-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Praeitus metus užbaigėme su Juozo Balčikonio gimnazijos jaunaisiais kūrėjais. Labai dar norėjosi skaitytojui pateikti lyriškosios Miglės neišspausdintą eilėraštį. Tai ir darome.
Taip pat esame įsitikinę, kad pradžiuginsime 2022 metų literatės, „Sidabrinio Nevėžio“ skulptūrėlės laureatės Austėjos Dūdaitės iš tos pačios gimnazijos kūryba, kuri netilpo į „Jaunųjų kūrėjų almanachą 2022“.
Su artėjančiu pavasariu ir įsibėgėjančiu vienuoliktuoju sezonu!
Miglė Onaitytė (11 kl.)
***
Atitvarai į mano širdį
Jie neatsiveria visiems,
Bijau aš meilės kaip mirties
Tačiau širdis paklūsta tau.
Kiekvieną kartą, kai sakau ,,gana!“,
Širdis suvirpa ,,gal dar ne?“
Tuomet ir vėl tai iš pradžių,
Pavirsta liūdesiu skaudžiu.
Sutrikus siela nerimauja,
Atrodo, nėr prasmės gyventi.
Nėra daugiau, kas tuštumą viduj
Užlopyti kaip skylę lopu gali.
Širdis – tai mūsų sielos randas,
Kurį suprast mažai kas vertas.
Austėja Dūdaitė (10 kl.)
***
Kodėl pilnatis balina plaukus?
Kodėl nakties oras praslysta tarp pirštų?
Kodėl išėjai nepalaukusi?
Kodėl leidai mūs hiacintams užmiršti?
Kodėl dangus be žvaigždžių pabarstukų?
Kodėl nebus dainuojančio vėjo?
Kodėl išsilenkęs žaibas sušuko?
Todėl, kad tau manęs nereikėjo.
***
Laumžirgiui gaudant jau brėkštantį rytą
Švelniai spindulius renka gležni sparneliai.
Pievai nušvis vitražu nematytu.
Saulės seserys pienės galvutes kelia.
Nepastebi niekas senuko rudens.
Lėtai artėjančio vėjo nejaučia.
Jis žylančias pienes nudrėks, kai sutems,
Atslinkus rudenio ūkanai graudžiai.
***
Vasara gal vėl kartosis?
Jei būsiu saulės spindulys,
Aguonos lauksiu, kol pražys.
Joms kasdien baksnosiu nosis.
Jei būsiu pievų aguona…
Ar tokio grožio būt galiu?
Įpinsiu siūlus spindulių
Į saulėlydžio raudonį.
***
Vakarą dulkėtą tvankų
Drobė debesų užkloja
Mirštantį rugpjūčio dangų.
Virpančios avietės krinta.
Viržiai galveles linguoja.
Kasos spindulių išpintos.
Šešėlių menuetas
Ant miegančios bažnyčios plytų
Laibi šešėliai šoka menuetą.
Kad niekas tik nepamatytų!
Ant miegančios bažnyčios plytų
Tiek batų net nenuvalytų.
Pagal žvakelių mirkčiojimą lėtą
Ant miegančios bažnyčios plytų
Laibi šešėliai šoka menuetą.
Dangiškai gardaus torto receptas
Plonai iškočioti meduolinę saulę.
Padengti plakta debesų grietinėle.
Užtepti vanilinio spindulių kremo.
Apibarstyti vaivorykštės milteliais.
Išminkyti tris kamuolinius debesis.
Juos uždėjus aplieti mėlynu glaistu.
Papuošti cukrine lėktuvo juostele
Ir praskrendančia baltaplunksne žuvėdra.
Įkaitinus dangų iki saulėtekio
temperatūros kepti tris minutes,
kol oras prisipildys rytmečio laimės.
Paskutinis lapų šokis
Tavo iškvėptas oras slysta
seno kamieno žieve.
Su manuoju maišosi.
Spyglių plaukais pageltusiais
vėjas dengia veidus pušų.
Šokdami juk gali numirti
lapai raudonom sukniom.
Matau, kai nusigręžiu, –
tu – šešėlis pranykstantis.
Vis garsiau kaštonai bumbsi.
Žemuogių pieva
Pievoje batais šlapiais
vaikščiojo rytas.
Rasos lašelis
prigludęs prie žemuogės
raudono skruosto
kraujo lašu pavirsta.
Iš kur šitoks saldumas
žemuogių kraujo?
***
Iš dangaus žuvėdra
panoro apsiausto
sidabriniais kraštais.
Užkabinus sparną
mėnulis nuslydo
nuo žvaigždžių pakabos.
Jie smigo į bangas.
Jūroje jau daugiau
nakties nei žemėje,
kur kviečių blakstienos
laiko saulėtekį.
Dar stipriau upeliai
spiriasi į krantus,
apšviesti spindulių.
Tik kam tolumoje
pasipuošęs juodai
debesis išneša
trupančią plunksnelę?
