ten buvo skirstoma, kur keliaus toliau.

J. Urbonas svarsto, kad tuometė valdžia stengėsi išnaudoti ūkininkų potencialą. Tuo laiku apie 80 proc. šalies gyventojų gyveno kaimo vietovėse ir didžioji dalis dirbo žemės ūkyje.

O „Pienocentras“ turėjo labai išplėtotą pieninių tinklą, stiprius ryšius su kitomis šalimis – Vokietija, Anglija.

„Netgi radau, kad telegramos buvo siunčiamos ir į JAV, prekiavo su Palestina, Portugalija ir kt. Man įdomiausia buvo, kad susirašinėjimas vyko ir valstybiniu lygmeniu per Užsienio reikalų ministeriją“, – apie „Pieno centro“ veiklą pasakoja J. Urbonas.

Tiltagalių pieninėje išliko netgi autentiškas šaldytuvas – speciali storomis durimis patalpa, kurioje laikyta produkcija.

Ją šaldė žiemą iš netoliese esančio ežero išpjautais ledais. Vasarą, kad neištirptų, juos užpildavo pjuvenomis.

Ši pieninė buvo garinė – įrengimus varė garas. Vėliau kūrenta anglimis, o dar vėliau – naudota elektra.

Vienintelis išlikęs autentiškas pieninės įrenginys – didžiulės vonios pienui.

Pieninė šiame pastate veikė iki 2000-ųjų.

J. Urbono teigimu, iki to laiko kone visi autentiški sviesto gamybos įrenginiai buvo išlikę. Jis spėja, kad vėliau tie įrenginiai, svarstyklės iškeliavo į kažkieno rankas – galbūt net kolekcininkų.

„Turiu viltį, kad kažkur pavyks surasti ir sugrąžinti“, – sako pieninės atstatytojas.

Tiltagalių pieninės kasininkas-buhalteris Jonas Krustas. LAUROS MORKŪNIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Tiltagalių pieninės kasininkas-buhalteris Jonas Krustas. LAUROS MORKŪNIENĖS ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Kuria muziejų

Sovietmečiu pieninė Tiltagaliuose buvo savotiškas žmonių traukos centras. Į ją vietiniai ne tik veždavo pieną, bet ir užsukdavo pasinaudoti telefonu, dalydavosi kaimo naujienomis.

Tiltagališkiai iki šių dienų išsaugoję ne vieną pieninės nuotrauką, dokumentų. Joje kuriamam muziejui padovanojo ir eksponatų – bidonų, pieno separatorių, karučius. Atstatytoje pieninėje jau stovi ir autentiškas buhalterio stalas.

„Gavome labai įdomių dokumentų. Mums jie kaip Liudo Mažylio atrastas Nepriklausomybės aktas“, – sugrįžtančia istorija džiaugiasi G. Urbonas.

Anot jo, restauruotos pieninės dalis patalpų tikrai bus skirta muziejui. Kitose galbūt vyks edukacijos ar netgi atgaivinta gamyba.

Pienines statybos. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS (Povilo Šinskio) nuotr.

Pienines statybos. KUPIŠKIO ETNOGRAFIJOS MUZIEJAUS (Povilo Šinskio) nuotr.

Kraštą garsino pienas

Panevėžio kraštotyros muziejaus muziejininko Donato Pilkausko teigimu, Panevėžio pienines vienijo Panevėžio pienininkystės rajonas, apėmęs Panevėžio, Rokiškio ir Biržų apskritis. Iš šio rajono 1937 metais buvo eksportuota net 39,2 proc. viso šalyje pagaminto sviesto.

Vienas iš pienininkystės propaguotojų Panevėžio krašte buvo žinomas rašytojas visuomenininkas, politikas, „Panevėžio balso“ redaktorius Konstantinas Jasiukaitis.

„Jo ūkyje Velžio kelyje buvo auginami galvijai iš Olandijos, Danijos. To meto spauda rašė, kad jo karvė duoda daugiausia pieno“, – pasakoja istorikas.

O Tiltagaliai, nors dar neturėjo moderniosios pieninės, puikiai sukosi su senąja.

Tarpukario Panevėžio spaudoje yra žinia, kad nuo 1937 metų balandžio 1 dienos prie apylinkės teismo rūmų atidaroma Tiltagalių pieninės parduotuvė, o greta jos – ir užkandinė.

Ten pat skelbta, kad joje bus prekiaujama ledais, kiaušiniais, sultimis.

1938 metais ši parduotuvė persikėlė į patalpas Laisvės aikštėje, dabartinės vaistinės pašonėje.

Galerija

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų