Jaunųjų kūrybos meniu praturtėjo literatūriniu žaidimu

Jaunųjų kūrybos meniu praturtėjo literatūriniu žaidimu

Smagų kūrybinio žaidimo rezultatą pateikė jaunieji Vytauto Žemkalnio gimnazijos kūrėjai. Juk ne vienam iš mūsų yra buvę, kai perskaitę kūrinį norėjome, kad jis dar tęstųsi, buvo gaila padėti knygą. O dar, jei ji baigdavosi be epilogo…

Šie gimnazistai pabandė pažaisti žaidimą „Po to, kai…“ Jų mokytoja Birutė Valkiūnienė rašo: „Kada klasėje gera? Pirmiausia turbūt tada, kai įvyksta pašnekesys: kai girdi, kai atsako. Kada mokykloje geriausia? Kai jaunas žmogus žengia toliau, nei buvo iki šiol. Tam reikia jo kantrybės? Taip. Tam reikia jo užsispyrimo ir juodraščių? Vėlgi taip. Tam reikalingi žodynų lobiai? O taip!“ Pažadame, smagu bus panirti į Auksės, Domo, Luko vaizduotės pasaulį.

Auksė Šalkauskaitė (10 kl.)

Mokytoja Birutė Valkiūnienė apie autorę: „Ji primena mįslę. Šios esmė – gebėjimas nustebinti. Atrodytų, kad mįslę užmenantysis pamažu veja žodžių kamuolį, kuris vis dar balzganas, vis dar be spalvos. Tik staiga, per akimirkos dalelę, šioji – įminimas – švysteli taip, kad pribloškia.

Auksė rami, santūri, išlaikyta, o kai pasako – yra ką išgirsti, kai parašo – yra ką paskaityti ir pamatyti.“

Po to, kai Raudonkepuraitę ir močiutę medžiotojas išgelbėjo

Po medžiotojo didvyriško išgelbėjimo ir vilko nuskandinimo Raudonkepuraitės ir visos apylinkės gyvenimas pasikeitė kardinaliai. Miške nebeliko jokios baimės. Visi drąsiai vaikšto, kur tik užsigeidžia, nežiūrėdami nei paros laiko, nei savo jėgos ar ūgio. Niekas nieko nelydi, niekas dėl nieko nesijaudina. Deja, ramybė – ne šios Žemės dukra. Po kelių savaičių atsibeldė kitas vilkas su gausia šeimyna. Jie nebuvo nei draugiški, nei likimo pamokyti, todėl netruko įsiviešpatauti nauja vilkų era. Vilkai nesutarė tarpusavy, elgėsi vienas su kitu kaip šuo su kate. Agresyviai elgėsi ir su aplinkiniais. Puldinėjo visus iš eilės, net ir mažiausius žvėrelius. Ir vėl slinko baimės kupinos dienos. Ilgainiui vilkai aptiko Raudonkepuraitės močiutės namą. Šalia jo įsikūrė ir ėmė dieną naktį tykoti, kada senolė išeis. Vilkai ant samanų pratįsojo jau porą dienų, kai anksti rytą gerai nusiteikusi ir nieko blogo neįtarianti močiutė išėjo iš trobelės. Senolė buvo nebestipri, todėl ėjo lėtai ir sunkiai. Buvo matyti, kad nukeliauti iki upelio, gurgančio anapus pailgo kiemo ir medinės tvoros, jai buvo lyg dalyvauti ekspedicijoje į Everestą. Tačiau užsispyrimas ir tikslo siekis jos smulkius žingsnelius vedė, vis vedė į priekį. Štai ir suolelis greta upės. Sėdint ant jo paukštelių čiulbėjimas visada būdavo pats skardžiausias. Tik šįkart – spengianti tyla. Nesuokia lakštingala, neūbauja pelėda, neburkuoja karvelis, genys ir tas nekala. Nusivalė nustebusi močiutė aprasojusius akinius, įsistebeilijo į krūmus ir mato – vilkai paslapčia atsėlina. Širdį draskantis senelės klyksmas perskrodė miško tylą. Jį vidury miško išgirdo anūkėlė Raudonkepuraitė, kulniavusi močiutės namų link. Mergaitė visu greičiu puolė į garso pusę. Ji negalvojo nei apie baimę, nei apie pavojų. Mergaitė jaudinosi ne dėl savęs – dėl močiutės. Bėgo lėkė skuodė, kiek tik jėgos leido, ir po keliolikos minučių buvo netoli suolelio palei upę. Tai, ką išvydo, atėmė Raudonkepuraitei žadą. Sėdi močiutė ant suolelio, greta sutūpę vilkai ir kad ašaroja, kad ašaroja, rodos, nauji šaltiniai iš jų akių veriasi ir gurgėdami į upę liejasi. Niekas baltame pasaulyje dar nėra taip raudojęs. Kaip močiutė pravirkdė vilkus, iki šiol niekas nežino, tačiau nuo tada vilkai tapo geriausiais miško gyventojų draugais.

Lukas Aleliūnas (10 kl.)

Po to, kai pavadino Panevėžį

Taigi tie ponai, kurie kartą upėje pastebėję vėžį, apie jį tarstelėję ir vietovei suteikę Panevėžio vardą, matė pamatė, kad laimė aplankė šias žemes. Jose saulė švietė kuo skaisčiausiai, lietus lijo kuo gaiviausiai, žiema buvo kuo švelniausia. Amatininkams sekėsi meistrauti, prekeiviams – prekiauti. Vaikai augo sveiki ir stiprūs, o senoliai sulaukdavo po šimtą metų. Taigi pasitarė tie ponai ir nutarė keliauti kitur. Ėjo ėjo per laukus, brido brido per pievas, žengė žengė per giras ir priėjo upę. Ant jos kranto – trobelė bestovinti, greta baltaveidė mergelė darželį beravinti, prie tvoros jaunasai bernelis žirgelį bebalnojantis.

Taigi jie vienas kitam ir sako:

– Eime su mergele, berneliu pasisveikinti, duonelės paprašyti, pane.

– Mone ( suprask – pinigų) nebeturime. Gal jaunasis bernužėlis ir baltaveidė mergužėlė mudu pavaišins?

Taigi tuo metu, kai tarėsi ponai ir drąsinosi viešnagėn pasiprašyti, vėjo gūsis ūžtelėjo, jaunuolių pusėn ponų kalbos nuotrupas neštelėjo. Ir nugirdo jaunuoliai ,,..pane …mone… ėlis“.

Taigi klustelėjo mergelė bernužėlio:

– Pane… mone… ėlis?

Taigi atkartojo bernelis:

– Pane-munė-lis?

Ir tik tada juodu, bernelis ir mergelė, pamatė ponus keliauninkus. Juos vidun gražiai pavadino, gardžiai pavaišino. Kalbinami klausiami, kaip ši vietovė vadinasi, nesumojo, ką atsakyti, tai tik vėjo atneštą žodį „Panemunėlis“ pakartojo ir taip savo vienišai sodybai vardą suteikė.

Nuo tada laimė aplankė sodybą ir apylinkes. Saulė švietė kuo skaisčiausiai, lietus lijo kuo gaiviausiai, žiema buvo kuo švelniausia. Ir ėmė į apylinkes keltis jauni gražūs gyventojai. Jų vaikai augo sveiki ir stiprūs, o patys pasenę sulaukė po šimtą metų. Taip ir gyveno visi laimingi Panemunėlio krašte.

Tokiu būdu ponai suteikė du vardus dviem laimingiems kraštams. Tik gaila, kad ilgainiui žmonės visa tai pamiršo.

Domas Trivolas (10 kl.)

Po to, kai senelę ir anūkėlę išgelbėjo medžiotojas

Praėjo pora savaičių nuo tų baisių ir laimingų įvykių močiutės trobelėje miško gūdumoje. Iš pradžių senelė paviešėjo pas dukrą ir anūkėlę, o užvakar sugrįžo namo. Anūkėlė Raudonkepuraitė vakar visą dieną galvojo apie močiutėlę, o šiandien ėmė ir nutarė ją aplankyti. Kadangi mergaitė ilgokai svarstė, paskui dar minkė minkė, kepė kepė gardžius sausainėlius, nepastebėjo, kaip atėjo vakaras.

– Vilkis pilkis upėje nuskandintas – nėra man ko baimintis, nors ir tamsoka, eisiu drąsiai, – manė Raudonkepuraitė. Iš pradžių mergaitė žengė tvirtai ir sparčiai, vėliau kiek lėčiau ir baikščiau, galiausiai visai pamažu ir ant pirštų galiukų. Va tada kažkas kad suriaumos:

– Raudonkepura-a-a-a-a-ite-e!

Mergaitė akimirksniu sustingo, tarsi suakmenėjo, paskui kad dės į kojas – vienu atokvėpiu pasiekė močiutės trobelę. Jau siekė duris, kai kelią pastojo didžiulis storakailis lokys. Laikas ištįso į nesibaigiančią amžinybę. Kas milijoninę sekundės dalelę grėsmingai artėjo ir artėjo lokio aštrūs nagai, plačiai išžioti nasrai. Dar kiek – ir neliks mergaitės Raudonkepuraitės. Laimė, ji prisiminė ,,mui tai“ pamokas, kurių ėmėsi kitą dieną po nutikimo su vilku. Rankos, kojos, keliai, pėdos, delnai, alkūnės – kiekvienas kūno narys atskirai ir visi kartu malė, kūlė, taršė milžinišką lokį tokiu neįtikėtinu tempu, tokia galinga jėga, kad šiam beliko tik orą gaudyti ir bandyti smūgių išvengti. Nepasisekė lokienos kalnui. Po minutės jis tysojo ant žemės ir gailiai inkštė. Atidariusi trobelės duris, močiutė aiktelėjo:

– O, rupūs miltai!

– Eime gerti arbatos, mano miela senutėle, – nusišypsojo Raudonkepuraitė.

Jaukioje trobelės virtuvėlėje jiedvi ilgai gėrė kvapią čiobrelių arbatą, šnekučiavosi apie šį bei tą, o lokienos kalnas anapus durų vis bandė sukaupti paskutines jėgas vien tik tam, kad nuslinktų tamsion girion ir niekada niekada nesugrįžtų.

Jūsų komentaras

Sponsored Video

Daugiau leidinio naujienų