J. Moigio namas. XX amžiaus 4-asis dešimtmetis. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Jonas Moigis. Įsikūnijęs teisingumas

Jonas Moigis. Įsikūnijęs teisingumas

Visiems vienodai teisingas, neskirstęs žmonių nei pagal tautybę, nei pagal turtus notaras Jonas Moigis Panevėžio krašto istorijoje išliko kaip garbingu vaikščiojančio teisingumo vardu vadintas ir nepaprastai gerbtas žmogus.

O ir Kraštotyros muziejus savo ilgus gyvavimo metus skaičiuoja jo dėka – jeigu ne šio aktyvaus žmogaus ir bendraminčių iniciatyva, nežinia kada tokia kultūros įstaiga Panevėžyje būtų atsiradusi.

Nepamirštamas teisingumas

Iš garsios bajorų giminės kilusi panevėžiečių Moigių šeima krašto istorijoje paliko ryškius pėdsakus.

Vieną iš tos giminės – notarą Joną Moigį (1867–1933) Panevėžio kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas pristato buvus itin tolerantišką, pilietišką, teisingą žmogų.

„Ar žinote, kad Jonas Moigis anuomet buvo vadinamas vaikščiojančiu teisingumu? Tas vardas jam buvo prilipęs ne šiaip sau – geros širdies, sąžiningas, tolerantiškas teisininkas, visuomenininkas buvo vienodai teisingas ir pagarbus visiems – nesvarbu kokios tautybės, įsitikinimų ar socialinės padėties žmogus buvo“, – pasakoja muziejaus direktorius.

Jonas Moigis, 1926 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Jonas Moigis, 1926 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

J. Moigis buvo žinomas ir labai gerbiamas panevėžietis – nepaprastai pilietiškas, dalyvaudavęs visuomeninių organizacijų veikloje, nuolat keldavęs įvairias iniciatyvas.

Ypač jis stengdavosi padėti vargšams, į bėdą patekusiems žmonėms, našlaičiams.

Beje, ir Kraštotyros muziejus savo ilgus gyvavimo metus skaičiuoja būtent J. Moigio dėka – jeigu ne šio aktyvaus žmogaus bei jo bendraminčių iniciatyva, nežinia kada tokia kultūros įstaiga Panevėžyje būtų atsiradusi.

Krašto istorija J. Moigį visada labai domino, jis garsėjo kaip kolekcininkas, aktyviai dalyvavęs Gimtajam kraštui tirti draugijos veikloje.

Šios draugijos sumanymu muziejus ir įkurtas. Atidarytas jis buvo Kranto gatvėje, seniausiame miesto pastate, buvusiame Upytės pavieto teismo archyve 1925 metų sausio 18 dieną, pažymint Klaipėdos prijungimo prie Lietuvos dvejų metų sukaktį.

J. Moigis tuomet muziejui dovanojo ir savo paties sukauptą didelę senienų kolekciją.

Bėgant metams, muziejaus eksponatų gausėjo, kolekcijos plėtėsi ir įstaiga ne kartą buvo perkelta į kitas patalpas.

Gražus sutapimas, jog dabar muziejus įsikūręs buvusiuose Moigių namuose Vasario 16-osios gatvėje.

Dalį šių pastatų rekonstravus, muziejus į juos įsikėlė 1985 metais. O jau nepriklausomos Lietuvos laikais šį namą Moigio palikuonys ir padovanojo Panevėžio kraštotyros muziejui.

1997 metais prie šio pastato atidengta memorialinė lenta, kurioje rašoma: „Gydytojo, visuomenės veikėjo Tado Anupro Moigio (1842–1904) namai. Šiame name 1921–1933 m. gyveno teisininkas, visuomenės veikėjas Jonas Moigis“.

Istorijos liudininkai – raudonplyčiai pastatai

Iš Kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus muziejininko Donato Pilkausko pateiktos medžiagos galima daugiau sužinoti apie Moigių šeimos gyvenimą ir veiklą.

Žinoma, kad Tadas Anupras Moigis (1842–1904) antroje XIX amžiaus pusėje Panevėžyje įsigijo žemės sklypą ir apie 1879 metus pasistatė namus tuometėje Šeduvos gatvėje.

Dabar šie raudono mūro pastatai, kuriuose įsikūręs muziejus, primena panevėžiečiams apie čia gyvenusius Moigius. Čia pat vingiuoja ir T. Moigio vardu pavadinta gatvelė.

Negailestingas laikmetis išblaškė garbingų namų įkūrėjo palikuonis po visą pasaulį – pasitraukę iš gimtojo krašto, kas gyveno Kanadoje, kas Vokietijoje, Lenkijoje, JAV, kitose šalyse.

O pats šių raudonplyčių namų statytojas T. A. Moigis buvo gydytojas, baigęs medicinos mokslus Maskvoje. Šis vyras taip pat buvo gerbiamas žmogus, aktyviai dalyvavęs Panevėžio politiniame gyvenime, domėjęsis apylinkių istorija ir rinkęs įvairias senienas.

Su žmona, iš turtingos dvarininkų šeimos kilusia Liudvika Liucija Eidrigevičiūte, T. A. Moigis susilaukė penkių vaikų.

Lietuvybės židinys Rusijoje

Vyriausias sūnus Jonas Moigis gimė 1867 metų lapkričio 18 dieną, mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo mediciną Maskvos universitete. Tačiau už aktyvų dalyvavimą studentų judėjime iš universiteto buvo pašalintas, tad negalėjęs tapti mediku, pasirinko teisininko studijas.

J. Moigio motina Liudvika Liucija Moigienė. XIX a. pabaiga. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

J. Moigio motina Liudvika Liucija Moigienė. XIX a. pabaiga. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Baigęs Jaroslavlio universitetą, J. Moigis ilgai gyveno Smolenske, dirbo notaro padėjėju, vėliau notaru ir jau ten aktyviai dalyvavo labdaringoje veikloje.

Ir gyvenant toli nuo gimtinės jam nesvetimas buvo lietuvybės skatinimo siekis. J. Moigis platino uždraustą lietuvišką spaudą, o jo namai buvo tapę lietuvių susibūrimo vieta. Tuomet Smolenske gyveno daug lietuvių, jie būrėsi draugėn, o J. Moigis buvo išrinktas lietuvių komiteto pirmininku.

Daugybė lietuvių pabėgėlių sulaukė ištiestos pagalbos rankos. J. Moigis ir jo žmona Konstancija kaip išmanydami šelpė įkritusius į vargą, rėmė, atsiliepdavo į kiekvieno bėdą.

Grėsė sušaudymas

Rusijoje įvykusi Spalio revoliucija sugriovė daugelio žmonių gyvenimus, neaplenkė ir J. Moigio šeimos. Prasidėjus politinei suirutei, jis neteko notaro darbo, vertėsi juristo, kitomis pareigomis.

Tačiau tarp lietuvių skleidžiamos nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimo idėjos labai nepatiko naujai sovietų valdžiai.

1920 metais J. Moigis už darbą lietuvių naudai buvo suimtas ir laikomas kalėjimo kameroje, jam grėsė net būti sušaudytam.

„Tik daktaro Kazio Griniaus ir kitų pastangų dėka J. Moigį pavyko išvaduoti iš nelaisvės. Tad nieko nelaukdamas jis patraukė į Lietuvą ir supratęs, jog geriausia grįžti į tėvų namus Panevėžyje, taip ir padarė“, – pasakoja D. Pilkauskas.

Taip J. Moigis 1921 metais apsigyveno Panevėžyje, pradėjo dirbti miesto notaru ir iki pat mirties juo čia dirbo.

O juk tuo metu Panevėžys kartu su visa Lietuva kėlėsi naujam gyvenimui. Kūrėsi įvairios draugijos, organizacijos, o aktyvus, pilietiškas žmogus negalėjo neįsitraukti į politinę ir visuomeninę veiklą.

Ir įsitraukė ne bet kaip – o iš visos širdies, pagal visas išgales.

Nuo kalinių iki ligonių

Daug jėgų J. Moigis įdėjo rūpindamasis kalinių globa, dėl to buvo išrinktas Kalinių globos draugijos pirmininku.

Įdomu, jog 1934 metais, po J. Moigio mirties, miesto spauda rašė, kad pirmininko netekusi Panevėžio kalinių globos draugija ėmė snausti. Jos veikla pasidarė visai neaktyvi.

J. Moigis nemažai padėjo ir labdaringai Šv. Vincento ir Paulo draugijai, besirūpinančiai vienišų senelių ir vaikų našlaičių globa. Jis taip pat savo lėšomis rėmė beturčius ir bedarbius.

J. Moigis aktyviai dalyvavo ir Vilniui vaduoti sąjungos bei Panevėžio ligonių kasos veikloje, buvo renkamas Ligonių kasų valdybos pirmininku.

O dar J. Moigis buvo Panevėžio prekybos, pramonės ir amatų sąjungos garbės narys bei vienas iš Panevėžio medžioklės draugijos vadovų.

Karolina ir Jonas Moigiai, 1930 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Karolina ir Jonas Moigiai, 1930 m. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Absoliutus rekordas

Toks aktyvus žmogus, žinoma, dalyvavo ir miesto valdyme, buvo renkamas į Panevėžio miesto tarybą. Pirmąkart – 1924 metais.

Apie J. Moigio populiarumą, panevėžiečių pagarbą jam byloja ir faktas, jog Panevėžio miesto tarybos rinkimuose jis visada būdavo tarp daugiausia balsų surenkančių kandidatų.

O štai 1931 metų rinkimuose J. Moigis surinko 1398 balsus ir tai buvo absoliutus rekordas. Niekas daugiau tokio rezultato nebuvo pasiekęs.

Ne kartą šiam vyrui buvo siūloma kandidatuoti į miesto burmistrus, bet jis vis atsisakydavo.

Liko dirbti miesto taryboje ir jos nariu buvo iki pat mirties.

Būdamas teisininku, J. Moigis buvo vienas kvalifikuočiausių tarybos narių.

Šeimą kūrė du kartus

J. Moigis buvo vedęs du kartus. Su pirmąja žmona dvarininkaite Konstancija Piottuch-Kublicka (1864–1921) susituokė dar tebegyvendamas Rusijoje. Su ja susilaukė penkių vaikų.

Iš jų labiausiai žinomas Algirdas Moigis. Jis taip pat buvo teisininkas ir po tėvo mirties perėmė jo pareigas – dirbo Panevėžio notaru.

Antroji žmona Karolina Dziubandauskaitė – su ja šeimą po pirmosios žmonos mirties sukūrė Panevėžyje 1926 metais. Ši moteris augino vyro dukras iš pirmos santuokos.

Prasidėjus sovietinei okupacijai, J. Moigio sūnus Algirdas, kaip ir dauguma kitų jų šeimos narių, pasitraukė į Vakarus.

Lietuvoje liko tik viena iš Moigių giminės palikuonių, Jono brolio Zigmanto dukra Irena Moigytė (1915–2001), tapusi žinoma pedagoge.

Ji iki 1971 metų dėstė prancūzų kalbą Panevėžio mergaičių gimnazijoje, vėliau vadintoje 2-ąja vidurine mokykla, o dabar – Vytauto Žemkalnio gimnazija.

I. Moigytė išsaugojo daug svarbių dokumentų, fotografijų, korespondencijos, užrašų, atsiminimų ir kitos medžiagos apie Moigių giminę bei Panevėžio praeitį.

J. Moigio laidotuvės 1933-aisiais. PANEVĖŽIO KRAŠTOTYROS MUZIEJAUS FONDO nuotr.

Neatlaikė širdis

Daug gero panevėžiečiams padariusio notaro J. Moigio gyvenimo siūlas nutrūko gerokai per anksti.

Intensyvus darbas ir aktyvios visuomeninės veiklos nualinta širdis vis silpo.

Širdies negalavimų gydyti J. Moigis išvyko į Karaliaučiaus universiteto klinikas, bet liga padarė savo – gyvas namo panevėžietis jau nebegrįžo.

1933 metų liepos 8 dieną J. Moigis Karaliaučiuje mirė. Palaikai buvo parvežti į Panevėžį ir liepos 13-ąją iškilmingai palaidoti senosiose Panevėžio kapinėse.

Kaip sako muziejininkas D. Pilkauskas, J. Moigio laidotuvės buvo vienos iškilmingiausių Panevėžyje. Į jas suplūdo minios žmonių.

Tarp atėjusiųjų pagerbti ir palydėti J. Moigį į paskutinę kelionę buvo daugybė ir paprastų, ir žinomų panevėžiečių.

J. Moigio laidotuvių dieną nedirbo visos lietuviško verslo parduotuvės.

„Prelatas J. Gražys atlaikė gedulingas pamaldas. Kapinėse žodį tarė Panevėžio apygardos teismo vicepirmininkas Gudauskas, gimnazijos direktorius J. Lindė-Dobilas, advokatas Č. Petraškevičius“, – rašoma muziejuje išsaugotuose prisiminimuose.

J. Moigio veikla buvo įvertinta – už nuopelnus jis buvo apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų