Jaunosios kūrėjos debiutas – spalvotas lyg ruduo

Jaunosios kūrėjos debiutas – spalvotas lyg ruduo

„Rudenio metą, ak, rudenio metą – / paukštiškai liūdną ir žvėriškai platų…“ – pradėjo kažkada savo eilėraštį poetė Elena Mezginaitė, kurios gimtadienis – paskutinioji šio mėnesio diena. Šiandien ruduo – dar spalvotas. Tokia pat spalvinga ir jaunųjų kūrėjų kūryba.

Projekto ambasadorė, „Vilties“ progimnazijos mokytoja Audronė Tichanavičienė – vėl su geromis naujienomis: pastebėta jaunoji kūrėja Emilija.

Skaitykime ir nepamirškime dar vieno svarbaus dalyko. Lapkričio 15 dieną, penktadienį, vyks VIII Lietuvos moksleivių ir jaunimo dainuojamosios poezijos festivalis-konkursas „Mano senas drauge…“, skirtas poetei Elenai Mezginaitei atminti. Iki pasimatymo!

Emilija Jurgelionytė (5 kl.)

„Su Emilija susipažinau tik šiais mokslo metais. Pastebėjau, kad mergaitė kūrybinga. Tą patį patvirtino ir pirmoji Emilijos mokytoja B. Švilpienė. Jos paklausiau, kodėl kuria. Emilijos atsakymas nustebino: dėl savęs, dėl savo fantazijos ir dėl savo išsilavinimo“, – pasidalijo susitikimo su jaunąja kūrėja įspūdžiu lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Audronė Tichanavičienė.

Elė ir naujas fantazijų pasaulis

Vieną kartą gyveno maža mergaitė, vardu Elė. Ji mėgo piešti, tad piešdavo istorijas apie miško gyventojus, jų prigimtį, įpročius. Sunku suvokti, kaip galima nupiešti jų įpročius ar prigimtį. Ogi taip – tai tikrai galima padaryti ne kiekvienam iš jūsų. O kodėl? Nes tam reikia daug žinių, o kartais ir fantazijos. Kas mums uždraudė fantazuoti?

Na ką gi, eikime į istorijos pradžią.

Elė turėjo daug įvairių spalvotų pieštukų, kreidelių ir dar labai daug piešimo priemonių. Tik vieną dieną ji niekaip nesugalvojo, ką čia jai nupiešus. Tad ji ir pradėjo mąstyti:

– Gal geltoną skaisčią saulę?

– Ak, juk nuo šitos saulutės aš viską ir pradėjau! – prisiminė ji.

– Tai gal mėlyną jūrą ir dideles jos bangas?

– Ir šitas piešinys, pasirodo, jau buvo nupieštas?! – nustebo.

– Tada nupiešiu fantazijos pasaulį, kuriame strikinėja mėlyni triušiai, skraidantys geltoni tigrai ir dramblio dydžio sraigės.

Elė čiupo popieriaus lapą ir pradėjo tapyti.

– Štai čia stovės rožinės palmės, o jūra bus žalia kaip žolė.

– O šioje vietoje styros stebuklingas šulinys, kuris išpildys visus troškimus ar norus.

Po valandos Elė nubėgo mamai parodyti savo nuostabųjį piešinį. Jis buvo, jos manymu, ypatingas, kaip ji sakė, vienas geriausiai pavykusių.

Praėjo diena, kai Elė nutapė šį piešinį. Bet ši diena buvo ypatinga, nes tai Elės gimimo diena! Mama jau ruošėsi kepti gimtadienio tortą. Elė nekvietė jokių draugų, nes jų neturėjo. Niekam nepatiko jos meilė piešti. Elės klasiokai ar giminaičiai nekentė piešimo pamokų.

Laukdama savo torto, Elė vis mąstė, kokį norą sugalvojus gimtadienio proga. Ir tada jai vos galva nesprogo iš džiaugsmo. Ji paprašys, kad jos fantazijos pasaulio piešinys atgytų ir tai būtų jos stebuklų pasaulis. Tarpdury pasirodė mama. Netarusi nė žodžio, pradėjo dainuoti:

– Su gimimo diena! Su gimimo diena! Su gimimo, su gimimo… DIENA! VAAAAAALLLLIIIIIOOOOO!!!!!!

Paskui mama uždegė devynias žvakutes ir paprašė, kad Elė sugalvojusi norą jas užpūstų. Mergaitė užpūtė žvakutes ir laukė noro išsipildymo. Bėgo dienos… Nieko neįvyko… Elė turėjo dar truputį vilties, kad jos noras išsipildys, vis dar tikėjosi patekti į fantazijos pasaulį.

Staiga kažkas tyliai suurzgė:

– Rrrrrrrrrr…

Elė vos nesprogo iš laimės!

– Tigrų karaliau, ar čia jūs?!

– Taip, Ele, atėjau tau padėkoti už tai, kad mane nupiešei ir aš atgijau!

– Tikrai!? – žioptelėjo ji. – O kodėl tu man nesirodai?

Netikėtai iš tamsaus kampučio išniro didelis kaip troleibusas ilga uodega, su dviem ūsais ir gaidžio galva vadinamasis tigrų karalius.

– Taip negali būti! – tarė Elė.

– Kaip tau pavyko atgyti?! – susidomėjo mergaitė.

– Kiekvienas vaiko noras atgyja, – ištarė jis.

– Ar galėčiau nukeliauti į savo fantazijos pasaulį?!

– Taip, Ele, ten tu laikoma karaliene ir esi labai ilgai laukiama, – paaiškino tigrų karalius.

Abu jie nulėkė į ten, kur niekas niekada nebuvo. Į fantazijos pasaulį! Jame buvo tai, ką buvo nupiešusi Elė. Ji matė viską: ir žalią jūrą, ir rožines palmes, dideles sraiges ir taip toliau.

– Patinka? – paklausė jis.

– Tu dar klausi? – atsakė Elė.

– Taip, klausiu! – atšovė jis.

Nuvedė tigrų karalius Elę į jos saldumynų karalystę, kurioje, buvo manoma, seniau karaliavo Elė! Elei tryško juoko ašaros iš šios stebuklingos šalies gyventojų juokų ir šėlionių. Priėjo jie žalią jūrą ir Elė labai panorėjo perplaukti žalią jūrą.

– O ar galime ją perplaukti? – paklausė Elė.

– Jei tu tik to norėtum! – atsakė karalius.

– Netgi labai! – suspiegė iš džiaugsmo mergaitė.

Nuėję prie valtelės abu susėdo ir pradėjo plaukti.

– O šis vanduo skanus kaip rūgštus obuolys? – smalsiai paklausė mergaitė.

– Taip, jis tokio skonio, kokio tu tik ir nori ar įsivaizduoji, – tarė jis.

– Tikrai? Net ir limonado ar žaliosios arbatos skonio?! – klykė ji.

– Aha! Matau, kad bangos didėja, reikėtų grįžti į krantą!

– Tik ne dabar, kai skanauju žalias ir pašėlusiai skanias bangas! – sušuko ji.

Tigrų karalius numojo savo didele letena ir sutiko pasilikti valtelėje. Po kelių minučių pradėjo lynoti ne lietumi, o limonadu!

– L-l-l-lyja limonadu? – paklausė Elė netekusi žado.

– Taip, o po kelių sekundžių pradės lyti ledais!

– OHO!!! Laukiu nesulaukiu!!!

Tai buvo tiesa, po kelių sekundžių pradėjo lyti ledais: šokoladiniais, braškiniais, vaniliniais, karameliniais ir dar visokiais. Grįžę jie nuėjo pas gyvūnus, kurie buvo paminėti piešinyje. Elė nustebo juos pamačiusi. Po to visa banda gyvūnų ir šios šalies gyventojų susirinko prie Elės rūmų. Elė niekada neturėjo tiek daug draugų, tad jai buvo labai linksma. Visi neteko žado pamatę savo šalies valdovę Elę. Mergaitė buvo aprengta gražia mėtų atspalvio suknele. Visi vakare ilgai šventė Elės gimtadienį, net namo nebesinorėjo. Bet kaipgi mama? Jos ten vienos negali palikti. Elė negalėjo išsivaduoti iš šios fantastiškos šventės, nes ji buvo per daug fantastiška, kad mergaitė ją paliktų.

Jau sutemo. O sutemus šio pasaulio nebeliks.

– Ele, skubėk namo, greitai gali nebelikti ir tavęs!

– Bet kaip jūs? Kur būsite jūs?

– Mes būsime su tavimi visada!!!

– Nupiešk naują piešinį ir vėl atsivers tas pats ar kitas pasaulis! Kiekvienas piešinys turi savo vaizdą ar duris į jį. Jei tu šio piešinio neišmesi, galėsi čia lankytis kad ir kasdien. O gal vieną dieną čia apsigyvensi?

Elė šyptelėjo visiems ir išėjo pro duris, pro kurias įėjo. Dabar ji lankosi ten kasdien ir mama tai puikiai žino. Tai buvo pats geriausias Elės gimtadienis iš visų.

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų