Buvusiame grafo Zavišos dvare dabar veikia Jotainių socialinės globos namai. M. Garucko nuotr.

Jotų ainiai – prie Juodos ir Aptekos

Jotų ainiai – prie Juodos ir Aptekos

Net ir nelabai žinantiesiems Panevėžio krašto kaimus Jotainiai nebus negirdėtas pavadinimas.

Juk čia, seno dvaro pastate, įsikūrę gana dideli socialinės globos namai, Jotainių pensionu įprastai vadinami.

Dar Jotainiai daugelį vilioja Juodos ir Aptekos upių santakoje telkšančiu įspūdingu tvenkiniu.

Abi šias svarbias kaimo vietas jotainiečiai apdainuoja ir savo himne: „Turim mes tvenkinį gražuolį,/Sala puikuojas vidury./Čia Zavišų dvarelis stovi/ Pačiam kaimelio pakrašty“.

Himne minima ir daugiau svarbių kaimo vietų, o baigiamas jis žodžiais: „Kaimelis mūsų taip išaugęs,/ Savus Jotainius aš myliu“.

Jotainiškiai turi ne tik himną – nemažai eilėraščių posmų kaimui parašyta. O prieš penkerius metus, švenčiant Jotainių vardo pirmojo paminėjimo 450-ąsias metines, svari knyga – kaimo metraštis – išleista. Jo sudarytoja, taip pat ir himno žodžių autorė – Aldona Tamokaitytė-Jankauskienė.

Jotainių kaimo bendruomenės pirmininkė Milda Tamokaitienė atkreipia dėmesį, kad knygoje gausu visko – rasi informacijos ir apie praeities, ir apie dabarties įvykius, apie dabar gyvenančius ar seniai išėjusius žmones, susipažinsi su krašto tautosaka.

Net kaimo pavadinimo kilmė knygoje išaiškinta. Pasakojama, kad labai labai seniai kaime gyveno žmonės, mylėję arklius ir mėgę jais jodinėti. Aplinkinių kaimų gyventojai juos vadindavę „jotais“. Kadangi čia gyveno ir jų ainiai, kilo pavadinimas – Jotainiai.

Kaimo pavadinimą romantizuojantys kalbininkai kildina jį iš žodžio „jotis“, reiškiančio raitąją kariuomenę, raitininkus, kavaleriją. Galima daryti prielaidą, kad Jotainiai – tai Jotininkai.

Kiti kalbininkai teigia, kad kaimo vardas kilęs iš asmenvardžio „Jotainis“.

Šiemet gražiai atšvęsta jau 455 metų vietovės paminėjimo sukaktis. Per tą penkmetį nuo knygos išleidimo ir vėl kai kas Jotainiuose pasikeitė.

Maždaug trisdešimt kilometrų nuo Panevėžio nutolusių Jotainių gyventojai negali skųstis, kad atokiame kaime darbo neįmanoma gauti – vieni iš jų triūsia vietinėje bendrovėje, kiti – socialinės globos įstaigoje, dar kiti ir į miestą važinėja.

Jotainiai – vienas didžiausių Vadoklių seniūnijos kaimų. M. Garucko nuotr.

Į Griekų miškelį

„Yra Jotainiai – kaimas senas/ Prie siauros upės Aptekos“, – rašo A. Tamokaitytė-Jankauskienė.

Šis kaimas prie Aptekos ir Juodos iš tikrųjų senas ir turi įdomią istoriją.

Gimtųjų Jotainių patriotė, čia ir dabar gyvenanti Angelė Narbutienė taip pat ne vieno eilėraščio apie gimtinę autorė.

Ji kartu su M. Tamokaitiene sutinka aprodyti Jotainius ir apie juos papasakoti.

Pasirodo, nemažai Jotainių gatvių pavadinta aplinkinių išnykusių ar baigiančių nykti kaimų vardais – štai Grigalių, Vainorių, Vakagalių, Griniūnų ir kitos. O pati pagrindinė savojo kaimo vardu pavadinta – Jotainių gatvė.

Jotainių apylinkėse teka ne viena maža upelė – tai ir Obelis, ir Alanta, Bikilis, Virsnė.

1937 metais užpildytoje Žemės vardyno anketoje rašyta, kad prie Jotainių yra rudo vandens sklidina Rudokų bala. Apteka tuomet pavadinta negiliu, bet vasaromis niekada neišdžiūvančiu upeliu, o Alanta – panašia į griovį.

Netoliese duksojęs Čigonmiškis, kuriame, pasakojama, kadaise stovyklaudavę čigonai. Vietiniai tikino, jog tame miškelyje vaidenasi – mat ramybės nerandanti ten palaidoto romų berniuko siela.

Buvo aplink Jotainius ir Birbytės pieva, Degėsių kemsynas, Cigelnijos duobės ir kt. Įdomių aplinkinių vietovių pavadinimų surašyta net 60.

Ir dabar pavadinimų įvairovė išlikusi. Kaip sako jotainietės, yra net gana pikantiškų – štai netoliese ošia Griekų miškelis, o po aukštaitiškas lygumas galima pasižvalgyti užlipus ant Tribibiškio kalnelio.

Jotainių bendruomenės pirmininkė Milda Tamokaitienė ir jos pagalbininkė Angelė Narbutienė prie bendruomenės namų „Užuovėja“. M. Garucko nuotr.

Akį traukia akmeninis namas

Patys Jotainiai – gana didelis kaimas su abiejose gatvių pusėse išsidėsčiusiomis tvarkingomis, gražiai prižiūrimomis sodybomis.

Vietinių traukos vieta – aktyviai veikiantys kultūros namai, jų kiemą puošia 440-ųjų paminėjimo metinių sukakčiai skirtas paminklinis akmuo.

Čia pat ir bendruomenės namai „Užuovėja“, prie jos jotainiečių iniciatyva pastatytas kaimo ramybę saugantis akmeninis rūpintojėlis.

Kad šio kaimo gyventojams visada buvo svarbu gerovė ir ramybė, byloja ir dar vienas įspūdingas paminklas Jotainių centre – jo pastatymo data siekia net 1914 metus.

Šis kryžius pastatytas „Jotainių jaunuomenės aukomis“ ir ant jo to meto rašyba išdėstytas gailestingumo ir palaimos prašymas: „Jėzau nekaltibės milėtojau susimilk ant mūsų“…

Dar Jotainiuose stūkso paminklinis akmuo Lietuvos kariuomenės kariams savanoriams.

O norint pamatyti, ką gali jotainiečių rankos, vietiniai siūlo užsukti į Prano Šimkaus sodybą apžiūrėti jo statytą akmeninį namą.

Dviejų aukštų statinys sumūrytas iš įvairaus dydžio skaldytų akmenų ir panašus į senovinę tvirtovę. Šeimininkas jį pasistatė pats, niekieno nepadedamas, nenaudodamas jokios statybinės technikos.

Kūrybingų, darbščių žmonių Jotainiuose ir dabar yra, ir anksčiau buvo gana daug.

„Turim mes tvenkinį gražuolį, /Sala puikuojas vidury“… M. Garucko nuotr.

Pardavė šeimą

Jotainių kaimo istorija glaudžiai susijusi su dvaro istorija. Ir istoriniuose šaltiniuose pradžioje minėtas tik dvaras.

Pasak istoriko Petro Juknevičiaus, dabartinių Jotainių apylinkėse žmonės gyveno jau pirmaisiais mūsų eros amžiais. Tai byloja Juodos dešiniajame krante buvęs IV–VIII amžių Griniūnų kapinynas.

O patys Jotainiai pirmą kartą paminėti 1564 metų balandžio 22 dieną sudarytame Jotainių dvarelio žmonių sąraše. Tą dieną surašytas sąrašas išlikęs iki šiol.

Vėliau Jotainių dvaras minimas 1585 metais.

O 1593 metų sausio 9 dieną Jotainiuose buvo surašytas Petro ir Onos Žižmarių raštas, pagal kurį jie Jurgiui Mickevičiui Rimvydui į Aukštadvario dvarą Upytės paviete už 100 kapų lietuviškų grašių pardavė baudžiauninkų Dobkevičių šeimą.

Jotainiai minimi ir 1627 m., ir 1643 m. dokumentuose, ir vėliau.

Dvaro istorija domina ir dabar šiame kaime gyvenančiuosius.

Ir knygoje „Jotainiai“ pateikiama medžiaga, teigianti, jog kurį laiką dvarą valdė Zavišos, Belozarai (Bialozorai), Šiukštos, Lukianskiai. Visa tolesnė jo istorija vėl susijusi su Zavišomis.

Pagal P. Juknevičiaus pateikiamus duomenis, Zavišos priklausė toms 70-ies pavardžių šeimoms, kurios įvairiais būdais persikėlė gyventi iš Lenkijos į Lietuvą.

Zavišos turėjo „Zadoro“ herbą, kurį buvo gavę 1413-aisiais Horodlėje iš Bžezio bajorų, pramintų Daugėlomis. Vėliau viena šio herbo didikų atšaka gavo Daugėlų pavardę, kita – Zavišų.

Kada Zavišos vėl įsigijo Jotainius, tiksliai nežinoma. 18 amžiaus pabaigoje dvaras jiems nebepriklausė, tačiau vėl šiai šeimai atitekti galėjo pačioje 18 amžiaus pabaigoje arba 19 amžiuje.

1835 m. dvarą paveldėjo Aleksandras Zaviša. Jotainių parko pakraštyje esančiose kapinaitėse antkapiniame Zavišų šeimos paminkle iškalta, kad A. Zaviša mirė apie 1895 ar 1899 metus – paskutinės datos skaičius sunkiai išskaitomas.

Daugiau kaip šimtą metų išstovėjo šis Jėzaus malonės Jotainiams meldęs kryžius. M. Garucko nuotr.

Tiems, kurie ateis

Daugiau žinių išliko apie Jotainių dvaro valdytojo Aleksandro sūnų Kazimierą Zavišą. Šis buvo baigęs kelių inžinierių institutą Petrograde, kurį laiką dirbo Rusijoje, tiesė Sibiro geležinkelį. Sukaupęs kapitalo, grįžo į Jotainius, kur finansiniai dvaro reikalai buvo smarkiai pašliję. Grįžęs K. Zaviša pastatė centrinius dvaro rūmus.

Žinoma, kad 1901 m. Jotainių dvarininkas įstojo į Kauno žemės ūkio draugiją.

Visas žemvaldžių diskusijas dėl dvarų, kaimų, senųjų tradicijų ateities K. Zaviša sudėjo į teiginį, kad būtina idealus bei tradicijas perduoti „tiems, kurie ateis po mūsų“.

Netrukus ir tie atėjusieji, ir kiti – jau po jų – keitė krašto veidą, kūrė savąją gerovę.

Istoriniai duomenys byloja, kad įgyvendinant 1922 metų žemės reformą, apkarpyto

Jotainių dvaro žemėje atsirado savanorių kaimas, pavadintas Vainorių kaimu.

Neišvengiamai ir Jotainių kraštą pasiekė 1940-ieji bei prasidėjusi nacionalizacija. Tuomet dvarui priklausė 80 hektarų žemės.

Tuo metu dvaro savininke jau buvusi Kristina Zavišaitė. Kadangi dvare buvo meno vertybių, čia apsilankė kultūros paminklų apsaugos skyriaus darbuotojai.

Jie taip aprašė Jotainių dvarą: „Į dvarą tik atvykus, krinta į akis jų didžiulis gyv. rūmas – mūrinis, 2-jų aukštų. Stilius – prieškarinės architektūros turtingas pavyzdys. Rūmas labai didelis. Iš vieno galo senas priestatas (žymiai senesnis už visą rūmą) apvalaus bokšto formos. Vidus gerai suplanuotas, o apvalusis bokštas tuščias ir balandžių nugyvenamas. Jo grindys aplūžusios ir pavojinga vaikščioti. Dvare galvojama steigti ūkio mokyklą”.

Bet pokario metais nacionalizuotame rūme įsikūrė ne mokykla, o psichoneurologijos pensionas bei jo pagalbinis ūkis.

Dabar jau sunku pasakyti, kaip atrodė buvęs didžiulis parkas, iš kurio iki šių dienų teišliko įspūdinga alėja.

Knygoje apie Jotainius socialinės globos namai prisistatomi taip: „Netoli Panevėžio, šimtamečių medžių pavėsyje stovi buvęs grafo Zavišos dvaras. Šio dvaro savininkai senai iškeliavo Anapilin, palikdami prisiminimui tik kapo kauburėlį su užrašu, kad čia ilsisi Zavišų šeima. Jei prabiltų šimtametės liepos bei dvaro sienos, jos daug papasakotų apie savo šeimininkų nuveiktus darbus, jų likimus. Jos kalbėtų, kaip šis dvaras po karo tapo senelių prieglauda, o vėliau – psichoneurologiniu internatu.“

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų