-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Lietuvai vasario 16-ąją švenčiant Valstybės atkūrimo dieną, dar vienus metus į ilgą gyvavimo istoriją įsirašo seniausias miesto lietuviškas laikraštis „Panevėžio balsas“.Tokią ypatingą dieną šįmet jam sukanka 101-eri. Retas Lietuvoje leidinys gali didžiuotis sulaukęs tokio amžiaus ir išlaikęs skaitytojų auditoriją.
Į antrąjį šimtmetį įkopusiam „Panevėžio balsui“ jubiliejiniai praėję metai išskirtiniais tapo ne tik dėl visame mieste minėto jo šimtmečio.
Į laikraščio istoriją 2024-ieji įėjo ir kaip reikšmingo atradimo metai.
Panevėžietis istorikas Leonas Kaziukonis, ieškodamas šykščių žinių apie „Panevėžio balso“ pirmąjį redaktorių ir leidėją Stasį Liutkevičių, leidosi į tikrą istorinį detektyvą.
Istoriko laikraštyje paskelbtas straipsnis išsirutuliojo į tikrą sensaciją.
Nuolatinė „Panevėžio balso“ skaitytoja Diana Armonienė publikuotoje nuotraukoje atpažino savo senelį.
Pati daug metų išdirbusi spaudoje, iki tol nė nenutuokė, kad ją taip mylėjęs, pažinimo keliais vedęs senelis yra tas žmogus, davęs pradžią lietuviškai spaudai Panevėžyje.
Simboliška, kad „Panevėžio balsas“ pradėtas leisti 1924-ųjų vasario 16-ąją, minint Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dieną.
Ištisą šimtmetį beveik nebuvo jokių žinių apie žmogų, pasirašiusį pirmajame laikraščio numeryje redaktoriumi-leidėju – Stasį Liutkevičių.
Žmogų, kuris buvo „Panevėžio balso“ leidimo ir iniciatorius, ir steigėjas. Kažin ar tuomet pats bent pasvajojo, kad jo kūriniui bus lemta pergyventi ne tik savo leidėją, bet ir ištisą epochą.
Su laikraščio pradžia susijusią paslaptį įminti ryžosi istorikas L. Kaziukonis, leidęsis į laiko, begalinio kruopštumo ir profesionalumo reikalaujančias paieškas.
Ieškant S. Liutkevičiaus pėdsakų, savotišku siūlo galu istorikui tapo žinutė apie Lietuvos matininkų sąjungos 1926 metais Panevėžyje pradėtą leisti žurnalą „Matininkas“.
Šios sąjungos valdybos pirmininku buvo Stasys Renigeris, o sekretoriumi – Stasys Liutkevičius. Jie abu – panevėžiečiai.
L. Kaziukoniui knibždėjo mintis: galbūt šis Liutkevičius 1924 metais buvo ir „Panevėžio balso“ redaktorius?
Lietuvos centriniame valstybės archyve saugomo Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos valdybos dokumentų fondo apyraše istorikas rado įrašytą S. Liutkevičiaus tarnybos bylą. Tačiau joje – nė menkiausios žinios, kad Panevėžyje matininku, o vėliau Utenoje apygardos žemės tvarkytoju dirbęs S. Liutkevičius redagavo „Panevėžio balsą“.
Bet L. Kaziukoniui nesinorėjo tuo baigti paieškos.
Ir staiga – akis atvėręs atradimas!
1931 metais išleistame žurnalo „Žemėtvarka ir melioracija“ numerio viename iš straipsnių istorikas aptiko lemtingą sakinį: „Vienintelis šio žurnalo („Matininkas“ – aut. past.) iniciatorius buvo tas, kieno „Balsą“*) ir dabar tebeklauso panevėžiečiai. Tai Stasys Liutkevičius, dabartinis Utenos apygardos žemės tvarkytojas.“ O puslapio apačioje pateiktas žvaigždute pažymėto žodžio „Balsas“ paaiškinimas patvirtino spėjimą: „Mat St. Liutkevičius buvo pirmu įsteigėjų ir leidėjų „Panevėžio Balso“.
Geresnės žinios ir nereikėjo. Tapo aišku, kad matininku dirbęs S. Liutkevičius buvo ne tik 1926 metais Panevėžyje pradėto leisti „Matininko“ žurnalo iniciatorius, bet ir 1924-aisiais įsteigto „Panevėžio balso“ laikraščio pradininkas.
Tačiau kas atsitiko, kad S. Liutkevičius buvo užmirštas?
Leonas Kaziukonis. P. Židonio nuotr.
„Panevėžio balso“ įsteigimas – dar viena balta dėmė laikraščio istorijoje: nėra išlikę jokių dokumentų, nepaskelbta nė vieno atsiminimo.
Laikraščio 3-iajame numeryje buvo pranešta, kad S. Liutkevičius su Konstantinu Jasiukaičiu nuo 1924 m. kovo 8 d. yra vieninteliai „Panevėžio balso“ savininkai.
K. Jasiukaitis „Panevėžio balso“ redaktoriumi-leidėju tapo nuo laikraščio 5-ojo numerio. Ko gero, spėja L. Kaziukonis, tuo metu S. Liutkevičius jam perdavė ir visas savo laikraščio savininko teises.
Kaip matyti iš šios įvykių sekos, pasak istoriko, S. Liutkevičius su K. Jasiukaičiu buvo svarbiausi „Panevėžio balso“ kompanjonai.
L. Kaziukoniui pavyko išsiaiškinti ir kas juos abu siejo.
Tam pasitarnavo žymaus lietuvių socialdemokratų veikėjo Kipro Bielinio (knygnešio Jurgio Bielinio sūnaus) 1959 metais Amerikoje išleista prisiminimų knyga „Penktieji metai“.
Iš jos matyti, kad S. Liutkevičius ir K. Jasiukaitis buvo prieš Rusijos carinę valdžią kilusios 1905–1907 metų revoliucijos bendražygiai. Abu tuo laiku priklausė Lietuvos socialdemokratų partijai ir buvo jos leidžiamo laikraščio „Naujoji gadynė“ bendradarbiai.
Nuslopinus revoliuciją, vengdami politinio persekiojimo, abu iš Lietuvos pasitraukė. K. Jasiukaitis išvyko į Vakarus, o S. Liutkevičius – į Tolimuosius Rytus, Užbaikalę, kur gyveno ir dirbo matininku Čitoje.
„1923 metais grįžus į Lietuvą, S. Liutkevičius Žemės ūkio ir valstybės turtų ministerijos buvo paskirtas matininku Panevėžyje. Čia nuo 1919 metų gyveno ir K. Jasiukaitis, pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, demobilizavęsis iš Rusijos armijos ir grįžęs į Lietuvą. Faktų, kada ir kaip jiedu nusprendė, kad Panevėžiui reikia savo laikraščio, nėra. Bet neabejojama, kad tai jie kartu padarė. Tikėtina, kad iniciatyva priklausė S. Liutkevičiui“, – svarsto L. Kaziukonis.
Stasys Liutkevičius. D. Armonienės asmeninio albumo nuotr.
„Panevėžio balso“ įkūrėjo ir pirmojo redaktoriaus gyvenimo istorija pradeda skleistis tik dabar, praėjus beveik šešiems dešimtmečiams po jo mirties.
S. Liutkevičiaus anūkė panevėžietė Diana Armonienė iki šiol bando rasti atsakymą, kodėl šeimoje niekada nebuvo kalbama apie senelio sąsajas su „Panevėžio balsu“.
Todėl ji savo akimis negalėjo patikėti tuo, ką prieš keletą mėnesių išvydo atsivertusi laikraštį.
„Atsiverčiau „Panevėžio balsą“ ir išvydau senelį, žiūrintį į mane. Tai buvo mano gyvenimo atradimas, už kurį esu be galo dėkinga L. Kaziukoniui – už jo kantrų, kruopštų, profesionalų darbą“, – D. Armonienė saugo laikraštį su istoriko publikuotu straipsniu apie S. Liutkevičių.
Jai pačiai, daug metų išdirbusiai Panevėžio spaudoje, buvo didžiulis nustebimas, kad senelis – „Panevėžio balso“ steigėjas ir pirmasis jo redaktorius.
„Panevėžio balso“ pirmą numerį, be abejonės, esu mačiusi. Mačiau ir jame įrašytą S. Liutkevičiaus pavardę. Betgi daug tokią pavardę turinčiųjų. Žinojau, kad senelis buvo matininkas, kad bendradarbiavo „Naujojoje gadynėje“, bet kad jis ir „Panevėžio balso“ steigėjas, niekaip nesusivedė.
Turbūt todėl, kad šeimoje tos žinios keliavo su tam tikrais nutrūkimais“, – svarsto anūkė.
„Senelio likimas labai įdomus. Su mano močiute Sofija Navikaite jiedu susipažino Sibire, Čitoje. Močiutė ten gyveno su broliu – carinės Rusijos karininku. Tuo metu senelis Čitoje dirbo, buvo našlys su dviem mažomis mergaitėmis. Jo pirmoji žmona mirė gimdydama antrą dukrą“, – šeimos istoriją pasakoja D. Armonienė.
Nepabūgusi, kad mergytėms teks atstoti mirusią motiną, S. Navikaitė 1919-aisiais ištekėjo už S. Liutkevičiaus.
Tolimuosiuose Rytuose esantis Čitos miestas S. Liutkevičiui laikinais namais tapo bėgant nuo politinio persekiojimo Lietuvoje. Mat 1905–1907 m. dalyvavo revoliuciniame judėjime ir socialdemokratų veikloje, buvo jų laikraščio „Naujoji gadynė“ administratorius.
Apsistojęs Čitoje, buvo paskirtas netgi Čitos miesto milicijos viršininku. 1918 m. mobilizuotas į Kolčiako armiją.
Pasak Dianos, į Lietuvą pirmoji grįžo močiutė ir apsistojo savo tėvų ūkyje Vėveliškių kaime.
Per revoliucinę sumaištį iš Rusijos platybių sprukdamas per Japoniją ir JAV, po metų tėvynę pasiekė ir S. Liutkevičius. Jo dvi dukreles iš Čitos parvežė auklė. Šeima pasinėrė į lietuviško kaimo ramybę ir rūpesčius.
Akivaizdu, kad vėl matininku pradėjusiam dirbti S. Liutkevičiui to nepakako.
Jis suprato lietuviško spausdinto žodžio svarbą. Jo pastangomis 1924 m. vasario 16 dieną dienos šviesą išvydo „Panevėžio balso“ laikraštis.
O 1927-aisiais S. Liutkevičiui gimė trečioji dukra – D. Armonienės mama Jūratė.
Diana Armonienė. P. Židonio nuotr.
D. Armonienė svarsto, kad į leidybos reikalus pasinėręs senelis į miestą važinėdavo iš sodybos Veiveliškėse, dalyvavo ir visuomeninėje veikloje, kilo karjeros laiptais.
1926 m. liepos 5-ąją paskirtas eiti Žemės ūkio ministerijos Žemės reformos valdybos valdytojo pareigas, tačiau po gruodžio 17-osios valstybės perversmo atleistas.
1931-aisiais paskirtas Utenos apygardos žemės tvarkytojo įstaigos vadovu.
Tų pačių metų vasario 16-ąją Lietuvos Respublikos prezidento aktu apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino IV laipsnio ordinu.
„Šalia visuomenininkų, valstybės veikėjų vyrų visada buvo moteris – močiutė tvarkė didelį ūkį, prižiūrėjo dukras, kai senelis rūpinosi leidybos reikalais“, – atkreipia dėmesį D. Armonienė.
Į Lietuvą atėjus sovietams, S. Liutkevičius, kaip ir dauguma to meto inteligentijos, atsidūrė okupantų juoduosiuose sąrašuose.
1941 m. birželio 14-ąją sovietinių enkavedistų suimtas ir išvežtas į Rešotų koncentracijos stovyklą Sibire.
Ypatingojo pasitarimo prie NKVD nuteistas 10 metų lagerio, kalėjo Siblage, vėliau Abezėje.
1951 m. rugpjūtį pasibaigus bausmės laikui, visiškai praradęs sveikatą išsiųstas į neįgaliųjų namus.
Iš kairrės sėdi Sofija Liutkevičienės, Stasys Liutkevičius, stovi dukros Aldona, Jūratė ir Augusta. D. Armonienės asmeninio archyvo nuotr.
Kai S. Liutkevičius, Sibiro kalėjimuose praradęs sveikatą 1954-aisiais grįžo į Lietuvą, apsigyveno savo šeimos namuose Vėveliškėse, netoli Subačiaus. Po trejeto metų kartu su žmona, savo netekėjusia seserimi persikraustė pas dukrą ir žentą į Panevėžį.
„Mano tėtis ir mama gavo sklypą Vienybės aikštėje, ten ketino statytis namą. Iš sodybos buvo atvežta klėtis ir joje įsikūrė visi penki. Ten 1960-aisiais atsiradau ir aš“, – pasakoja D. Armonienė.
S. Liutkevičius mirė 1967 m. vasario 18-ąją, kai anūkei tebuvo 7-eri.
„Panevėžio balso“ įkūrėjas amžino poilsio atgulęs Panevėžyje, Kristaus Karaliaus katedros kapinėse Ramygalos gatvėje.
Dar po dešimties metų Diana neteko mamos.
„Daugiausia šeimos istorijos sužinojau iš tėčio ir kartu gyvenusios senelio sesers Ievos. Senelio ir žento, mano tėčio, santykiai buvo labai geri. Tėčiui jis pasakodavo, kaip dirbo žemės ūkio ministerijoje, apie „Naująją gadynę“, bet šeimoje nebuvo jokios užuominos apie ryšius su „Panevėžio balsu“, – stebisi D. Armonienė.
Stasys Liutkevičius su Diana. D. Armonienės asmeninio archyvo nuotr.
Apie senelį D. Armonienė išsaugojusi labai šiltus prisiminimus, bendrą laiką striksint įsikibus jam į ranką pakeliui į miesto čiuožyklą ar naujametę eglutę.
Iš vaikystės atminty įstrigę vakarai, kai susirinkdavo visa šeima, apie kažką kalbėdavo, lošdavo kortomis.
„Jau tada žinojau, kad už savo vardą, retoką tarp mano bendraamžių, turiu būti dėkinga seneliui. Jis domėjosi antikine literatūra, mitologija ir pasiūlė anūkę pavadinti Diana“, – šypsosi D. Armonienė.
Dianos rankose – šeimos relikvija: išsaugota senelio užrašų knygelė, bylojanti apie jos savininko platų akiratį ir kančia paženklintą patirtį. Toje knygelėje surašytos vietos, kuriose S. Liutkevičius kalėjo ištremtas į Sibirą, įvairiausia farmakologijos informacija, netgi graikų kalbos abėcėlė – šviesuolis mokėsi graikiškai.
Išsaugotą S. Liutkevičiaus palikimą – dokumentus, fotografijas D. Armonienė ketina perduoti saugoti knygų ir istorijos sergėtojai – apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešajai bibliotekai.
O pati kiekvieną šeštadienį atsiverčia „Panevėžio balsą“ – laikraštį, kurį prieš 101-erius metus į gyvenimą paleido senelis.
„Spausdintas žodis buvo labai svarbus mūsų tautos istorijoje kaip tapatybės įtvirtintojas, laisvės šauklys. Šiandienoje jis reikšmingas kaip žinių skleidėjas ir kaip kultūros dalis, o po daugelio metų ateities žmonėms pasakos, kas mes buvome, kaip gyvenome. Todėl nė kiek neabejoju, kad mano senelis ir jo bendraminčiai tikėjo – žodžiai nedega“, – sako D. Armonienė.
