-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabartinė Panevėžio dailės galerijos išvaizda per daugiau kaip trejus pastaruosius metus jau spėjo užsifiksuoti panevėžiečių sąmonėje ir atmintyje.
Daugelio prisiminimuose neišsitrynęs ir ankstesnio – dar 1985 metais rekonstruoto pastato vaizdas.
O štai paties pirmojo varianto – 1889 metais čia išdygusio raudonų plytų mūro jau nėra kam prisiminti, jo vaizdas išlikęs tik fotografijose ar paveiksluose.
Tuometis pastatas nei su daile, nei su kitais menais nebuvo susijęs – netrukus po pastatymo buvo išnuomotas ir jame įsikūrė teismas.
Štai todėl šis Respublikos gatvės unikalus akcentas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą įrašytas kaip Panevėžio teismo pastatas.
O vyresni panevėžiečiai jį mena kaip ilgus metus čia veikusį Panevėžio kraštotyros muziejų.
Dailės galerijos rekonstrukcijos projekto vadovė, Panevėžio savivaldybės Teritorijų planavimo ir architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Loreta Paškevičienė pasakoja, kad imantis tvarkyti istorinį pastatą buvo kilęs iššūkis, ką gi daryti su rytiniu jo fasadu.
„Atidengus fasado tinką, beveik nebuvo išlikusių autentiškų detalių. Siekiant jas atkartoti, raudonų plytų siena iš Respublikos gatvės pusės atkurta vadovaujantis išlikusiomis senomis nuotraukomis“, – teigia L. Paškevičienė.
Rekonstravus Dailės galerijos pagrindinį pastatą, atidengta ir restauruota autentiška raudonų plytų mūro rytinė siena, atkurta prieš karą buvusių langų forma, apšiltintos pastato sienos ir stogas, atnaujinta rūbinė, holas ir atlikta daugybė kitų darbų.
Taip galerijos erdvės tapo puikiai pritaikytos kultūrinei bei edukacinei veiklai.
„Šis pastatas saugo šimtametę miesto istoriją“, – sako tą istoriją išsamiai tyrinėjusi paveldosaugininkė.
Pastato, kuriame dabar įsikūrusi Panevėžio dailės galerija, atsiradimo istorija siekia
1888 metus.
Tuomet viena iš labiausiai pasiturinčių to meto panevėžiečių šeimų Bronislava ir Jonas Kasperavičiai sudarė statybų jiems priklausančiame sklype sutartį.
Ir po metų vieno aukšto su mansarda raudonų plytų šeimos namas jau stovėjo tuomet Bajorų, o dabar Respublikos vardu vadinamoje gatvėje.
Namo savininkas J. Kasperavičius buvo žinomas žmogus – ėjo Panevėžio tarpusavio kredito draugijos direktoriaus pareigas, taip pat buvo vienas iš lenkų bendruomenės lyderių.
Bet nauju namu jam teko džiaugtis neilgai – netrukus mirė. Žmona po jo mirties
naujajame name neliko gyventi – išnuomojo jį teismui.
Teismo paskirčiai pastatas naudotas iki XX amžiaus pradžios, be to, kurį laiką jame veikė amatų mokykla.
Jau nepriklausomoje Lietuvoje, 1924-aisiais čia vėl įsikūrė Kauno apygardos teismo Panevėžio skyrius, kuris veikė lygiai dvi dešimtis metų.
„Tų pačių metų vasario–gegužės mėnesiais pastate buvo dislokuota Lietuvos vietinės rinktinės Panevėžio miesto ir apylinkių savanorių 241 bataliono 2-oji kuopa“, – dar vieną pastato istorijos detalę atskleidžia L. Paškevičienė.
Atminimo lenta Vietinei rinktinei ant fasado sienos atidengta 2004 metais.
Metai, kai šioje Respublikos g. vietoje vykdavo teismų procesai, seniai nuėjo į praeitį. Nei teisėjų, nei teisiamųjų, dalyvaudavusių šiame pastate vykdavusiuose teismo posėdžiuose, nebėra.
Dabar tik iš dokumentų galima atkurti tai, kas vykdavo tarp šių mūrų sienų.
Panevėžio kraštotyros muziejaus Istorijos skyriaus vyresnysis muziejininkas Donatas Pilkauskas pasakoja, kad 1924 metais vasario mėnesį Panevėžio savivaldybė kreipėsi į Teisingumo ministeriją, prašydama mieste įkurti apygardos teismą.
Tų pačių metų gegužės 9 dienos tarybos posėdyje buvo nutarta skirti 6000 litų apygardos teismo patalpoms įrengti.
1925 metų balandžio 3 dieną Seimas priėmė Panevėžio apygardos teismo įstatymą ir Respublikos gatvės trečiajame name apygardos teismas buvo įkurtas.
Teisėjų komanda sudaryta iš Kauno apygardos teismo teisėjų ir nuo 1925 metų gegužės 5 dienos Panevėžyje darbą pradėjo Apygardos teismas.
Ši diena ir laikoma jo įkūrimo data.
Panevėžio apygardos teismas Respublikos g. 3. Panevėžio kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
„Kaip pirmoji institucija Apygardos teismas nagrinėjo baudžiamąsias bylas, už kurias numatoma bausmė – sunkiųjų darbų kalėjimas, taip pat bylas, kuriose civilinis ieškinys didesnis nei 5000 litų“, – pasakoja D. Pilkauskas.
Kaip antroji – apeliacinė – institucija Apygardos teismas nagrinėjo bylas, jau išspręstas taikos teisėjo, bet šalims nesutikus su jo sprendimu ir kt.
Prie Apygardos teismo buvo skiriami ir pagalbiniai darbuotojai: tardytojai, antstoliai, notariatas, hipoteka.
Apygardos teismas kas ketvirtį savo darbo ataskaitą siųsdavo Vyriausiajam Tribunolui.
1934 metų duomenimis, Panevėžio apygardos veikimo plotas buvo ne tik Panevėžio miestas ir apskritis, bet ir Rokiškio, Zarasų, Biržų apskritys bei aplinkiniai valsčiai.
Žinoma, kad 1940 metais Panevėžio apygardos teisme dirbo 10 teisėjų.
D. Pilkauskas pasakoja, kad Panevėžio apygardos teisme buvo nagrinėjama byla, pasibaigusi pirmosios šiame teisme mirties bausmės skyrimu.
Įvykis, už kurį tokia bausmė skirta, sukrėtė to meto visuomenę.
O nutiko tai Smilgiuose – miestelyje, kur kartu su lietuviais draugiškai sugyveno ir žydų šeimos.
Viena iš jų – manufaktūros parduotuvę turėjusi Foigelių šeima.
1936 metų gruodžio 16 dieną, jau vakare, apie 18 valandą, pas Foigelius užėjo dailidė Bronius Pogužinskas, tuo metu dirbęs Smilgių valsčiaus Matarakų kaime.
Užsukęs į Foigelių namus šis vyras plaktuko smūgiais vieną po kito nužudė ten rastus penkis žmones.
Nusikaltėlis siautėjo maždaug pusę valandos ir užmušė abu sutuoktinius Foigelius, jų dukrą, baisios mirties neišvengė ir ten tuo metu buvusi 4 metų mergaitė, ir pas Foigelius dirbusi tarnaitė.
B. Pogužinskas iš nužudytųjų namų pagrobė 150 litų, nors jau eidamas į nusikaltimo vietą jis turėjo 600 litų.
„Įvykdęs kraupų nusikaltimą už turimus pinigus žudikas nusipirko arklį“, – ano meto rezonansinės bylos medžiagą cituoja istorikas.
Nužudytuosius pirmasis surado Smilgių miestelio naktinis sargas Tumas ir pranešė policijai.
Kriminalinė policija ėmėsi aktyvaus darbo ir prieš pat Kalėdas nusikaltėlis buvo sulaikytas.
Teismo procesas vyko 1937 metų sausio 19 dieną.
Panevėžiečių susidomėjimas byla buvo toks milžiniškas, tad į teismo salę stebėti posėdį buvo įleisti tik nusipirkusieji įėjimo bilietus.
Išnagrinėjus visas aplinkybes, nusikaltėliui buvo paskirta mirties bausmė. Prokuroras teigė, kad lengvinančių aplinkybių buvo sunku surasti.
B. Pogužinskas prisipažino įvykdęs baisų nusikaltimą. Savo nusikaltimo motyvų jis taip ir nesugebėjo paaiškinti, tiesiog sakė: ,,Užėjo tokia kvailystė ir nužudžiau.“
Jis teisinosi, kad buvo girtas, ir iki galo negalėjo paaiškinti, kodėl taip pasielgė. O nusikaltimo įrankį – plaktuką neva turėjęs atsitiktinai, buvo jį pasiskolinęs ir nešęs grąžinti.
Kraštotyros muziejus Respublikos gatvėje. Panevė-io kraštotyros muziejaus fondų nuotr.
Vėliau, teismui išsikėlus į kitą miesto vietą, tokių tragiškų istorijų šio pastato sienos jau nebegirdėjo.
1945-aisiais pastatas perduotas miesto Kraštotyros muziejaus žinion ir į jį buvo suvežti po karo likę eksponatai.
Dalis patalpų priklausė Panevėžio miesto centrinei bibliotekai.
Surinkus išsaugotus ir naujus eksponatus, pirmoji muziejaus ekspozicija atidaryta 1947 metų sausio mėnesį.
1952-aisiais visas pastatas Respublikos g. 3 perduodamas Panevėžio miesto vykdomojo komiteto kultūros skyriaus žinion ir per kelerius metus iškeldinus antrojo aukšto gyventojus, muziejus papildomai gavo 43 kv. m. Čia įrengtos saugyklos.
1965 m. sausį patalpos uždarytos kapitaliniam remontui.
Muziejus Respublikos g. 3 išbuvo iki 1985 metų, kai persikėlė į suremontuotas patalpas tuometės R. Čarno, o dabar Vasario 16-osios gatvės 23-iąjį namą, kur veikia iki šių dienų.
Išsikėlus muziejui, tuščiose likusiose patalpose numatyta įrengti Dailės galeriją. Tačiau tuometei Panevėžio valdžiai atrodė, jog senas raudonų plytų pastatas nebetinka naujiems laikams, jam būtina suteikti modernią išvaizdą.
„Po remonto iš buvusio Kasperavičių namo nebeliko nė žymės – raudonos plytos užtinkuotos, langai į Respublikos gatvės pusę užmūryti. Pastatas visiškai prarado savo autentiškumą ir unikalumą“, – sako D. Pilkauskas.
Moderniose patalpose nuo 1990 metų pradėjo veikti Panevėžio dailės galerija ir, sėkmingai įgyvendindama naujus planus ir sumanymus, tebeveikia iki šiol.
O pastato išvaizdai autentiškumas grąžintas 2020-aisiais. Nuo tada ši parodų erdvė lankytojus pasitinka restauruotu istorinio raudonų plytų mūro fragmentu ir skatina domėtis ne tik šio, bet ir kitų senųjų miesto pastatų istorija.
