Audrius Skačkauskas. „Sekundės“ nuotr.

Jaunystės kančios dėl poezijos

Kai buvau jaunas, rašiau eiles. Turbūt daugelis tą darė, nes įsimylėdavome dažnai, o kas kitas, jei ne dūsavimai eilėmis, geriausiai atskleisdavo mūsų beviltiškos meilės kančias. Tada, jei atsimenate, nebuvo feisbuko ir eilės kantriai gulėdavo sąsiuviniuose arba albumuose – labai drovu buvo juos kam nors parodyti. Man, kaip berniukui, tai buvo dvigubai sunkiau. Mano bendraklasiai labiau mėgo futbolą arba krepšinį, nei „seilėtis eilėraštukais“. Poezija nebuvo vyriškumo dalis, bet aš gimęs po Mergelės ženklu, dėl to man turbūt buvo atleidžiama.

Tada buvau įsimylėjęs vieną mergaitę. Ji irgi rašė eiles. Jos eilėraščiai buvo gilūs ir prasmingi, skirti mylimiems rašytojams, aktoriams, su daug poteksčių ir metaforų. Aš gi eiliuodavau paprastus žodžius apie meilę, žiogą, saulę, gražų rytą ir pasaulį. Vyliausi, kad poezija mus suartins, vis ieškojau progos jai užsiminti, jog taikau į poetus. Užsiauginau ilgus plaukus, vaikščiodavau atvertęs švarko apykaklę ir giliai susimąstęs, tarsi iš manęs tuoj tuoj išsprūs koks šedevras. Kavinėje išsitraukdavau bloknotą ir, kol ji kalbėdavosi su draugėm, žvelgdavau į tolį. Turbūt labiau buvau panašus į kakojantį katiną išsprogusiom akim, bet man atrodė, kad poetai ir turi būti tokie susimąstę, susireikšminę.

Vieną vakarą, kai tą mano svajonių mergaitę lydėjau iš teatro, kur abu savanoriavome rūbinėje ir kabinome paltus, ėmiau kalbėti apie poeziją. Tam turėjau labai gerą progą, nes mergaitės eilės buvo išspausdintos Panevėžio laikraštyje. Gyriau tas eiles kaip katinas per morčių. Prikalbėjau įvairiausių komplimentų ir lyg tarp kitko užsiminiau, kad truputį rašau. Ji nelabai susidomėjo, matyt, buvo apsvaigusi nuo pagyrų, bet aš buvau nekantrus.

„Ar galiu tau atnešti savo poezijos sąsiuvinį? Įvertintum, pasakytum, ar verta man toliau rašyti?“ – tiesiai paklausiau.

Ji, pajutusi ekspertės vaidmenį, sutiko ir jau kitą vakarą į teatrą atsinešiau savo didžiausią vertybę – eiles, kurių dar niekam nerodžiau. Net keli eilėraščiai, šaukiantys apie meilę, buvo skirti jai. Nors nebuvo parašytas jos vardas, bet jau vaizdavausi, kaip ji perskaitys, supras ir mane įsimylės, jei ne dėl ilgų plaukų ir nosies kaip bulvės, tai nors dėl eilėraščių.

Atsakymo teko laukti visą savaitę, kol vėl susitikom teatre. Ji grąžino mano eilių sąsiuvinį, pasakė, kad surašė viską laiške ir apsisukusi nuėjo. Vyliausi, kad tame laiške bus mano vidinės būsenos supratimas ar gal net meilės prisipažinimas, bet pradėjus skaityti, šaltas prakaitas mušė taip, tarsi ant galvos kažkas būtų išpylęs kibirą vandens. Ji rašė, kad mano eilės – kopijos jau girdėtų ar skaitytų eilėraščių, net surado jų atitikmenis. Kad kol kas tai dar tik mano ieškojimai, o mano meilės lyrikai dar toli iki tobulumo. Tiesą sakant, patarė pagalvoti, ar tikrai noriu būti poetu, nes mano galimybės įsiskverbti į poezijos elitą – labai menkos.

Tą vakarą jos nebemačiau. Išėjau iš teatro piktas, sumaišytas su žemėmis, nesuprastas poetas ir dar atstumtas mylimasis. Po ilgų dvejonių ir dar kelių bandymų merginoms patikti meilės eilėmis nusprendžiau niekada neberašyti. Beje, ta mergaitė irgi nustojo rašyti eiles.

Dabar, kai po 30 metų susitikom ir tapom vyru ir žmona, abu juokiamės iš to poezijos laikotarpio. Aš vis primenu, jog ji manyje užmušė poetą, tada ji kone dešimtą kartą atsiprašinėja, kad buvo neteisi ir pilna nepoetiškos puikybės. Aš, žinoma, nebepykstu, bet ir eilių neberašau. Geriau rašau apie tai, kas mus dabar sieja, arba prisiminimus, kokie naivūs ir skirtingi kadaise buvom.