G. Kartano nuotr.

Jo vardas dziudo

Laikais, kai Panevėžys, vadintas Lietuvos Čikaga, paskui save tempė kriminalų šleifą, o miesto gyventojai kentėjo nuo nebaudžiamų nusikalstamų grupuočių siautėjimo, jaunas dziudo treneris Kęstutis Trumpis turėjo du pasirinkimus: dirbti „tulpiniais“ pakrikštytai gaujai arba tapti policijos pareigūnų fizinio parengimo treneriu. Visgi dziudo meistras pasirinko trečiąjį, netikėtą variantą.

„Pusę metų kiekvieną vakarą prie mano namų stovėdavo banditų automobilis ir verbuodavo, kad fiziškai padėčiau ruošti gaują. Sakydavo, ateik pas mus dirbti, treniruoti. Tiesa, tuo pačiu metu mane kvietė ir policija, kad būčiau atsakingas už specialų pareigūnų kovinį pasirengimą. Ir tiems, ir tiems pasakiau: ačiū, aš esu treneris“, – pasakoja juodąjį diržą turintis 55-erių dziudo meistras, jau 35-erius metus ugdantis jaunąją imtynininkų kartą.

Treneris visiems

Kęstutis Trumpis darbuojasi Panevėžio sporto centre, Raimundo Sargūno sporto gimnazijoje ir dziudo klube „Ristis“. Dziudo salę treneris vadina net ne antraisiais, o pirmaisiais savo namais.

Ketvirtadienio vakarą pravėrus pilnutėlės gimnazijos salės duris, iškart pajunti, ką reiškia posakis skruzdėlyno gyvenimas. Čia ant tatamio įnirtingos dziudo kovos verda tarp įvairaus amžiaus vaikų, jaunuolių, veteranų.

Jauniausiam Kęstučio auklėtiniui vargu ar yra dveji – kimono apsisiautęs pipiras vos matosi nuo žemės, tačiau atidžiai klausosi trenerio nurodymų.

Prasidėjus treniruotei drausmė – lyg kariuomenėje. Ko gero, būtų girdėti net praskrendančios musės zvimbimas.

Vargu ar kas gatvėje sutikęs įspūdingo stoto 120 kilogramų sveriantį aukštaūgį Kęstutį pagalvotų, jog šis – kone geriausias tokių mažylių draugas, kantriai kiekvieną treniruotę taisantis susiglamžiusį kimono ar priklaupęs rišantis kažkur pabėgusį diržą.

„Tarybiniais laikais pirmasis kimono buvo mėlyni mokykliniai švarkeliai, nes kad gautum tikrą dziudo kimono, turėjai būti bent šiek tiek pasiekęs“, – šypsosi K. Trumpis, ką tik mažajam ugdytiniui surišęs paslaptingu būdu išsiplaiksčiusį baltutėlį švarką.

G. Kartano nuotr.

Likimą lėmusi apgaulė

K. Trumpis aktyviai sportuoja nuo paauglystės. Juokiasi, kad dėl to, jog… buvo apgautas.

Kai atletišką Kęstutį dabar šviesaus atminimo jo treneris pakvietė lankyti dziudo užsiėmimus, jis nė nenutuokė, jog praktikuoja visai ne kovos meną.

„Sportuojam, sportuojam – gal metus tas treniruotes pralankėm – ir matom, kad kita naujokų grupė jau ir kimono turi, o mes kaip su triusikais, taip su triusiskais“, – kvatoja Kęstutis.

Klastą įtaręs vaikinas ėmė domėtis, kur šaknys. Ir savo nuostabai išsiaiškino, jog lanko visai ne dziudo, o graikų-romėnų imtynes.

Sumanus treneris ėmėsi gudrybės norėdamas surinkti į imtynininkų grupę daugiau vaikų, tuomet jų labai trūko.

„Tada pagalvojau, eikit jūs visi velniop, ir išėjau į krepšinį“, – su šypsena tęsia savo istoriją K. Trumpis.

Sportiškas jaunuolis įstojo į anuometę Panevėžio sporto mokyklą-internatą, aikštelėje krepšinio paslaptimis dalijosi su krepšinio legenda Gintaru Einikiu, tačiau atrodė, kad širdis kviečia į dziudo.

„Pamačiau, kad kaip krepšininkui vis tiek nieko nepavyks – buvau atsarginių atsarginis“, – juokiasi Kęstutis, nusprendęs į vėl keisti sportinę uniformą.

Jauniausiam K. Trumpio auklėtiniui vargu ar yra dveji – kimono apsisiautęs pipiras vos matosi nuo žemės, tačiau kartu su visais akylai klauso trenerio nurodymų.

Nukėlė kepurę

Trinti atsarginių suolelio nepanoręs perspektyvus sportininkas pagaliau pradėjo aktyviai užsiimti dziudo. O baigęs internatą dar ir krimsti mokslus politechnikume, įgijo metalo apdirbimo pjovimu specialybę.

Tačiau likimas panevėžiečiui jau buvo paruošęs kitą scenarijų.

Sulaukęs savo dziudo trenerio pasiūlymo užimti jo vietą – šis turėjo grįžti darbuotis į gimtuosius Šiaulius – Kęstutis ilgai nedvejojo.

Į trenerio roges jis šoko vos 19-os sulaukęs – kaip pats sako, būdamas dar neapsiplunksnavęs pacanėlis.

„Nors metalo apdirbimo specialybės mokiausi tik tam, kad mokyčiaus, tais laikais dar reikėjo už tai atidirbti. Gavau paskyrimą į gamyklą. O kai sulaukiau pasiūlymo dirbti treneriu, manęs niekas nebenorėjo iš ten išleisti“, – pamena K. Trumpis.

Laimė, pavyko susitarti su mokyklos, kurioje turėjo užimti trenerio vietą, direktoriumi.

„Paklausiau, ar priims mane į trenerius, jei bus įrašytos pravaikštos, nes manęs neišleidžia – atidirbk ir viskas. Direktorius ir sako: priimsim“, – pasakoja.

Taip Kęstutis ir tuomečiam darbdaviui įrodė, jog žūtbūt pasieks savo. Tvirtai pasakė, kad neateis į pamainą tris dienas ir vis tiek gamykloje nedirbs. Pavyko įtikinti, tad ir nemalonaus įrašo apie pravaikštas darbo knygelėje neatsirado.

K. Trumpis neslepia: jo kaip trenerio pradžia buvusi išties sunki: praktikos su vaikais neturėjo, mokė juos to, ko pats sportuodamas išmoko.

„Neturėjau pedagoginio išsilavinimo, tad teko viską lipdytis pačiam. Dirbau, o kartu ir pats mokiausi iš savo klaidų“, – pasakoja meistras.

Jaunutis treneris tuomet nekėlė pasitikėjimo ir vyresniems kolegoms.

„Ką ten jaunas vaikinukas, vos dvidešimt kelių metų! Bet viskas pasikeitė, kai Lietuvos žaidynėse mano ruoštas dziudo imtynininkas tapo čempionu, o kolegos neturėjo jokių prizininkų. Nuo tada jau ir kepurę pradėjo kelti“, – juokiasi Kęstutis.

Daugiau nei dešimt metų treneriu išdirbęs K. Trumpis nusprendė, jog atėjo metas pagilinti pedagogines žinias. Baigė Kūno kultūros institutą, dabartinį Lietuvos sporto universitetą.

Nenuoramų tramdytojas

Daugelį dziudo imtynininkų, dabar skambiai skinančių pergales, K. Trumpis užaugino nuo mažų dienų, tad yra jiems tarsi antrasis tėvas.

Iš pažiūros labai griežtas, įspūdingo balso ir stoto, jis vis dėlto sugeba rasti raktą net į didžiausio neklaužados širdį. Ir tikrai ne fizine jėga, kurios neabejotinai turi užtektinai.

Mandagumas, nuoširdumas, kuklumas, sąžiningumas, draugystė, darbštumas, drąsa, savitvarda, pagarba, tikėjimas – skelbia dešimties punktų dziudo moralės kodeksas, kurį kiekvienas sportininkas moka atmintinai.

„Ir tikėjimas ne į Dievą, o savimi, savo tikslu ir siekiu, – patikslina K. Trumpis. – Tikėjimas, kad gali.“

Kęstutis atviras: jo diegiamos dziudo etikos kodeksu paremtos taisyklės, kurių privalu laikytis ne tik ant tatamio, bet ir užvėrus salės duris, labai griežtos. Tad apie kumščiais gatvėse mosuojančius auklėtinius treneriui dar neteko girdėti.

„Būna, tėvai aiškina: vaikas hiperaktyvus, nesusitvarkom – darželyje, mokykloje vienos problemos. Sakau, atveskite jį čia. Pasirodo, geras tas vaikas, normalus, kaip ir visi kiti. Jūs tiesiog nemokate su juo kalbėti ar neturite kantrybės. Kai vaikui uždeda blogojo etiketę, jis tai jaučia, o tada ir stengiasi toks būti“, – ne kartą įsitikino treneris.

Dziudo moralės kodekso, anot K. Trumpio, privalu laikytis ne tik ant tatamio, bet ir užvėrus salės duris.

Jėga nėra svarbiausia

Pagrindinė dziudo filosofija remiasi minkštumo principu. Kai stiprus ir galingas priešininkas gali būti įveiktas naudojant techniką ir strategiją, o ne grynąją jėgą.

Šis požiūris ne tik padeda kovoti, bet ir ugdo discipliną, pagarbą, savikontrolę.

Anot K. Trumpio, būtent tokias vertybes jis ir stengiasi diegti auklėtiniams.

„Esu baisiai griežtas treneris, – šypteli Kęstutis. – Privalo būti drausmė, atsakomybė. Jeigu vaikas mano taisyklių nepaiso, to nenori, jis ir išeina – aš tokio nelaikau.“

Auklėtinių stygiumi K. Trumpis tikrai negali skųstis – kiekvieną vakarą salėje renkasi būrys dziudo aistruolių.

Kęstutis juokauja, jog kitų šakų treneriai netgi griežia ant jo dantį, kad susirinkęs pačius geriausius.

„Iš tikrųjų iš manęs kiti treneriai netgi monija vaikus, – sako pašnekovas. – Jie paruošti pagal visus dziudo principus: lankstūs, koordinuoti, vikrūs, stiprūs, neturi baimės, fiziški, tinka bet kuriai sporto šakai. Ko dar galima norėti?“

„Ruošiame vaiką visapusiškai. Praktiškai žmogų kiborgą“, – su šypsena priduria.

Autoritetas ir už salės ribų

Dziudo sporte, anot K. Trumpio, jėgos neužtenka – reikia turėti ir proto.

Todėl jam tenka ne tik trenerio, bet ir psichologo, nuodėmklausio, gydytojo ar kartais ir asmeninio vairuotojo vaidmuo.

Bet svarbiausias jų – autoriteto.

„Tėvai namuose jau nebe autoritetas. Jie patys manęs prašo ką nors daryti su jų vaikeliu. Tada jau aš einu kalbėtis su sportininku, bandau paaiškinti gyvenimo esmę“, – šypsosi treneris.

Dziudo mokiniai pagal kyu meistriškumo pakopas skirstomi nuo turinčių baltąjį diržą iki rudąjį. Toliau seka 10 meistriškumo pakopų – danų. 1–5 dano imtynininkai turi teisę ryšėti juodąjį diržą.

Tokį turi ir K. Trumpis.

„Yra tokia legenda, kaip diržas iš balto patapo juodas: per juodą darbą. O ir plauti jo negalima, nes pagal Rytų kovos menų filosofiją, išplausi savo meistriškumą“, – paaiškina treneris.

Auklėtinių sėkmę dziudo sporte Kęstutis dalija į dvi dalis: įgimtą talentą ir sunkų darbą.

„Ir mešką gali išmokyti važiuoti dviračiu, bet jei vaikas ateina jau kažką turėdamas, jį daug lengviau ruošti kovoms. Talentas yra 70 procentų viso ko pagrindas, likę 30 procentų – darbas. Aišku, dirbti reikia sunkiai, nes gulint lovoj tik pragulų gali atsirasti“, – šmaikštauja meistras.

Namo pasikeisti kojinių

K. Trumpis juokauja, jog trenerio darbas jam atrodo kaip nesibaigiančios atostogos – tuo ši profesija ir patinkanti.

Pasibaigus sezonui sako dar gali iškentėti savaitę, daugiausia dvi namuose, bet paskui jau ieško visų įmanomų kelių atgal į dziudo salę. Ši traukia lyg magnetas.

„Pirmąją atostogų savaitę dar galiu šiek tiek atsipūsti, pailsėti, o jau antrą viskas – jaučiu, kad kažko trūksta. Stovyklos su vaikais, užsiėmimai salėje – tada aš jaučiuosi geriausiai“, – prisipažįsta K. Trumpis.

Kęstučiui dziudo visas jo gyvenimas, tad darbe praleidžiantis kur kas daugiau laiko nei namuose – grįžtantis tik permiegoti ir, kaip pats juokauja, kojinių pasikeisti.

„Namie nėra ką veikti, neįdomu, ilgiau pabuvus prasideda ir trintis, ir konfliktai, ir nesusipratimai, ir nuomonių nesutapimai. O salėje – mano namai, mano taisyklės, prie nieko nereikia derintis“, – juokiasi Kęstutis.

G. Kartano nuotr.

Į kovą – viena sveika ranka

Kad dziudo meistras taip anksti tapo treneriu, nulėmė nelaimingas atsitiktinumas. Tiksliau, trauma pasibaigusios varžybos.

Dabar Kęstutis sako, kad kartu su raktikaulio lūžiu tąkart įvyko lūžis ir jo sportininko karjeroje.

„Turnyre teko kovoti dėl galimybės išeiti į finalą. Kovojau, priešininkas mane metė. Kadangi mūsų sporte griūnant ant pilvo priešininkui neįskaitomi taškai, bandžiau metimo metu suktis ir griūti ant jo, bet pataikiau raktikauliu tiesiai į tatamį“, – karjeroje tašką padėjusią traumą mena K. Trumpis.

„Atsistojęs dar bandžiau kovoti – galvojau, reikia kažkaip laimėti. Trūktelėjau ranką, pajutau skausmą, priešininkas kontratakavo… Pralaimėjau“, – pasakoja dziudo meistras.

Apžiūrėtas medicinos seselės Kęstutis vis dėlto nusprendė grumtis dėl trečiosios vietos tik su viena sveika ranka. Tačiau dar tik ruošiantis kovai iš po odos pasirodė kaulų fragmentai.

Sportininkui teko keliauti ne ant tatamio, o ant operacinės stalo.

Apie traumos rimtumą ir iš gabalėlių vėl surinktą raktikaulį byloja iki šiol likęs randas.

Po operacijos K. Trumpis sako neiškentęs ir vėl pradėjęs treniruotis. Tada plyšo nugaros raumuo. Taigi vėl laukė ilga reabilitacija.

„Ir pamačiau, kad viskas. Jau nebepasivysiu kitų sportininkų, nes kol aš siekiau atgauti jėgas, jie gerokai nuo manęs atitolo“, – prisimena supratęs Kęstutis.

Svajonė išugdyti olimpietį

K. Trumpis – ne tik dziudo treneris, bet ir savanoris Krašto apsaugos savanorių pajėgose.

Bemaž prieš dvidešimtmetį į Lietuvos kariuomenę jį nuvedė ne kas kita, o sportas.

Pas Kęstutį tuo metu treniravosi rinktinės vado sūnus. Šio tėvas pakvietė padėti pasiruošti savanorių žaidynėms, kovinės savigynos rungčiai.

Nedaug laiko pasirengti turėjusiai komandai tąkart pavyko užimti septintą vietą. O K. Trumpis sulaukė pasiūlymo stoti į kariuomenę ir daugiau laiko skirti savanoriams treniruoti.

Kęstučiui sutikus iš prizinio žaidynių trejetuko komanda jau nebeiškrisdavo.

Išbandęs save pratybose miške, K. Trumpis nebegalėjo pasakyti „ne“. Taip įsitraukė, kad vienu metu netgi buvo paskirtas būrio vadu.

„Padėjo griežta ranka, griežtas balsas ir baisi povyza“, – juokiasi.

Bet reikėjo rinktis – ar kariuomenė, ar vaikų treniravimas ir ruošimas varžyboms.

„Visur nebegalėjau spėti, todėl dabar į pratybas vykstu tada, kada galiu“, – sako Kęstutis.

Kadangi nė vienas panevėžietis dziudo imtynininkas dar nėra dalyvavęs olimpiadoje, K. Trumpis vis dažniau pasvajoja, jog pavyks išugdyti tikrą olimpietį.

Daug vilčių jis deda į šios kartos auklėtinius ir tiki, jog vieną dieną panevėžietis atletas garbingai stovės tarp Lietuvos olimpinių atstovų būrio.