-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Elinga Karošaitė (10 kl.)
„Kūryba man padeda pažvelgti į pasaulį kiek kitokiu kampu: paprastus, kasdienius dalykus regėti nepaprastai. Ir tai perkelti į tekstus. Temas pasirenku spontaniškai: kam tuo metu berašydama simpatizuoju ir kas tą minutę pasirodo artimiausia sielai. Sudomina angelai – bandau atskleisti juos kūryboje. Noriu prie jūros – rašau apie ją. Liejasi pasaulio neteisybės jausmai – pažvelgiu į juos kitaip, išdėstydama tekstuose. Emocijos ir aplinka mane valdo.“
Nebėk, sustok…
Mintimis aš bėgu.
Bėgu pro auksines kopas,
O mane atsiveja žydrosios jūros kvapas.
Visada žalių pušų ošimas
Skrieja pajūrio taku paskui mane.
Neatsisukdami skamba saulės šypsniai:
Visi mes skuodžiam vis toliau
Kvailai vis vydamiesi laiką,
Kurio aplenkti nepajėgūs esame visi.
O gal sustokim šią akimirką?
Atraskim tą vienintelę svajonę –
Pasilikti toj mieliausioj širdžiai vietoj:
Tiesiog! GYVENT dabartimi!
Sonetas
Nedelsdama įsiveržia naktis,
Tokia šalta. Vargu, ar ji man artima…
Pakyla vėjas lyg pamišęs,
Įsiutęs neša jis manas mintis.
Staiga jaučiu, kaip apgaubia mane
Tarsi skliautu. Kažkas. Galbūt nežinomybė?!
Imu bijoti ne niūrios juodybės,
Imu bijoti prarasti savąją esybę.
Nepasiduodu. Keliauju aš, klajoklė, su dvelksmu
Tolyn ir tik tolyn. Ir štai! Likimas džiugina mane:
Jis skiria tik ryškiausias žvaigždeles.
Akimirka prabėga – šviesa įbėga,
Ima švisti skaistūs žiburiai –
O aš grįžtu į rožinę realybę.
Gintarė Rankelytė (11 kl.)
„Kūryba yra kiekviename mano žingsnyje. Bandau dėlioti tekstus, dainuoju, skaitau… Dar viskas įdomu. Dar renkuosi, kas labiau patiks. Kūryba kaip žaidimas…“
Gegutėlė
Girdžiu – gieda gegutė.
Graži, grakšti,
gailiai genanti girios gilyn.
Gėrisi gegutė gamta,
guodžiasi graudžia gaida,
glausdamasi giliai gamtos glūdumoje.
Gegutės girdim graudžias gaidas,
gęstantį graudulį gniaužiam gerklėje…
Gegutė gieda – girdėti grakštumas gaivioje girioje.
Inesa Vaičikauskaitė (9 kl.)
Mokytoja Emilija Gedraitienė: „Inesa yra įdėmiai pasaulį stebinti mergina. Atvira meniškiems dalykams.“
Mergaitė
Kartą man teko sutikti vieną mergaitę. Ji buvo trumpų rudų plaukų, rudų akių, ilgų gražių blakstienų, buvo šiek tiek pilnoka. Na ir, žinoma, kaip ir visi, ji turėjo savo kompleksų. Buvo jų tiek daug, kad ji laikė save pabaisa ar tiesiog gyvenimo klaida. Ji nebuvo iš tų vaikų, kurie mėgsta dideles kompanijas ar naktinius vakarėlius. Ji buvo šiek tiek savotiškai keistoka kitų vaikų atžvilgiu.
Kartą eidama pamačiau ją, tyliai sėdinčią mokyklos tamsiausiame koridoriaus kampe su ausinukais. Jos veide nemačiau nė lašelio šypsenos. Aš pabijojau ją užkalbinti, bet noras susipažinti buvo stipresnis už nedrąsumą. Susikaupiau, priėjau prie jos. Kaip keista, mes radome daug temų, apie ką šnekėtis. Susibendravome ir ji papasakojo apie save. Pasirodo, iš jos tyčiojamasi. Buvau nustebusi: kokie gali būti žiaurūs žmonės! Mergaitė pasakojo viską iš širdies, skaičiau iš akyse susikaupusių šaltų ašarų, kurios jau riedėjo jos paraudusiais skruostais. Ji, kaip ir kiekvienas silpnas žmogus, tokioje situacijoje nebenorėjo gyventi ir tiesiog nebevertino savo gyvenimo, manė, kad viskas yra blogai. Nesvarbu, kad ir kur ji būtų, ar savo šiltuose jaukiuose namuose, ar mokykloje, jautėsi prastai. Apie kokią gyvybės vertę galėjau kalbėti? Tik įkalbėjau papasakoti viską mamai.
Kitas mūsų susitikimas buvo netikėtas. Rugsėjo pirmąją. Sutikau ją miesto centre. Net nepažinau iš karto. Mergaitės veide šypsena – nauja mokykla, nauji draugai, pagaliau ta laukta akimirka. Pastebėjau, kad gal dar šiek tiek dreba rankos ar baimė slepiasi viduje.
– Ne, ne, ne, šalin tokias mintis, – tarė mergaitė tarsi sau. – Viskas bus gerai!
Prabėgo dar metai. Sutikau ją gatvėje, net nustebau, kokia ji pasikeitusi. Nebėra tos nedrąsios mergaitės. Ar jūs įsivaizduojate, kaip gerumas keičia žmogų? Ir svarbiausia, ta graži ypa
jauki šypsena jos veide – ji pagaliau spinduliuoja.
