Brolio svajonė tapo gyvenimo būdu

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• Aktualijos
• 2020.10.04 12:00

Gėlės ir padėkos žodžiai šį pirmadienį bus skiriami mokytojams. Tarptautinę mokytojų dieną jau du dešimtmečius švenčianti Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos istorikė metodininkė Daiva Vadlugienė, šiemet išrinkta viena iš trijų geriausių miesto Metų mokytojų, atvirauja, kad pedagoginio darbo pradžia net ašaromis laistyta.

O dabar savęs neįsivaizduojanti niekur kitur. Ir ne premijos, o vaikų įvertinimai šiai pedagogei yra svarbiausia.

Metų mokytoja, paklausta, kas ją visam gyvenimui atvedė į mokyklą, nusišypso: norėjo įgyvendinti vyresnio brolio svajonę. Jis buvo taip užsidegęs istorija, kad net sesę versdavęs skaityti istorines knygas. Tik pats taip ir neįstojo į svajonių specialybę, bet jo pasirinktu keliu nuėjusi D. Vadlugienė.

„Gal aštuntoje klasėje lankiau būrelį, kur, kaip jaunieji istorijos mokytojai, mokėmės vesti pamokas. Tuomet net minties nebuvo eiti paskui brolio svajonę. Bet pasirodo, kad tai buvo mano svajonės“, – pasakoja jau du dešimtmečius istorijos mokytoja dirbanti D. Vadlugienė.

Iš Utenos kilusiai į Aukštaitijos sostinę atitekėjusiai pedagogei „Vyturio“ progimnazija – pirmoji ir vienintelė darbovietė. Mokytoja svarsto esanti gana konservatyvi, jai reikia daug laiko priprasti prie naujos vietos, blaškytis niekur nenorinti. O ir neįsivaizduoja, ar apskritai galėtų dirbti kitą darbą. Per tuos du dešimtmečius mokykloje jai teko vesti ne tik istorijos, bet ir etikos bei informacinių gebėjimų pamokas, taip pat dirbti bibliotekoje, raštinėje, net vaduoti direktorę bei pavaduotoją, ir supratusi, kad vis dėlto geriausiai jaučiasi mokytojo kėdėje.

„Nežinau, kuo galėčiau būti, jeigu nebūčiau mokytoja. Net tokia mintis nebuvo kilusi. Čia jau visi mane pažįsta, žino, ką galiu ir ko ne“, – svarsto D. Vadlugienė.

Simboliška, kad šiemet „Vyturio“ progimnazija mini 40-ies metų jubiliejų, o D. Vadlugienė – du dešimtmečius savo pedagoginio darbo, kurie prabėgo šioje mokykloje. P. Židonio nuotr.

Egzaminavo ir vaikai

O visgi pradžia mokykloje šviežiai iškeptai mokytojai nebuvo saldi. Jai atiteko devintokų klasės. Paaugliai vis bandė patikrinti mokytojos galimybių ribas. D. Vadlugienė pripažįsta, kad pasitaikydavę momentų, kai tekdavo bėgti iš klasės su ašaromis į koridorių nurimti, o kartais ir vaikų kuprines išmesti iš klasės. Ne kartą buvo ir pavaduotoja užsukusi su didžiuliais klaustukais akyse. Bet, pasak D. Vadlugienės, ši patirtis tik dar labiau užgrūdino.

„Net direktorė yra ištarusi „O Jėzau!“ Pirmais metais buvo visko, bet sulaukiau labai didelio palaikymo iš kolektyvo, niekas nenusisuko, nepaliko vienos. Gal dėl to ir pati dabar stengiuosi padėti jauniems mokytojams. Dalijuosi viskuo, kuo galiu, nes kuo daugiau duosi, tuo daugiau grįš pačiai. Tokia sunki pradžia – daugelio jaunų mokytojų patirtis. Kol neišmoksi susidaryti pamokos struktūros ir neatrasi savo darbo metodų, kitaip nebus“, – patirtimi dalijasi pedagogė.

Tačiau dabar tarp mokinių jau kone legendos sklando, kad istorijos mokytoja – itin griežta, per jos pamoką turi girdėtis, kaip zyzia musė, bet ir šios bijančios į istorijos kabinetą užsukti. Visgi ir vaikai pripažįsta: nors mokytoja griežta, bet turi subtilų humoro jausmą ir geba taip sudominti dėstomu dalyku, kad net ir nuobodžiausios temos tampa intriguojančiomis istorijomis.

„Aštuntokai pasakojo, kad pirmais metais manęs taip bijojo, kad prieš pamoką visi su vadovėliais rankose sėdėdavo, šeštoje klasėje bijojo, bet tiek daug prieš pamoką jau nebesimokė, septintoje jau nebebijojo, bet nežinojo, kaip reikia elgtis, o dabar prisipažino, kad visai nebebijo, nes žino, ką galima sau leisti, o ko ne. Nežinau, ar manęs bijo, gal daugiau mano žvilgsnio. Kartais užtenka ir to“, – šypsosi D. Vadlugienė.

Prisitaikyti prie pokyčių

Pedagogės teigimu, nors istorija iš pažiūros nekintantis mokslas, tačiau keičiasi vaikai. Ir tam, kad juos būtų galima sudominti ir uždegti noru atrasti, patirti pažinimo džiaugsmą, būtina rasti priėjimą. Dažnai tą ugnelę įžiebia vaizdingi pavyzdžiai, kuriais tampa net ir patys mokiniai, asmenybės ar įdomūs istoriniai faktai. Bet yra ir tokių temų, kurios ne visada įdomios, bet išmokti privalu. Ypač mokiniai kratosi darbo prie žemėlapių, o čia gelbsti žodis „reikia“. Tik, pastebi mokytoja, ankstesnių kartų vaikai per pamokas sugebėdavo išmokti gerokai daugiau, dabar moksleiviai sugeba priimti labai ribotą kiekį informacijos.

„O gal aš buvau maksimalistė, man atrodė, kad istoriją kiekvienas privalo mokėti. Dabar daugiau vaikus mokau patiems susirasti informaciją, išskaityti ją iš įvairių istorijos šaltinių. Gal pasikeičiau aš pati. Kasmet peržiūriu savo turimą mokymosi medžiagą, ją vis keičiu. Tai, kas buvo naudota prieš dešimt metų, dirbant su šiuolaikiniais vaikais nebetinka. Ne istorija, o patys vaikai keičiasi“, – mato progimnazijos mokytoja.

Šiuolaikiniai vaikai jau gimė ir augo nepriklausomoje Lietuvoje, iš savo šeimų jie atsineša kitokį požiūrį į gyvenimą. Todėl mokytojams, anot D. Vadlugienės, nelieka nieko kito, kaip tik prisitaikyti prie šių pokyčių. Jeigu dar prieš dešimtmetį pamokoje pakako vadovėlio, sąsiuvinio ir pratybų, dabar į mokymosi procesą būtina įtraukti technologijas.

Pasak D. Vadlugienės, mokytojas neturi būti nei aktorius, nei cirko klounas – mokinys pats turi susidomėti dėstomu dalyku. Bet tam, kad vaikas gerbtų ir klausytų pedagogo, ir šis turi laikytis sutartų taisyklių.

„Jeigu taisyklių nesilaikysiu aš, nesilaikys ir vaikai. Jeigu iš jų kažko reikalauju, turiu iš savęs reikalauti to paties. O trečia, vaikai patys sau išsikelia lūkesčius ir juos turi pasiekti kiekvieną pamoką. Jeigu nepasieks, negaus ir paskatinimo, kas šiuolaikiniams vaikams labai svarbu“, – savo darbo metodais dalijasi pašnekovė.

Anot jos, labai svarbu gebėti įvertinti kad ir mažiausią vaiko pažangą. Jeigu moksleivis kelis kartus iš eilės gauna labai menką įvertinimą, krenta jo motyvacija.

„Net jei matai, kad vaikas istoriku niekada netaps, turi jį pagirti ir paskatinti net už menkiausią pasiekimą. Kitu atveju jam atrodys, kad nieko nesugeba ir nemoka, todėl ir bandyti nebeverta“, – pastebi D. Vadlugienė.

Ne darbas, o gyvenimas

Pedagogė pasakojo, kad pokyčiai privertė ir ją pačią kitaip žvelgti į savo dėstomą dalyką. Dar prieš dešimtmetį ji buvo įsitikinusi, kad kiekvienam labai svarbu mokėti istoriją, o dabar mano, kad svarbiausia vaikus išmokyti bendrauti, dirbti kartu, gebėti mokytis. Šiuolaikiniame gyvenime informacija yra gerokai lengviau prieinama, o kai ateis laikas, kiekvienas išmoks visko – pats gyvenimas privers.

„Žinoma, svarbiausius dalykus privalu žinoti, nors daugelis išeinančiųjų iš mokyklos galvoja, kam man ta istorija gyvenime bus reikalinga. Tik vėliau suprantama, kad gal ne veltui sėdėta pamokose“, – pastebi D. Vadlugienė.

Kad pamokos būtų įdomios ir įtraukiančios, pačiai mokytojai tenka ruoštis gerokai ilgiau nei 45 minutes. O paklausus, kada baigiasi jos darbo diena, pedagogė tik nusišypso – kada nuo nuovargio akys pačios merkiasi. Nors dažnas įsivaizduoja, kad mokytojai pamokas baigia kone trečią valandą popiet, o ir atostogų turi daugiausia iš visų dirbančiųjų, realybė kitokia. Metų mokytoja, grįžusi iš mokyklos, kaip ir jos mokiniai sėda ruošti pamokų, o kur dar auklėtinių tėvų skambučiai ir kitos mokyklinės bėdos. D. Vadlugienė pasakojo, kad pavasarį prasidėjęs karantinas ir nuotolinis mokymas buvo didžiulis išbandymas ne tik mokiniams ir jų tėvams, bet ir patiems pedagogams. Mat klasėje visi kartu pasitikrina atliktas užduotis, o nuotolinio mokymosi metu teko kiekvienam vaikui jo padarytas klaidas aiškinti individualiai, dažnu atveju laiškai su mokinių darbais atskriedavo vėlų vakarą. Vienintelis nuotolinio mokymosi privalumas, kad mokytoja galėjusi geriau pažinti vaikus.

„Mano tėtis visada sakydavo, ką jau tie mokytojai dirba, anksti grįžta namo, turi daugybę atostogų. Bet kai susirgęs kelias savaites pagyveno pas mus namuose, pamatė, kad aš visai neturiu laiko sau ir šeimai. Nuo ryto iki vėlaus vakaro visas laikas skirtas tik pamokoms. Sakoma, kad užvėrus darbovietės duris visus rūpesčius reikia ten ir palikti, bet mūsų atveju to neįmanoma padaryti“, – tvirtino panevėžietė.

Pamokos, kurių nepamiršta

Vasaros atostogos – laikas, kai galima sau leisti atsigriebti už visus metus triūso. D. Vadlugienė geriausiai pailsi palinkusi prie rankdarbių, kaskart stengiasi išbandyti kažką naujo ir dar neatrasto – vieną vasarą buvo užsidegusi siuvimu, kitą – riešinių mezgimu, labai mėgsta siuvinėti paveikslus.

Ji – ir dviejų sūnų mama. Vyresnėlis studijuoja tarptautinius santykius ir politiką, o jaunėlis mokosi gimnazijoje ir savo gyvenimo kelią dar renkasi. Tai, kad pačiai teko mokyti abu vaikus, buvo ir savotiškas iššūkis, ir kartu svarbios pamokos. Pasak dviejų sūnų mamos, kai išmoksti neišskirti savo vaikų, vėliau daug lengviau mokyti kitų mokytojų atžalas.

„Vyresnėlis iš kitų klasių vaikų yra sulaukęs replikų, kad kai mama moko, tai ir turi dešimtukus. Nors jis dar būdamas ketvirtokas visus istorijos vadovėlius nuo penktos iki dvyliktos klasės jau buvo perskaitęs. Klasės vaikai puolė ginti, kad jį baudžia už daug mažesnes klaidas nei mus. Žinoma, norisi savo vaiką apkabinti, pagirti už gerą pažymį, bet sau to niekada negali leisti. O kontrolinius jų klasės taisydavau tik tuomet, kai vaikai jau miegodavo – juk būdavo labai smalsu pirmiems sužinoti, o kiek gi gavo draugai“, – kaip suderinti mamos ir mokytojos pareigas, pasakoja D. Vadlugienė.

Atsigavo po mėnesio

Simboliška, kad 40-metį šiemet mininčios „Vyturio“ progimnazijos pedagogė vieno svarbiausių – Metų mokytojo apdovanojimo sulaukė po dviejų dešimtmečių pedagoginio darbo. Jai šis įvertinimas sukėlė dvejopus jausmus.

„Esu tas žmogus, kuris savęs girti nemoka, aš galiu tik kritikuoti. Labai blogai jaučiausi visą mėnesį, kai sužinojau, kad esu nominuota Metų mokytoja. Iš vienos pusės, širdyje gera, kad po tiek metų esu įvertinta, kita vertus, nežinau, ar esu verta šio apdovanojimo“, – kuklinosi Metų mokytoja.

D. Vadlugienė labai dėkinga kolektyvui, pasiūliusiam jos kandidatūrą, bet labiausiai – vaikams, kurie paliko pačius gražiausius ir šilčiausius atsiminimus iš istorijos pamokų. Buvę ir esami mokiniai ir yra tas varikliukas, skatinantis eiti į priekį, tobulėti ir istorijos pamokas paversti tokiomis, kurių neįmanoma pamiršti net ir atsisveikinus su mokykla.

„Vaikų įvertinimai – patys maloniausi. Būna, kad gatvėje su kuo pasisveikinu ir paskui pusvalandį galvoju, kas tai buvo – kurio mokinio tėvas ar buvęs mokinys. Tik po kurio laiko prisimenu, kad tai buvo koks klasės blogiukas. Bet jeigu jau ir jis nebėga į kitą gatvės pusę mane pamatęs, vadinasi, gal nesu bloga mokytoja“, – šypsosi D. Vadlugienė.

P. Židonio nuotr. „Vyturio“ progimnazijos archyvo nuotr.

Metų mokytoja išrinkta Panevėžio „Vyturio“ progimnazijos istorijos mokytoja D. Vadlugienė tikina, kad šis darbas – ne pašaukimas, o gyvenimo būdas.

Simboliška, kad šiemet „Vyturio“ progimnazija mini 40-ies metų jubiliejų, o D. Vadlugienė – du dešimtmečius savo pedagoginio darbo, kurie prabėgo šioje mokykloje.

Buvę ir esami mokiniai yra varikliukas, skatinantis D. Vadlugienę eiti į priekį, tobulėti ir istorijos pamokas paversti tokiomis, kurių neįmanoma pamiršti net ir atsisveikinus su mokykla.

• Sekundė
• Lina Dranseikaitė
• #Mokytojai
• #Panevėžys
• #šventė