-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Gerokai nutolom nuo to, kas tąsyk Vilniuje buvo suprasta, parašyta, pasirašyta… Iš ūksmės, iš kažkokios tamsios gelmės išėjom, išsijudinom supratę, kad savojoje valstybėje būti prasmingiau, patiems kurti, statyti, leisti vaikus mokyklon.
Nedaug progų teturim taip unikaliai žvelgti, nebijoti, pasisveikinti. Drąsiai, galvą pakėlus, žinant, ko reikia, kas svarbu ir bendrystėn kviečia. Ne apie skirtybes noriu galvoti. Nenoriu prisiminti jokių nuoskaudų arba kaip puikiai gyvena kiti. Ne vien apie gerovę ir duoną mąstau. Trokštu savo gyvenimą lipdyti visai nesierzindamas, trokštu ir kitų buvimui šalia vietos palikti. Kartais pavyksta visai visai neblogai.
Vasario 16-oji didesnė už statusus, vardus, nuopelnus. Todėl ir artimas kiekvienas žmogus, čia gimęs ar užklydęs, pasilikęs. Neklausiu jo pavardės, mėginu susikalbėti, ir žodžių, ir pačių raidžių man pakanka. Jei kas prapuls, jei kas atsiras, desperatiškai nevirkausiu, tik pasidžiaugsiu. Stebuklas, jei atsiranda, jei prigyja, pasiteisina naujos formos. Brangus tas sutiktasis ar toji pamatytoji todėl, kad yra, gyvena, žvelgia, turi minčių. Visi žmonės tik žemiški, tik žmogiški, nesutikau dar kely nei dievų, nei pusdievių (dievukų – taip), o ir sutikti nenoriu. Visai nebaisu, nenuvalkiota, o tiesiog dora paduoti ranką, pasikalbėti. Bent šiandien prisiminti pirmaprades dovanas – šios žemės brolystę, šios žemės seserystę.
Paprasta sielos programa, netgi labai lietuviškas pasiryžimas – būti geresniam sau, būti geresniam tam, kurį neseniai išdrįsau broliu ir sese pavadinti.
J. Jasėnas
Taip sveikindamiesi gal ir savąją savastį išlaikysim, atsiminsim. Išsaugosim pamatus, kursim tai, ko gyvybiškai reikia – bendrystę. Viliuosi, kad šioje žemėje bus ir yra gera pabūti. Žemė – nebloga vieta įsikurti, sugrįžti, savas kiemas, namai, sodas, kad ir jaunas, medžiai, jų šakose paukščiai. Mažas vaikas kieme rėplinėja, senolis sėdėdamas kaitinasi popiečio saulėje, žiūri į vaiką, prisimena. Maži mūsų indėliai bus dideli, gal pavyks kažkaip be pykčio, pavydo, užgaulių, vulgarių komentarų, padedant kaimynui, dirbant savo, prilaikant liežuvį. Tai, kas nereikalinga, nukrenta, pasimiršta. Paprasta sielos programa, netgi labai lietuviškas pasiryžimas – būti geresniam sau, būti geresniam tam, kurį neseniai išdrįsau broliu ir sese pavadinti. Sugrįžti prie Justino Marcinkevičiaus pamokų, prie paliktųjų poetinių simbolių. Taurus ir tiesus kalbėjimas apie mūsų gyvenimo šlamėjimą, prisiglaudimą, kaimą, dainą, gintarą, motiną, Nemuną… Visa iš Lietuvos atėjo, Lietuvoje pasiliko, nesunkiai galima rasti.
Esu šioje žemėje užaugęs, aukštaitis, nenoriu į Londoną, nevilioja net Žemaitija, esu ant šios žemės – būtinai draugystėje su kitais. Ir man skamba tai, kas sava, nenukopijuota, nepritaikyta iš svetimo, iš svetur, kas atsimenama, kas kilniai auga, nesumindyta, nesutrypta, branginama kasdien. Pasiliksiu aukso vidurio take – labai neliūdėsiu ir labai nepyksiu. Bent taip pamėginsiu. Gyvensiu, džiaugsiuosi, švęsiu dabar. Šiandien, kol dar netamsu atminty, patirty, tarp žmonių…
