-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nelaimių simboliu tapo Charkivo regione pelenais pavirtęs Studenoko kaimas, čia rugsėjo pradžioje supleškėjo 315 sodybų.
„Sprogo netoli namo, kuriame gyvename trise, ir ėmė viskas aplinkui liepsnoti. Supratome, kad to pastato neišgelbėsime, teko daiktus ir techniką skubiai pergabenti į kitą tuščią namą, greitai gesinti žolę, kad ugnis nepersimestų ir į jį. Gesinome kelias valandas, apsvilau rankas, iškilo pūslės“, – pasakojo lietuvis, paprašęs neminėti jo pavardės.
Jis, kaip ir kiti kariai, įsikūręs apie dešimt kilometrų nuo fronto linijos esančiame Ukrainos kaimelyje, iš kurio pasitraukė dauguma gyventojų.
Karo pradžioje apleistuose namuose kovotojai apsistodavo po aštuonis ar dvylika, tačiau dabar ne daugiau kaip po tris keturis, nes priešo žvalgybinėms skraidyklėms pamačius didesnį karių susibūrimą į tą vietą atlekia bombos.
Automobilius ir karinę techniką kariai slepia po medžiais arba maskuojamaisiais tinklais.
Lietuvis papasakojo, kad šįkart gaisras kilo po to, kai netoli pievoje po sprogimo užsiliepsnojo žolė ir medžiai, o stipraus vėjo gūsiai ugnį ėmė ginti artyn jų namo.
Šiame kaime tą dieną sudegė septyni namai, dvylika automobilių, dėl apsinuodijimo smalkėmis du pensininkai išvežti į ligoninę.
Lietuviui kariui šiemet jau antrą kartą teko gesinti liepsnas.
Liepos pradžioje gyvenant kitame kaime priešo bomba atlėkė į gretimą sodybą, kurioje buvo apsistoję pulko bičiuliai.
„Bėgau padėti tramdyti liepsnų. Ten gyveno ir dvi karo medikės. Jos po sprogimo buvo kiek apdujusios, sutrikusios, bet spėjo laiku išbėgti. O mes išnešėme techniką“, – kalbėjo vyriškis.
Studenoko seniūno pavaduotoja Galina Lobko neigia tyčinį kaimo padegimą.
Dėl gaisrų, įsiplieskiančių po priešo apšaudymo, dabar ypač kenčia Rytų Ukraina – regionai, kuriuose vyksta intensyvūs fronto mūšiai.
Gaisrų čia kyla itin daug, ugniagesiai nespėja jų gesinti.
Nelaimių simboliu tapo Charkivo regione pelenais pavirtęs Studenoko kaimas, kuriame rugsėjo 3-iąją ugnyje supleškėjo 315 sodybų.
Gelbėtojų tarnyba DSNS tvirtina, kad pagrindinė gaisrų priežastis – okupantai ir užsitęsusi sausra, mat priešams bombarduojant lengvai užsidega išdžiūvę miškai ir sausa žolė.
Iš pafrontės zonos pasitraukus gyventojams, nebedirbamuose laukuose suvėšėjusios žolės, o įsiplieskusios ugnies nėra kam gesinti. Negana to, okupantams užminavus laukus ir miškus, gaisro židinį ne visada gali pasiekti ugniagesiai.
„Dabar žmonės neretai ant mūsų šaukia, kodėl nepuolame į gaisravietę laukuose ar miške. O kaip galime ten važiuoti, jei teritorija neišminuota? Užvakar viena mūsų mašina užvažiavo ant minos, gelbėtojas sužeistas, galbūt teks amputuoti koją“, – pasakojo Studenoko kaimo prieigose užkalbintas gaisrinės vairuotojas Jevgenijus Titorenko.
Mokytoja Lidija Prokopenko su sutuoktiniu Aleksandru per gaisrą neteko ir namo, ir daugybės gyvūnų.
Sudegusiame kaime teko išklausyti ne tik priekaištus gaisrininkams, bet ir gandus, kad ugnį sukėlė kolaborantai.
Maskvos slapti mylėtojai esą kaimą padegė iš keršto, nes jame apsigyveno daug ukrainiečių kareivių.
Studenoko seniūno pavaduotoja Galina Lobko tokius gandus neigia. Jos tvirtinimu, kelis šimtus trobų nušlavęs gaisras atslinko iš kaimyninio kaimo.
„Mes su gaisrininkais stovėjome toje kaimo pusėje, iš kur liepsnos turėjo ateiti, tačiau tą popietę pakilo uraganinis vėjas, ir ugnis tapo nekontroliuojama. Liepsnos ėmė plisti iš visų pusių, viskas ėmė pleškėti akimirksniu. Suvažiavusios keliolika gaisrinių nieko negalėjo padėti“, – kalbėjo 64-erių G. Lobko.
Anot jos, iš pelenais virtusio seniūnijos pastato nepavyko išgelbėti jokių dokumentų, technikos, o daugybė žmonių iš namų išbėgo kaip stovi.
„Iki karo čia gyveno 1500 žmonių, po tris mėnesius užsitęsusios okupacijos liko 600, o dabar sudegė lygiai pusė namų. Septyni asmenys paguldyti ligoninėn dėl nedidelių apdegimų ir apsinuodijimo smalkėmis. Džiaugiuosi, kad niekas nežuvo, bet ir neramu, kad gyvenvietė gali išnykti“, – kalbėjo seniūnijos atstovė.
Milžiniškas gaisras nusiaubė Studenoko kaimą: sudegė 315 sodybų, pašto, seniūnijos pastatai.
Prie sudegusios sodybos pavyko prakalbinti 65 metų Liubą Drygą.
Ji kartu su neįgaliu sutuoktiniu išsigelbėjo paskutinę akimirką – juos iš degančio namo išvedė kariškiai.
L. Dryga keturis dešimtmečius dirbo miškininke ir per tiek metų ne kartą dalyvavo tramdant liepsnas miškuose.
„Privalėjome ne tik gesinti, bet ir skubiai apsodinti išdegusias vietas, nes jei miškas žlugs, įsivyraus smėlynai, dings augalija, gyvūnija ir vanduo. Tai stepių teritorija, o jos iš smėlio dykynių miškingomis žemėmis pavirto sovietmečiu, kai buvo apsodintos pušynais. Dabar šitas gaisras padarė milžinišką žalą – vien apie mūsų kaimą sudegė pusantro tūkstančio hektarų miško“, – kalbėjo buvusi miškininkė.
Pradinių klasių mokytojai Lidijai Prokopenkai gaisras sutapo su jos 64-uoju gimtadieniu.
Ukrainietė raudojo ne tik dėl senelio statyto ir sutuoktinio perstatyto supleškėjusio namo, bet dėl ir liepsnose žuvusių gyvūnų. Pedagogė buvo priglaudusi trisdešimt šunų ir keliolika kačių, kuriuos paliko išvykę kaimo gyventojai. Per pragarišką gaisrą išgyveno tik katė ir šuo. Sudegė ir dauguma jos augintų vištų bei žąsų, o kiti kaimynai neteko avių, kiaulių, karvių.
„Kai ėjau į pirmą klasę, senelis kieme pasodino liepą ir pasakė, kad šie medžiai gyvena tris šimtus metų, tad per karščius suteiks šešėlį anūkams ir proanūkiams. Tačiau ugnis pasiglemžė ir liepą, ir šeimos nuotraukas, ir visą sukauptą turtą“, – braukė ašaras pedagogė.
Visgi išvažiuoti iš degėsiais virtusio kaimo ji neketina. Laikinai su šeima prisiglaus pas namus išsaugojusius kaimynus ir palengva statysis savo naujuosius.
Kelyje į Studenoką keliolika kilometrų driekiasi vien sudegę miškai.
Vis dėlto dauguma nukentėjusiųjų nuo gaisro nusiteikę Studenoką apleisti.
„Gailiuosi, kad nepaklausiau sesers, pabėgusios su vaikais į Lenkiją. Persikrausčiau į sesers namą, o sūnui su marčia užleidau savąjį. Dabar supleškėjo abi sodybos ir visi tapome benamiais, gerai, kad paramos organizacijos atveža maisto, drabužių“, – verkė prie kaimo kultūros namų nemokamo maisto davinio atėjusi pasiimti 51-erių Natalija Sidorenko.
Išvykstant iš Studenoko kelyje gal dvidešimt kilometrų matyti vien sudegę miškai.
Nors Iziumo rajono valdžia pranešė, kad tą dieną pagaliau pavyko užgesinti šešis tūkstančius hektarų apėmusį gaisrą, pakelyje kur ne kur vis dar ruseno medžiai.
Grįžtant iš Studenoko į Charkivą šį didmiestį irgi gaubė juodi dūmai – gretimoje Cirkūnų seniūnijoje degė dvidešimt hektarų miškų ir pievų.
Kadangi vėjas pūtė į Charkivo pusę, gelbėtojai įspėjo didmiesčio gyventojus uždaryti langus ir nebūti lauke dėl smalkėmis užteršto oro
Gaisras siautėjo ir Ruskije Tiški kaime, kuriame lietuvių lėšomis statoma gyvūnų prieglauda. Jai vadovaujanti 59 metų Lena Bubenko papasakojo, kad per rusų apšaudymą užsidegė pušynas, iš jo ugnis greitai persimetė į pievas ir ėmė slinkti link kaimo. Kadangi šis tėra vos už penkių kilometrų nuo Lipcių fronto linijos, iš jo pasitraukę beveik visi gyventojai, tad gaisrą teko gesinti tik Lenai su trimis pagalbininkais.
„Šį kartą pavyko užgesinti, bet ar įstengsim kitąsyk, nežinia – ugniagesiai dėl gausybės gaisrų atvyko pavėlavę, jau po visko“, – kalbėjo moteris.
