Jautrų dvasinį pasaulį atspindi nuoširdi šypsena

Kūrėją Gabiją Radzevičiūtę pastebėjo ir globoja „Minties“ gimnazijos mokytoja Adelė Samuolienė.

Gabija Radzevičiūtė (12 kl.)

Panevėžio „Minties“ gimnazijos mokytoja Adelė Samuolienė apie jaunąją kūrėją: „Gabija nuo pat pirmos gimnazijos klasės išsiskyrė nepaprastu gerumu, noru padėti kitiems. Ne veltui ji ir ateitininkė, pasirengusi padėti kiekvienam vargstančiam, nuskriaustam ar nelaimingam. Jautrų dvasinį pasaulį atspindi ir nuoširdi šypsena. Tokiu pat gerumu nušviesti ir jos pamąstymai apie gyvybę.“

Mano gyvybė lengva kaip vėjo gūsis

Ko aš tik nemačiau? Mačiau Paryžių ir jo garsųjį Eifelio bokštą, Egipto piramides. Buvau visame pasaulyje. Mano gyvenimas prasidėjo prekybos centre. Taip, išgirdai gerai. Prekybos centre. Ten pirmą kartą pajutau žmogaus prisilietimą, net grįžau su juo namo! Na, ar jau žinai, kas aš? Dar ne? Tuomet papasakosiu daugiau. Nors esu mažas ir lengvas, tačiau tau būtinas, tik jei patenku į jūrą, galiu pražudyti daug gyvybių. Jūroje aš panašus į medūzą, bet nedilginu. Ar dabar žinai, kas aš? Ogi plastikinis maišelis, kurį tu pasiėmei prekybos centre, o vėliau išmetei! Mūsų galybė jūroje, nors daugelį praryja vandens gyvūnai…

Mane vėjas ištraukė iš vandens, tad dabar aš karalius. Ne prekybos centro, ne pasaulio, o medžio. Kabu čia jau kurį laiką ir kabėsiu dar ilgai: nuo kiekvieno menko vėjo gūsio aš vis labiau painiojuosi į medžio viršūnę. Ar numanai, ką matysiu visus tuos metus? Ar sutiksiu tokį kaip aš? O gal laikui bėgant medžiai nebus žali nuo lapų, o bus mėlyni nuo manęs ir mano brolių – plastikinių maišiukų. Aš būsiu nebe vienas, o su draugais. Gal kada tapsime net ir pasaulio valdovais…

***

(…) Per kišamą universitetų reklamą nesugebėjau susikaupti, kol nenuėjau į paskaitą lietuvių kalbos kabinete. Ten pirmą kartą susidomėjau poezija, kol už lango nepamačiau varnos, kuri ieškojo maisto. Švystelėjo nauja mintis rašiniui.

Išgyventi

Klajoju ir ieškau. Ieškau ne gyvenimo prasmės ar laimės, bet kaip išgyventi. Aš kitokia nei kiti paukščiai. Aš esu juoda ir mano akys kaip sagutės visiems atrodo bauginančios. Žmonės maitina gražesnius už mane paukščius, tuos, kurie turi daugiau spalvų ir kurių balsas gražesnis. Aš – varna, kurią visi veja tolyn. Žmonės akylai stebi, kad nepaimtume nė trupinėlio maisto, nors jie turi jo daug ir tiek jiems tikrai nereikia. Mes, varnos, jiems atrodome kaip mirtį nešantys paukščiai, bet kodėl… Turbūt tavo mintyse iškilo vaizdas: kapinės ir pilna varnų, kurios karksi. Mes nieko blogo nenorime padaryti. Mes tik kalbame, kaip išgyventi ir kur rasti maisto, kai pasaulis mums tampa atšiaurus, kai mes neberandame jėgų ir negalime atsilaikyti prieš žmones, kurie savavališkai naikina mūsų lizdus, o kitiems kala inkilus ir juos kelia į kuo didesnę medžio viršūnę. Juk mes, varnos, irgi norime matyti, kaip linksmai laksto vaikai, kaip žmonės šypsosi… Tik tai mes galime pamatyti retai, nes nuolat ieškome maisto, kad nuramintume didžiulį mus kankinantį alkį…

***