-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Vasaros pabaigoje Danas ir Vaida į Panevėžį atvyko neplanuodami čia užsibūti ir į lagaminą įsimetę vos keletą būtiniausių daiktų, bet likimas mėgsta pokštauti. Dabar jiedu pilni naujų idėjų, susijusių jau su Aukštaitijos sostine, ir kaip tikri atradėjai neria į senosios miesto pramonės teritorijas.
V.Andrijauskaitei, po daug metų grįžusiai į gimtąjį Panevėžį, jis atrodo pasikeitęs: pilnas galimybių ir potencialo turinčių asmenybių. D. Hermoueto nuotr.
„Mums tai – tiesiog naujai sena. Gyvenant ilgai toje pačioje vietoje, akis pripranta ir paprastai nebemato to grožio“, – sako Panevėžio sovietinės pramonės likučius naujausiose savo gyvenimo draugo Dano nuotraukose rodydama Vaida.
Prieš atvykdama į Panevėžį surengti Dano parodos, 36-erių V. Andrijauskaitė jau trylika metų gyvena Didžiojoje Britanijoje. Velse ji dirba tarptautinių švietimo programų direktore, kuria ir su komanda įgyvendina programas, skirtas Rytų Azijos bei Jungtnių Amerikos Valstijų rinkoms. Ji rūpinasi privačių mokyklų tinklo studentų kvalifikacijos kėlimu: organizuoja mokymus, kursus, vasaros stovyklas ir užsiėmimus.
„Esu baigusi kultūros vadybą Vilniaus universitete. Po šių studijų kilo noras išvažiuoti pamatyti pasaulio. Taip pagal vieną socialinį projektą atsidūriau Velse, ten 11 mėnesių dirbau su įvairių socialinių sluoksnių žmonėmis, padėdama per kultūrą bei meną mažinti jų atskirtį”, – pasakoja Vaida.
Vėliau ji nusprendė ten pat baigti ir renginių vadybos magistratūros studijas.
Tokios galimybės Lietuvoje tuomet dar nebuvo. Be to, panašia veikla užsiėmė ir jos naujasis širdies draugas – Velse nuo 2000-ųjų gyvenęs prancūzas.
Pagal specialybę jis yra garso inžinierius, tačiau laikui bėgant tapo ir muzikinių turų organizatoriumi. D. Hermouetas rūpinasi žinomų Amerikos, Airijos ir kitų šalių grupių koncertais visame pasaulyje.
Kaip garso režisierius ir koncertinių turų vadovas Danas pasaulį apkeliavęs bene septynis kartus su įvairiausių stilių atlikėjais: nuo klasikos iki roko atstovų. Septynerius paskutinius metus jis dirbo su Los Andželo grupe „Perfum Genius“.
Prancūzas juokiasi, kad šitaip gana laisvai dirbdamas jis tik neseniai sukūrė savo gyvenimo aprašymą. Darbdaviai tokio dalyko iš jo niekada nereikalavo – jiems pakanka didžiulę aistrą muzikai visą gyvenimą jaučiančio Dano sukauptos patirties.
„Muzikos industrijoje dabar labai didelė konkurencija, čia žmonės siūlosi net be atlygio. Aš pats darbo seniai nebeieškau – jis manęs ieško. Jei esi kantrus, užsispyręs, jauti aistrą savo darbui ir atiduodi visas jėgas – sėkmė neaplenks“, – pataria su pasaulinio garso muzikos žvaigždėmis dirbęs D. Hermouetas.
Ta pačia taisykle jis vadovavosi ir vieną dieną netikėtai pajutęs potraukį fotografijai. Šis pomėgis Dano gyvenime atsirado vos prieš trejus metus. O prasidėjo viskas nuo grupės, su kuria tuomet dirbo, būgnininko.
Kaip garso režisierius ir koncertinių turų vadovas, Danas pasaulį apkeliavęs bene septynis kartus su įvairiausių stilių atlikėjais: nuo klasikos iki roko atstovų. Asmeninio archyvo nuotr.
„Paprašė jis manęs kartą pafotografuoti koncerte ir įdavė į rankas fotoaparatą. Du mėnesius tyrinėjau šito aparato galimybes ir supratau, kad tai – tikras stebuklas, man keliantis tokias pačias emocijas kaip muzika – aš noriu tam atiduoti viską“, – pasakoja dabar jau ir Vilniaus dailės akademijos Telšių fakulteto juvelyrikos studentams fotografijos praktinius užsiėmimus sutikęs dėstyti prancūzas.
Jo paties kelias į fotografijos meną nebuvo itin lengvas, tačiau pilnas atradimų džiaugsmo. Danas teigia supratęs, kad nuotrauka yra autoriaus jausmų išraiška, kurią papildo įamžintos akimirkos aplinka.
Prieš pusantrų metų D. Hermouetas ėmėsi naujo iššūkio – nusprendė išmokti paties seniausio pasaulyje, XIX a. atrasto fotografijos metodo, kai naudojamas alternatyvus pigmento atspaudo procesas.
„Jis net visiems metams atostogų pasiėmė, kad išmoktų šito būdo. Aštuonis mėnesius kiekvieną rytą be laisvadienių kėlėsi, dešimt valandų per dieną vargo, kol po ištisų nesėkmių ruožo pagaliau ėmė pavykti“, – šypsosi V. Andrijauskaitė.
Pats Danas negali suprasti, kaip prieš du šimtus metų, kai dar nebuvo visagalio interneto pagalbos, išmanančių specialistų, žmonės sugebėjo įvaldyti tokį sudėtingą meną. Čia vyrauja tik rankų darbas, o iš fotografijos tėra tik negatyvas. Rezultatui pasiekti tenka pasitelkti chemijos ir fizikos žinias.
„Šitą metodą praeityje naudojo fizikai ir botanikai. Pastariesiems savo knygose reikėjo ne tik aprašyti, bet ir parodyti pačius augalus, kaip jie realiai atrodo. Taip pasitelkus pigmentus, chemines reakcijas gimė šita fotografija“, – aiškina savo nuotraukoms kurti akacijų sakus, uolienas, net varškę naudojantis D. Hermouetas.
Šie natūralūs produktai padėjo ir XIX a. pirmiesiems fotografams. Taip pat tikdavo žemė, molis ir kitos gamtos gėrybės.
Toks kūrybos procesas užtrunka nuo 2 savaičių iki mėnesio. Sluoksnis po sluoksnio pigmentų, negatyvas, vanduo ir ultravioletinių spindulių krosnelė – tokia įranga sukuria labiau pieštą paveikslą nei nuotrauką menantį darbą. Tokia senovine fotografija užsiima labai mažai menininkų.
Pranzūzas Danas ir panevėžietė Vaida – pora ir gyvenime, ir kūryboje. Asmeninio archyvo nuotr.
Išskirtine kūryba užsiimantis D. Hermouetas Velse turėjo laboratoriją, tačiau dabar panašias dirbtuves įsirengė Panevėžyje. Į Aukštaitijos sostinę rugpjūtį Danas ir Vaida atvyko į lagaminus įsimetę tik būtiniausius daiktus, bet neturėdami bilieto atgal. Gyvenimas parodė, kad ši kelionė buvo lemtinga, jų gyvenimus bent jau kuriam laikui pasuko dar kita kryptimi.
„Galvojom, atvyksim į Lietuvą, truputį pabūsim, pakeliausim ir užstrigom. Danas teturėjo tris kojinių poras ir kelerius marškinėlius įsidėjęs“, – juokiasi Vaida.
Panevėžietė su savo širdies draugu sudarė ir kūrybinę sąjungą. Kartu įgyvendino keletą meninių projektų, o paskutinis jų darbas Vaidos gimtajame Panevėžyje sulaukė didžiulio visuomenės susidomėjimo.
Studijuodama ir dirbdama Velse V. Andrijauskaitė sako save atradusi kaip kultūros žmogų, o vėliau nėrė į privatų sektorių ir ėmėsi grandiozinių verslo pasaulio renginių. Panevėžietei teko organizuoti tarptautinių, žinomų kompanijų šventes Seišeliuose, Johanesburge.
Anot jos, tai buvo gryna komercija ir Vaidai ėmė trūkti kultūros, meno ir švietimo.
Grįžusi į visuomeninę projektinę veiklą kartu su Danu vėl paniro į kultūrinį gyvenimą.
„Mes ir susipažinome per bendruomenę, kuriai svarbu menas, kūryba – abu plaukėme tokiuose vandenyse. Danas mane sudomino atviru ir prieinamu charakteriu, balansuojančiu ties fanatizmo riba, ir visišku susitelkimu kūrybai, kartu – aukštais etikos ir morales standartais”, – antrajai pusei komplimentų negaili Vaida.
Prancūzo ir lietuvės pora susitiko, kai garso inžinierius ką tik buvo grįžęs iš ilgo muzikos turo po Europą.
„Supratau: jei jis vienas eis su fotografija, tai gali užtrukti labai ilgai, o senstant mažėja energija, motyvacija. Vien meno čia neužtenka, reikia ir vadybinių, organizacinių darbų – sutarėme šituos reikalus palikti man. Taip vėl atradau mėgstamą kultūrinę veiklą ir kartu nuveikiame daugiau“, – pasakoja V. Andrijauskaitė.
Pora Panevėžyje rugsėjį pristatė Dano fotografijų parodą „Vandens veidas“. Ši kolekcija žiūrovams vietą rado nebeveikiančiame vandens rezervuare, iš kurio nuo 1974-ųjų maždaug trisdešimt metų miestui būdavo tiekiamas geriamasis vanduo.
Vaidos tėtis dirba vandens tiekimo įmonėje, todėl menui tinkamos erdvės savam mieste ieškančios dukros žvilgsnis iš karto nukrypo į iki skausmo pažįstamą vaikystės vietą.
Fotografijas, kuriose Danas iš arti įamžino pašaliniams nematomą vandentiekininkų darbą, dėl karantino apribojimų pora turėjo nukabinti ir naująją galeriją uždaryti. Į ją menininkai žada grįžti nebent kai vėl bus laisvesnės sąlygos.
Panevėžyje Vaida ir Danas rengia dar du naujus projektus ir šįmet juos nori pristatyti miestelėnams.
Vienas jų sumanymų – panevėžiečiams iki skausmo pažįstamos bankrutavusios gamyklos pastatų fotosesija. Pora kol kas nori išlaikyti intrigą ir neišduoda, į kurį industrinį pastatą nukrypusios jų akys. Neseniai bevaikštinėdami po užgesusio pramonės giganto griuvėsius, jiedu aikčiojo nuo industrinio palikimo vaizdų.
„Panevėžiečiai pro tuos pastatus pravažiuoja nė neatsisukdami, bet Danui tai – nauja žaidimo aikštelė kurti. Danas tuos griuvėsius nori parodyti kaip miesto istoriją ir jo dalį“, – sako V. Andrijauskaitė.
Ir pats fotografas kelia klausimą, ar Panevėžio gyventojams tokia vieta vis dar ypatinga, ar jie ją ignoruoja.
„O gal būsiu apšauktas besikišąs ne į savo erdvę?“, – nuogąstauja D. Hermouetas, pripažindamas, jog kol kas lietuviško identiteto iki galo taip ir nesupratęs.
Nors Lietuvoje prancūzas lankosi ne pirmą kartą, jam iki šiol mįslė, kaip mąsto lietuviai po 1990-aisiais atgautos nepriklausomybės. Jie pasakoja prancūzui protu nesuvokiamus prisiminimus iš Sibiro, kalėjimų, apie represijas, bet, kaip pastebi D. Hermouetas, užantyje nelaiko keršto tokioms kančioms juos pasmerkusiems kaltininkams.
„Vis dar bandau suprasti, kas jūs: tie, kurie verkia dėl praeityje žuvusių laisvės kovotojų, ar tie, kurie džiaugiasi jų iškovota laisve. Manau, per šiuos metus atsakymą rasiu“, – svarsto Danas.
Panevėžyje jį domina viskas, ypač infrastruktūra ir gyvas bendravimas. Tik, anot prancūzo, pasikalbėti neatsisako tik jaunoji karta. Vyresnieji dažniau atsiriboja tylos siena dėl kalbos barjero, o būtent juos menininkas labiausiai norėtų pažinti, pakalbinti apie miesto istoriją.
O V. Andrijauskaitei, po daug metų grįžusiai į gimtąjį miestą, jis atrodo pasikeitęs: pilnas galimybių ir potencialo turinčių asmenybių. Jos tikslas – pažinti tuos žmones, kurie čia kuria ir bendruomenę veda į priekį.
„Neaišku kuriam laikui, bet liekame čia“, – nusprendė Vaida ir Danas.
Juolab kad gyvenamoji vieta jų idėjų ir darbų nevaržo. Šiandien 43-iąją gimtadienį švenčiančio fotografo ir muzikinių renginių organizatoriaus D. Hermoueto nuomone, į svajones greičiausiai atveda žmonės, su kuriais vyksta sklandus ir darnus darbas.
