-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Arūnė ir Valentinas – jauni tėvai. Kai jie susilaukė pirmagimės Evitos, mergaitės mama dar buvo mokinė. Dvyliktoje klasėje panevėžietė suprato, kad jos romantiški santykiai su vaikinu iš Ramygalos perlipo šeimos slenkstį – pora pradėjo laukti naujos gyvybės ir tuoj pat susituokė.
Nepaisant to, kad šis stebuklas buvo staigmena jauniems tėvams, pasak mamos, vaikutis labai lauktas ir gimęs tapo didžiausiu džiaugsmu.
Užplūdusi pilnatvė ir motinystės emocijos vienu ypu nustūmė Arūnės nerimą dėl nebaigtų mokslų. Jauna mama tikėjo, kad ūgtelėjus dukrytei ji gaus ir brandos atestatą, ir toliau tęs studijas. Tačiau tokie planai tetruko pirmuosius mėnesius po gimdymo, kol paaiškėjo, kad nuo gimimo rami, valgi mergaitė turi didelių sveikatos problemų. Kai mažajai Evitai buvo tris mėnesiai, mažylė staiga pasikeitė: pradėjo nebemiegoti, tėvai pastebėjo, kad kalbinamas kūdikis nesijuokia, nereaguoja į šeimą, nesidomi žaisliukais ir net nežiūri į juos.
Tuomet, pasak A. Kareckienės, ir prasidėjo nuolatinės jos kelionės pas gydytojus..
„Evita mūsų pirmagimė. Labai jos laukėme, ruošėmės. Kai sužinojome, kad gims mergytė, džiaugėmės: bus maža princesytė, kartu žaisime, mokysimės piešti, šokti, pinsime kasytes, lakstys ji po namus su rožine suknyte“, – prisimena A. Kareckienė.
Neįprastai elgtis pradėjusiai mergytei įtarta vandenė, atlikę galvos echoskopiją medikai rado kūdikio galvoje šiek tiek per daug vandens, nei jo turėtų būti. Tokia diagnozė ir skirti vaistai nuramino jaunus tėvus. Bet tik trumpam.
Vis didesnį nerimą kėlė smarkiai atsiliekanti mažylės raida. Septynių mėnesių Evita savo elgesiu nuo sveiko vaiko atsiliko bene keturiais mėnesiais.
Mergaitės ligų ėmėsi ieškoti ir Panevėžio, ir Vilniaus gydytojai. Dar neįvardinus tikrųjų raidos sutrikimo priežasčių, mamai pasiūlyta susitvarkyti dokumentus dėl dukrytės neįgalumo. Tai Arūnei skambėjo kaip baisiausias nuosprendis.
„Man tada buvo šokas – jaučiausi siaubingai ir ištisai verkiau. Daug minčių sukosi galvoje: kodėl taip nutiko, už ką“, – pasakoja A. Kareckienė.
A. Kareckienė tiki, kad su gerų žmonių pagalba jos vyresnėlė dar parodys, ką gali, tik tam reikia laiko ir pastangų.
Asmeninio albumo nuotr.
Mamai lindo mintys, kad dėl mažylės bėdų kalta jos sveikata nėštumo metu. Mat iki aštunto mėnesio viskas buvo normalu, bet paskui besilaukiančiai panevėžietei ėmė kilti spaudimas. Jauna moteris dėl to keletą kartų gulėjo ligoninėje, po lašinių jos būklė stabilizuodavosi.
Likus savaitei iki gimdymo, Arūnei pasiūlyta jį paskubinti, bet neprireikė, jis prasidėjo savaime ir praėjo gana sklandžiai. Po šešių valandų kančių mama jau laikė naujagimę rankose.
„Kai ji gimė, man iškart padėjo ją ant krūtinės. Ji neverkė, tik pūtė burbuliukus, – pasakojo pašnekovė. – Kažkada pradžioje klausiau gydytojų, ar ne mano spaudimas nėštumo metu galėjo pakenkti dukrytei. Man tada sakė, kad galėjo taip nutikti ir dėl to, bet iki galo niekas nežinojo.“
Tik po išsamių tyrimų, kai Evitai dar nebuvo metukų, tėvai sužinojo, kad jų pirmagimei – įgimta hidrocefalija (galvos smegenų vandenė) ir mišrus raidos sutrikimas. Dar po metų prisidėjo diskinezinio cerebrinio paralyžiaus diagnozė. Nustatytų ligų priežastys iki šiol nežinomos.
Mergytei per ketverius metus atlikta daugybė reabilitacinių mankštų tiek Panevėžio raidos centre, tiek pas privačius specialistus. Ji kelis kartus siųsta į sanatoriją, lankė specialų darželį, kur su ja taip pat užsiimdavo įvairūs specialistai. Patys tėvai stengėsi padėti dukrytei namuose ją mankštindami.
Šiandien vaiko raida atitinka nė metukų neturinčio kūdikio elgesį, ji vis dar nesėdi, nekalba, sunkiai reaguoja į aplinką. Mergaitė pati nevalgo, tėvų maitinama trintu maistu. Tačiau įsodinta į vaikštynę stumdosi, juda, kartais ir žingsnelį padeda.
Vienu metu įtarta, kad mažylė gali nematyti. Tačiau, mamos teigimu, ji ir girdi ir mato, tik kitaip reaguoja į dirgiklius. Išgirdusi muziką, pamačiusi telefono blykstę, nurimsta, atkreipia dėmesį, mėgsta kutenimą.
Savo emocijas Evita parodo juokdamasi, verkdama, pykdama.
„Man kartais sunku būna nupasakoti apie ją, nes, atrodo, ir juda, ir kartais sureaguoja į žaisliukus ar stipresnius garsus, o kartais tiesiog pyksta, rėkia ir į nieką nereaguoja. Pikta būna dažnai, anksčiau su vežimėliu daug važinėdavom po lauką, dabar tai visai nebepatinka“, – sako mama.
Ypač sunkios tėvams būna šios mažylės naktys, prireikia net vaistų vaikui užmigdyti.
Ir pokalbio dieną A. Kareckienė prisipažino mažai miegojusi.
„Čia dar nebuvo pati baisiausia mūsų naktis, buvo blogesnių. Neseniai miegojom ligoninėje, nes pusę nakties mergaitė žviegė. Galvojau, gal kas ne taip, bet daktarai nieko blogo nerado, tikriausiai tik pilvuką skaudėjo“, – svarsto mama.
Pirmaisiais metais mažylė dažnai gulėdavo ligoninėje, ją kamuodavo obstrukcinis bronchitas. Dabar Evitai tiek daug medikų pagalbos nebereikia. O ir pati mama jaučiasi ramesnė – susitaikė su vaiko būkle.
„Ištveriu, jau pripratau“, – teigia Arūnė.
Jos paguoda tapo antras sūnelis, kuriam dabar metukai. Jis jau noriai bendrauja su sesute, paduoda jai čiulptuką, buteliuką.
Paklausta, ar nebijojo dar kartą gimdyti, A. Kareckienė sakė, kad nerimas kilo pasikartojus nėštumo problemoms.
„Truputį buvo neramu, kai gale nėštumo vėl pakilo spaudimas, bet neleidau baimei manęs užvaldyti ir tikėjau, kad viskas bus gerai“, – pasakojo Arūnė.
A. Kareckienė tiki, kad ir jos vyresnėlė dar parodys, ką gali, tik reikia laiko ir pastangų.
„Labai tikiuosi, kad kažkada dukrelė vaikščios, tik reikia įdėti dar daugiau darbo ir pastangų. Vienintelis jos gydymas – reabilitacija“, – pabrėžė mama.
Kai Evitai tebuvo metukai, jos tėtis Valentinas, norėdamas išlaikyti šeimą ir užtikrinti nenutrūkstamą dukrytės reabilitaciją, išvyko dirbti į Švediją. Gimus sūneliui, paskui jį pernai iškeliavo ir Arūnė.
Šeima planavo užsienyje likti visam: susitvarkė dukrytės medicininei priežiūrai reikalingus formalumus, Arūnė ketino mokytis švedų kalbos ir pati ieškoti darbo. Bet po pusmečio moteris nusprendė grįžti į Lietuvą.
Gyvenimas nedideliame švedų kaimelyje pasirodė per sunkus neįgalų vaiką auginantiems tėvams.
„Iki artimiausio vietinio gydytojo buvo šioks toks kelio gabalas. Vyrui kaskart tekdavo atsiprašyti iš darbo, o Lietuvoje su vaikais susitvarkydavau pati. Ir neatrodė, kad Švedijoje gydytojai būtų dėmesingi. Lietuvoje viskas kitaip“, – patikino emigrantės duonos ragavusi panevėžietė.
Ji prisiminė atvejį, kai Švedijoje į gydytojus kreipėsi dėl Evitą galbūt ištikusio epilepsijos priepuolio.
Medikų tuomet nesudomino mamos įrašyta keista mergaitės būklė ir jie neskyrė nei skubių tyrimų, nei vaistų mergytei ir pasiūlė ją apžiūrėti atvežti vėliau.
„Man buvo labai svarbu sužinoti, ką daryti, jei vėl kas nors panašaus atsitiks“, – pasakojo jauna moteris.
Arūnė į gimtąjį Panevėžį grįžo tik prieš savaitę ir ką tik atgal į Švediją dirbti išlydėjo vyrą. Gyvenimas, anot jos, dabar vėl verčiasi dėl persikraustymo, bet dukrytės priežiūra mamai jau teka beveik rutinos ritmu. Todėl pašnekovė kartais pagalvoja ir apie save.
„Nebaigiau 12 klasių, nes gimė Evita. Buvau su ja, paskui leidau dukrytę į darželį ir norėjau pabaigti mokyklą, bet mergaite dažnai sirgdavo. Dabar vėl planuoju, vaikus išleidusi į darželius, jei dukrytės sveikata bus gera, eiti mokytis ar dirbti“, – apie ateitį šneka 23-ejų A. Kareckienė.
Kurioje srityje norėtų save realizuoti, Arūnė dar nežino. Prieš tai dėl mylimos dukrytės jai reikia įveikti dar vieną labai svarbią užduotį.
Tėvai trokšta ją nuvežti į reabilitacijos kliniką Slovakijoje, kur sėkmingų rezultatų pasiekė jau ne vienas neįgalus vaikas iš Lietuvos. Bet dviejų savaičių reabilitacija čia kainuoja brangiai – apie 5000 eurų. O ir nuvykti reikia ne kartą.
„Mums patiems nepavyksta surinkti tokios sumos, todėl kreipiamės prašydami pagalbos. Mergytė tikrai daug juda, labai tikimės, kad su gerų specialistų pagalba pavyks ją dar labiau sustiprinti ir dukrytė pradės sėdėti, o gal net vaikščioti. Būsime labai dėkingi už jai suteiktą galimybę. Buvo tikrai sunkių dienų, daug ašarų, begalinio nerimo, tačiau Evitos šypsena – nuostabesnė už viską pasaulyje. Mes ją be galo mylime ir stengiamės dėl jos daryti viską, kas įmanoma“, – gerų žmonių pagalbos prašo Arūnė.
Galintiems padėti šeimai rinkti pinigus Evitos reabilitacijai Slovakijoje – paramos rekvizitai: Gavėjas: Arūnė Kareckienė
A. s.: LT617300010127708091 („Swedbank“)
Mokėjimo paskirtis: parama Evitai
Paypal: arunemazylyte@gmail.com
