E. Butrimo nuotr.

Ištrūkę iš karo mėsmalės

Ištrūkę iš karo mėsmalės

     Specialiai iš Dnipro, Ukraina

„Man atrodo, kad jis yra Maskvos agentas, tik apsimeta žurnalistu iš Lietuvos, jį reikėtų surišti ir patardyti“, – taip šnairuodamas į mane traukinyje vienas ukrainiečių karys pašnibždėjo kitam.

Vėliau sužinojau, kad mane įtaręs šnipinėjimu rusams karys buvo rimtai sužeistas mūšyje prie Soledaro, patyrė labai stiprią kontūziją ir vyksta į ligoninę reabilitacijai.

Bet aš to nežinojau ir, likimui lėmus atsisėsti šalia kariškio uniformą dėvinčio vaikino, nusprendžiau šį pakalbinti.
Išgirdęs, kad esu žurnalistas iš Lietuvos, mano bendrakeleivis Vitalijus pripažino galintis papasakoti daug dalykų iš fronto, ypač apie paskutinį mūšį.

Vitalijus pasakojo užaugęs vaikų namuose, žmona su dviem dukrelėmis dar karo pradžioje pasitraukė į Bulgariją. O Vitalijus stojo ginti tėvynės.

Vieną lemtingą dieną jų būrys ėjo į žvalgybą ir nelauktai atsidūrė priešų apsuptyje.

„Mes buvom penkiese, o jų gal šimtas penkiasdešimt. Ugnis pasipylė iš visų pusių, vos spėjom įbėgti į vieną namą. Būtume visi žuvę, bet laiku prisišaukėme pagalbą“, – pasakojo Vitalijus.

Išsigelbėjimo džiugesį netrukus vėl pakeitė išgąstis. Ukrainos gynėjams nespėjus išeiti iš užimto namo, laukuose pasirodė rusų tankai. Šie ėmė šaudyti į ukrainiečius, netrukus į namą paleistos ir raketos.

„Per dūmus dar spėjau pamatyti, kaip sprogimas sudraskė į gabalus Andrejų ir Kirilą, po to netekau sąmonės – netoli manęs irgi nukrito bomba“, – pasakojo Vitalijus.

Kas vyko toliau, kaip žuvo trys bendražygiai, o jis buvo nugabentas į ligoninę, karys žino tik iš bendražygių pasakojimų.

Vitalijaus atmintis rimtai šlubuoja. Jis nebepamena nei savo gimimo datos, nei dukrelių amžiaus. Vaikinas netikėtai nutraukė pokalbį pasiguodęs, jog nepakeliamai skauda galvą. Vitalijus prarijo ne vieną ar dvi tabletes nuo skausmo, bet visas dešimt. Staiga karys atsisukęs netikėtai paklausė: kodėl manęs visko klausinėji?

Ligoninės užkimštos

Situacija darėsi grėsminga, kol Vitalijų nuramino prišokęs kelionėje iki Kyjivo jį lydintis Jurijus Šubinas. Šis, patikrinęs mano dokumentus bei žurnalisto pažymėjimą, atsiprašė dėl Vitalijaus elgesio.

„Vitalijų akivaizdžiai per anksti išleido iš ligoninės, dar turėjo bent savaitę pagydyti, o paskui siųsti į reabilitaciją. Bet karo ligoninės šiuo metu perpildytos sužeistųjų, kuriuos tik įmanoma stengiamasi greičiau išrašyti, nes reikia vietų sunkiau sužeistiems“, – apie Ukrainos ligonių dabartinę kasdienybę pasakojo J. Šubinas.

Ir jį patį iš ligoninės išrašė ne visai pasveikusį. O ant kaklo tebematyti sužeidimo žymė.

„Man pasisekė. Mūšyje prie Avdijivkos skeveldra perskrodė sprandą nepalietusi stuburo slankstelių ir įstrigo kakle“, – pasakojo 42-ejų J. Šubinas.

Jis gyvena Nižino mieste Černihivo regione.

Lankys žuvusiųjų tėvus

J. Šubinas pasisakė turintis du brolius, vienas jų irgi kare, jaunesniajam kol kas nereikia į frontą. Traukinys, riedantis į Kijivą, karį vežė namo 12-os dienų atostogų.

„Paskambinau mamai pranešti, kad parvyksiu, bet neįstengiau pozityviai reaguoti į jos džiaugsmą, kad išgyvenau po sužeidimų. Kaip galiu džiaugtis žinodamas, kad per tą sprogimą žuvo du kovos draugai?“ – sako Jurijus.

Į frontą jis užsirašė savanoriu vildamasis, kad tai jam padės įveikti pastaruosius keletą metų kankinančią depresiją.
„Maniau, kad kare pasikeisiu, grįš noras gyventi, veikti, bet atsitiko priešingai. Nebeturiu jokių planų ir svajonių, netapau ir religingu, nors nemažai karių tapo pamaldūs, prieš mūšį kalbasi su Dievu“, – pasakojo J. Šubinas.

Jis pateko į puolamąją brigadą. Iš 120 pirmųjų karių trečdalio nebėra gyvų. Jų vietoje kovoja naujokai.

Keli iš žuvusių buvo tapę labai gerais draugais. J. Šubinas prisiekė, kad parvykęs atostogų būtinai aplankys jų tėvus.
„Privalau šiems papasakoti, ką veikėme fronte, kaip žuvo jų sūnūs. Papasakosiu ir apie tai, ką Andrijus ir Olegas svajojo veikti po karo, kaip jie gražiai kalbėjo apie savo šeimas ir tėvus, kaip jų ilgėjosi“, – kalbėjo Jurijus.

Paklaustas, ar nebus baugu grįžti atgal į frontą, karys pripažino nebežinantis, ar išvis ko nors bijo. Prie Avdijivkos, kur kovoja jo būrys, mirtis nuolat šalia.

„Bus kaip bus, gyventi teko tokiu metu, kai Rusija mūsų tėvynę užpuolė, o mes, vyrai, privalome ją ginti. Privalome nugalėti, kad ateinančioms kartoms nebetektų patirti tokio košmaro. Ir nugalėsim, mes juk kazokų palikuonys, su pralaimėjimais niekada nesusitaikom“, – nusiteikęs J. Šubinas.

Nežinia kelia siaubą

Ne mažiau sukrečiančią istoriją papasakojo ir 32 metų Irina Kramarenka. Ši jauna moteris, traukiniu vykusi kartu su kelių mėnesių kūdikiu, atkreipė dėmesį, nes atrodė labai liūdna. Užkalbinta pasisakė vykstanti į Vakarų Ukrainą pas pirmagimio Makaro senelius.

„Iš Makaro tėvo, Donecke kovojančio mano sužadėtinio Aleksandro, jau du mėnesius nebegaunu jokių žinių. Viena nebeatlaikau įtampos, tad nusprendžiau vykti pas jo tėvus“, – pasakojo jauna mama.

Anot Irinos, nevilties apimta sužadėtinio mama saujomis geria vaistus, tačiau telefonu viena kitą ramina, kad gal Aleksandras sužeistas ar pateko į nelaisvę.

„Su Aleksandru draugavom dvejus metus, vasarą planavom kelti vestuves. Kad pastojau, sužinojau likus dviem dienoms iki karo“, – pasakojo I. Kramarenka.

Neatleistų bailumo

Didžiulis džiaugsmas dėl užsimezgusios gyvybės netrukus virto siaubu – jau pirmą karo dieną Aleksandras užsirašė savanoriu ir išėjo ginti Kyjivo.

Vaikinas turėjo gerą darbą – dirbo televizijoje operatoriumi, greičiausiai į kariuomenę jo nebūtų ėmę.

„Aleksandras pasakė – privalau, kitaip sau neatleisiu bailumo“, – prisimena Irina.

Priešui atsitraukus nuo Kyjivo, jos sužadėtinis buvo perkeltas kitur, vėliau pasiųstas į fronto kovas Donecke.

Aleksandras mažiausiai kartą per savaitę Irinai nors trumpa žinute pranešdavo esąs gyvas ir nesužeistas. Dabar – slegianti tyla.

„Stengiuosi baisias mintis vyti šalin, vis dažniau meldžiuosi. Jei galit, jūs irgi pasimelskit už mano pirmagimio tėtį“, – verkdama kalbėjo Irina.

Po šio pokalbio praėjus kuriam laikui, iš Irinos sulaukiau žinios, jog Aleksandras ligoninėje. Po patirtos kontūzijos jam atlikta nugaros operaciją ir bus trims mėnesiams išleistas į namus reabilitacijai, galės apkabinti sužadėtinę, paimti ant rankų mažąjį Makarą.

Vėliau karys greičiausiai privalės grįžti į frontą.

Aleksandras juk dėl to ir išėjo savanoriu į karą – kad Makarui ir kitiems Ukrainos kūdikiams ateityje nebereikėtų patirti to, ką jam tenka išgyventi fronte.

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų