-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuva skaičiuoja 35-erius laisvės metus. Tą 1990-ųjų kovo 11-ąją Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo priimtas aktas dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo perrašė ne tik mūsų drąsios tautos, bet ir visos Sovietų Sąjungos istoriją.Per 50 okupacijos metų sovietams nepavyko iš lietuvio sąmonės ištrinti tautos tapatybės, paversti ją tarybine liaudimi.
Už laisvės idėją galvas padėjo apie 20 000 Lietuvos partizanų, apie 140 000 šalies žmonių išplėšti iš namų ir ištremti į Sibiro platybes, kita tiek įkalinta koncentracijos stovyklose.
Bet vis tiek, net taikant pačias žiauriausias represijas, lietuvio dvasia liko nepalaužta.
Visus tuos okupacijos metus buvusi gyva laisvės idėja 1990-ųjų kovo 11-ąją tapo kūnu – realybe, kuri pasitikta sumišus džiaugsmui ir didelei įtampai.
Tik, kaip sako istorinį posėdį Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo salėje stebėjęs Rytis Račkauskas, toje jausmų lavinoje maišėsi euforija, džiaugsmas ir nerimas, tačiau nebuvo vieno – baimės.
Nepriklausomybės atkūrimo 35-ąsias metines Lietuva pasitinka Europai vėl stovint lemtingame istorijos taške.
Bet, svarsto R. Račkauskas, ar tais 1990-aisiais buvo lengviau, ar grėsmė buvo mažesnė?
„Tapti nepriklausomais atrodė kaip išlįsti pro adatos skylutę. Bet ėjome ir nesidairėme. Mūsų nepriklausomybė pasauliui nerūpėjo, o mums teko stoti net ne prieš rusiją, bet prieš visą Sovietų Sąjungą su jos kariuomene, kuri iki tol viską traiškė. Bet žmogus sukurtas šviesai, jis negali pulti į tamsą, į neviltį“, – pabrėžia R. Račkauskas.
Juk ir popiežius Jonas Paulius II nuolat drąsino pavergtas tautas: nebijokit.
Nes baimė ir buvo kertinis akmuo, ant kurio laikėsi Sovietų Sąjunga. Kai baimės neliko, monstras griuvo.
„Dabar matome rusijoje absoliutų diktatorių, Kinijoje – autokratą su polinkiu į diktatūrą, o JAV prezidento pozicija, švelniai tariant, stebina. Tai negali nekelti nerimo. Juolab prisimenant Antrojo pasaulinio karo priešistorę, kai 1938 metais vienoje pusėje stovėjo Europos silpni lyderiai, kitoje – kraujo ištroškę plėšrūs grobuoniai Stalinas su Hitleriu. Šiandienėje situacijoje regime nemažai paralelių. Bet tai nebūtinai turi baigtis kolapsu. Kaip tik yra gera proga susizgribti. Man patiko Donaldo Tusko mintis: mes, 500 milijonų europiečių, prašom 300 milijonų amerikiečių apginti nuo 140 milijonų rusų. Pakilkim. Išsitieskim. Pažiūrėkim. Ukrainiečiai mums rodo pavyzdį – jie kausis iki pergalės. Nes kitaip negalima“, – pabrėžia pašnekovas.
Rytis Račkauskas svarsto, kad 1990-aisiais tapti nepriklausomais atrodė kaip išlįsti pro adatos skylutę. Bet, anot tų istorinių įvykių liudininko, žmogus sukurtas šviesai, jis negali pulti į tamsą ir gyventi nevilty. G. KARTANO nuotr.
Laisvė, sako Kovo 11-osios istorinių įvykių liudytojas, yra didžiausia vertybė, kurios niekas neduoda. Ją reikia iškovoti ir apginti.
„Per tuos laisvės metus išlepome kaip visuomenė. Tarsi įpratome, kad viskas savaime be jokių pastangų gerai baigiasi. Taip nebūna“, – įsitikinęs R. Račkauskas.
Jo nuomone, logiškai mąstant, prieš 35 metus pagal tuometes realijas Lietuva tarsi negalėjo turėti jokių galimybių išaugti į nepriklausomą, demokratišką valstybę.
Sovietų Sąjungos gniaužtuose laikytų Baltijos šalių išsivadavimas pasauliui neatrodė svarbiausias geopolitinis rūpestis. Vakarai pasikliovė SSRS prezidento Michailo Gorbačiovo deklaruota „perestroika“.
„Pamenu, 1990-aisiais, praėjus keliems mėnesiams po Kovo 11-osios, į Panevėžį atvažiavusios miesto partnerio Liūneno Vokietijoje delegacijos nariai pamokslavo, kad nepagadintume santykių su rusija. Tarsi mus palaikė, bet įspėjo pernelyg nekelti galvų. Nuvežėme jiems parodyti Klaipėdą, o ten, Lenino aikštėje, stovėjo šarvuočiai ir sovietų armijos jūrų pėstininkai su automatais. Vokiečiams sakom: štai čia yra M. Gorbačiovo demokratija. Jie taip ir nutilo autobuse. Tarsi burnas užsisiuvo. Nuvežėme svečius į viešbutį, išeinu į kiemą ir matau, kaip vokiečiai slapta filmuoja, fotografuoja tuos rusų pėstininkus. Jie tikėjo rusų demokratija ir pamatyti jos tikrąjį veidą vokiečiams buvo šokas“, – pasakoja R. Račkauskas, tuometis miesto Tarybos narys.
Vakarams tikint sovietine „demokratija“, Lietuva skubėjo į išsivadavimą.
1990-ųjų vasario 24-osios rinkimai į vis dar Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą buvo pirmieji laisvi šalyje per 50 metų.
„Ruošiantis rinkimams į Lietuvos SSR Aukščiausiąją Tarybą, visoje šalyje Sąjūdis vietose svarstė apie galimas savo remiamas kandidatūras. Panevėžyje viskas vyko gana sklandžiai. Buvo išrinkti penki miesto kandidatai – LPS tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis, trys LPS Panevėžio tarybos nariai panevėžiečiai Egidijus Jarašiūnas, Julius Beinortas, Jonas Liaučius ir Žaliųjų judėjimo atstovas, Žaliosios partijos steigėjas panevėžietis Rimantas Astrauskas.
Panevėžio rajone buvo du kandidatai – teisininkas Vidmantas Žiemelis ir ekonomistas Stasys Kropas“, – pasakoja Lietuvos išsivadavimo kelią fiksavęs panevėžietis Arnas Simėnas – Panevėžio Sąjūdžio laikraščio „Laisvas žodis“ redaktorius.
Sąjūdis triuškinamai laimėjo rinkimus.
Išrinktosios Lietuvos SSR Aukščiausiosios Tarybos tikslas buvo parlamentiniu keliu panaikinti aneksiją ir viešai pareikšti: Lietuva yra nepriklausoma valstybė.
Pasak Arnoldo Simėno, kadangi SSRS turėjo demonstruoti, kad nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės, ir toliau Lietuvos deputatams, išrinktiems į sovietų parlamentą, siuntė atlyginimą – po 300 rublių kas mėnesį. Lietuviai sesijose ir kitokioje akivaizdžioje veikloje nedalyvavo, tačiau atsirado, kas tuos pinigus priimdavo, tarsi pripažintų, kad dirba svetimai valstybei. I. STULGAITĖS-KRIUKIENĖS nuotr.
Stebėti posėdžio, kuriame turėjo būti pasirašomas Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo aktas, į Aukščiausiosios Tarybos rūmus važiavo trys jaunuoliai iš Panevėžio – R. Račkauskas, A. Simėnas ir operatorius, dabar jau šviesaus atminimo Jonas Čergelis.
„Niekas viešai nekalbėjo, kada konkrečiai bus paskelbtas Aktas, bet nuojauta kuždėjo: atėjo tas laikas, važiuojam“, – pamena R. Račkauskas.
Toks atsargumas nebuvo be pagrindo. Kovo 12-ąją Maskvoje buvo numatytas SSRS liaudies deputatų suvažiavimas. Bijota, kad įvykus suvažiavimui Michailas Gorbačiovas paskelbs nepaprastąją padėtį ir Lietuvos valstybingumas vėl liktų tik gražia svajone.
Lietuvai reikėjo skubėti skelbti nepriklausomybę. Ir tą daryti atsargiai – į bet kokias viešas demonstracijas sovietai galėjo atsakyti kariniais šarvuočiais.
„Mes, trys Panevėžio sąjūdininkai, į Vilnių nuvažiavome išvakarėse. Man, trisdešimtmečiui, tai buvo pirmas vizitas Aukščiausiosios Tarybos rūmuose. O jau po dešimties mėnesių tuose pačiuose rūmuose teko įsikurti su ginklu, jei prireiktų apginti laisvę“, – pasakoja R. Račkauskas.
O tada, sostinėje pernakvoję jaunuoliai šaltą, vėjuotą, kovo 11-ąją drebiant šlapdribai atvažiavo į Aukščiausiosios Tarybos rūmus.
Prieigos pasitiko neįprasta tyluma ir tuštuma.
Istorinės Kovo 11-osios posėdžiai tęsėsi beveik 15 valandų. Per juos Aukščiausiosios Tarybos pirmininku išrinktas profesorius, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio lyderis Vytautas Landsbergis. Už jį balsavo 91 deputatas, prieš – 42. Už Lietuvos komunistų partijos lyderį Algirdą Mykolą Brazauską – 38, prieš – 95.
„Posėdžius stebėjome iš balkono virš salės. Nors Taryboje buvo Sąjūdžio persvara, vis tiek įtampa didžiulė – nežinia, kas gali įvykti, ko imsis Sovietų Sąjunga. Pakalbėjo Algirdas Mykolas Brazauskas, Vytautas Landsbergis. Ir – balsavimas dėl svarbiausio dokumento – Akto“, – Lietuvai ypatingą posėdį prisimena R. Račkauskas.
Jau vėlų kovo 11-osios vakarą, 22 val. 44 min., naujasis Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis paskelbė istorinio balsavimo rezultatus.
Jame dalyvavo 130 delegatų, už balsavo 124, prieš nė vienas, bet 6 susilaikė.
Vieningą sprendimą susilaikyti balsuojant dėl Lietuvos nepriklausomybės priėmė Lenkų frakcijos atstovai Stanislavas Akanovičius, Leonas Jankelevičius, Ryšardas Maceikianecas, Stanislavas Peško, Valentina Suboč ir Edvardas Tomaševičius.
Taigi, į posėdį susirinkę dar kaip Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatai, iš rūmų jie tądien išsiskirstė jau kaip demokratinio Lietuvos Respublikos parlamento nariai ir Nepriklausomybės Akto signatarai.
„Šioje vietoje nori nenori iškyla pamąstymas apie politinį nuoseklumą. Tuo pačiu ir žmogišką padorumą. Juk sulig 1990 m. kovo 11 dienos Aktu turėjo nutrūkti mūsų bet kokie santykiai, susiję su buvimu SSRS. Taigi mūsų deputatų SSRS parlamente įgaliojimai automatiškai turėjo nutrūkti. Jeigu tie deputatai jautėsi ką tik atkurtos valstybės piliečiais. Atrodo, kad taip nebuvo. Situacija buvo labai subtili. Kadangi SSRS turėjo demonstruoti, jog nepripažįsta Lietuvos nepriklausomybės, tai ir toliau Lietuvos deputatams, kurie buvo išrinkti į sovietų parlamentą, siuntė atlyginimą – po 300 rublių kas mėnesį. Geras skaičius – primena 30 sidabrinių. Mūsiškiai, aišku, sesijose ir kitokioje akivaizdžioje veikloje nedalyvavo. Tačiau ką reiškė imti tą atlygį, periodiškai siunčiamą iš Maskvos? Ogi tą, kad pripažįsti, jog dirbi svetimai valstybei kaip valdžios atstovas.
Kitaip tariant, mūsų Sąjūdžio remtas kandidatas, pats neturtingiausias Ramygalos kolūkio pirmininkas per godumą nesuvokė, jog jo misija SSRS parlamente jau pasibaigusi kovo 11 d. Arba apsimetė, kad nesuvokia tų 300 rublių prasmės? Geras skaičius 300 – primena 30 sidabrinių…“ – atsiminimuose rašo A. Simėnas.
Lietuvos Nepriklausomybės palaikymo mitingas Panevėžyje 1990 metų balandžio 2-ąją. J. LINDOS nuotr. (Lietuvos Respublikos Seimo archyvas, VI-030-113)
„Nepriklausomybė buvo kaip pasaka, kaip išsipildęs stebuklas. Po balsavimo iš karto nukeltą sovietinį herbą pakeitė Lietuvos Vytis. Kone per akimirką užsipildė ir aikštė prie Seimo rūmų. Tų emocijų nebeperteiksi. Su euforija maišėsi ir didžiulė įtampa: ar rytoj neišsirikiuos tankai. Buvo aišku: Sovietų Sąjunga taip lengvai nesileis sugriaunama. Visi buvome kupini ryžto ir pasiryžimo apginti vėl atkurtą savo nepriklausomą valstybę“, – kalba R. Račkauskas.
Jis svarsto, kad tuo metu tikimybė, jog Lietuvai gali blogai baigtis, buvo netgi didesnė nei dabar besikaunančiai Ukrainai.
„Objektyviai žiūrint, rusas negalėjo leisti tokio dalyko kaip nepriklausoma Lietuva. Matyt, tąkart neįvertino, kad mūsų laisvė išprovokuos visos Sovietų Sąjungos griūtį. O ir mes nebuvome tie kvaileliai, nesuprantantys, kokios pasekmės gali laukti. Tą puikiai suvokėme ir buvome pasiryžę gintis, netgi išeiti į pogrindį“, – sako R. Račkauskas.
Tą istorinę naktį panevėžiečių trijulė namo sugrįžo paryčiais, apie 3–4 valandą.
„Nuvežiau Arną ir Joną į namus, o mieste – tuščia, tylu. Galvoju, ar iš ryto nepažadins mūsų tankai?“ – pamena R. Račkauskas.
Praėjo dešimt mėnesių ir 1991-ųjų sausį jie pažadino.
O iki tol buvo visko – ekonominė blokada, bauginimo akcijos.
Pasak to meto liudininkų, virš Panevėžio irgi suko ratus bene dvi dešimtys karinių sraigtasparniai, kurie Aukštaitijos sostinės padangėje neskraidydavo.
Tautos džiaugsmas maišėsi su nerimu, bet, pabrėžia R. Račkauskas, svarbiausia buvo nebepaleisti savo laisvės.
„Tada jautėme, kad sovietų monstras neatleis iš jo vergijos išsilaisvinusiai tautai. Bet mūsų viltis atsvėrė grėsmingą situaciją. Mes tikėjome: būsime laisvi, Lietuva bus laisva. Ir tas tikėjimas tapo kūnu. Suprantu, kad šiandien blogų naujienų kasdien atakuojamam žmogui darosi baisu dėl ateities. Bet turime iš ko semtis stiprybės. Nepražuvom ir nepražūsim. Juolab, kad dabar esame vieningos Europos dalis, o ji turi tiek potencialo ir, atrodo, galų gale ištiesia visu ūgiu“, – pabrėžia R. Račkauskas.
