Kiekvienas stilius, pradedant nuo antikinės Graikijos ir Romos iki šiuolaikinio minimalizmo – neša savyje istorinių laikotarpių dvasią, socialinius kontekstus ir netgi ekonominius veiksnius.
Antikoje šviestuvai buvo gaminami iš metalo, marmuro ar keramikos. Graikijoje ir Romoje populiarūs buvo žibintai ir žvakidės, kurie dažnai buvo puošiami reljefais ir ornamentais. Šviestuvai simbolizavo ne tik prabangą, bet ir dieviškąją šviesą.
Viduramžių laikotarpiu šviestuvai tapo paprastesni ir praktiškesni, tiesiog „atsakė“ į kasdienio gyvenimo poreikius. Šiuo laikotarpiu, ypač nuo 5 iki 15 amžiaus – šviestuvų dizainas buvo stipriai paveiktas ekonominių ir socialinių sąlygų. Dėl ribotų medžiagų ir technologijų – šviestuvai dažniausiai buvo gaminami iš metalo, o populiariausi buvo žibintai ir žvakidės.
Metalinių žibintų konstrukcijos būdavo paprastos, tačiau funkcionalios ir dažnai naudojamos tiek namuose, tiek viešose erdvėse, pavyzdžiui, bažnyčiose. Juose buvo montuojamos žvakės, kurios suteikė šviesą tamsoje, o jų konstrukcijos buvo pritaikytos, kad saugotų ugnį nuo vėjo ir neleistų jai užsidegti.
Bažnyčių interjeruose ypač išpopuliarėjo grandinės pakabinami šviestuvai. Šie šviestuvai, dažnai pakabinami aukštai, suteikdavo ne tik apšvietimą, bet ir didingumo jausmą. Jie buvo sukurti taip, kad jų šviesa galėtų pasiekti dideles erdves, pavyzdžiui, katedrų lubas. Šiame stiliuje dažnai buvo naudojami gotikos architektūros elementai, tokie kaip smailiaarkiai ir vitražai, kurie suteikė ne tik vizualinį, bet ir simbolinį ryšį su dvasiniu pasauliu. Vitražai leido šviesai praeiti per spalvotus stiklų elementus sukurdami magišką atmosferą, kuri dar labiau pabrėžė bažnyčių didybę ir šventumą.
Renesanso laikotarpiu šviestuvai vėl tapo meno kūriniais, kurie atkūrė ir pabrėžė to laikotarpio kultūrinį klestėjimą ir estetinį idealą. Šiame laikotarpyje, trukusiame nuo 14 iki 17 amžiaus, menas ir architektūra pasiekė naujas aukštumas, o šviestuvai tapo neatsiejama prabangos ir statuso dalimi.
Šviestuvai buvo gaminami iš brangių medžiagų, tokių kaip auksas ir sidabras, todėl jie ne tik apšviesdavo erdves, bet ir simbolizavo turtingumą bei aristokratiją. Puošnūs sietynai, kurie dažnai buvo stulbinantys ir net grandioziniai – tapo madingiausiais interjero akcentais. Šių šviestuvų dizainas buvo itin detalus, su išraiškingomis formomis ir ornamentais, kurie atspindėjo tuometinę meno stilistiką.
Baroko laikotarpiu (17-18a.) šviestuvai išsiskyrė savo prabanga ir didingumu. Sietynai dažnai buvo pagaminti iš stiklo ir metalų, turėjo sudėtingas formas ir dekoracijas. Šviestuvai tapo svarbiu aristokratijos statuso simboliu. Žibintai, kabantys grandinėse, ir šviestuvai su daugybe lempučių – buvo būdingi šiam stiliui.
Rokoko stilius, išsivystęs iš baroko, pasižymi lengvumu ir žaismingumu. Šviestuvai buvo dekoruoti floristiniais motyvais, o formos tapo organiškesnės. Šviestuvai dažnai buvo gaminami iš balto ar pastelinių spalvų porceliano, o puošybai naudoti auksiniai akcentai.
Neoklasikinio stiliaus šviestuvai, įkvėpti antikos, buvo paprastesni ir griežtesni. Dažnai naudoti geometriniai motyvai ir simetrija. Šie šviestuvai buvo gaminami iš metalo ir stiklų su elegantiškomis linijomis ir mažiau dekoracijų.
19 a. pramoninis stilius atnešė naujas medžiagas ir technologijas. Šviestuvai dažnai buvo pagaminti iš plieno ir vario, o jų dizainas pasižymėjo funkcionalumu. Populiarūs tapo paprasti pakabinami šviestuvai ir stalinės lempos, kuriose akcentuojama industrinė estetinė.
Modernizmo laikotarpiu (20 a. viduryje) šviestuvai tapo minimalistiniais. Dizainas buvo paprastas, funkcionalus, kuriamas naudojant šiuolaikines medžiagas – tokias kaip plastikas ir stiklas. Šviestuvai, tokie kaip „Arco“ arba „Flos“ puikiai atspindėjo šį stilių.
Postmodernizme (20 a. pabaigoje) šviestuvai tapo dar drąsesni ir ekscentriškesni. Dizaineriai pradėjo žaisti su formomis, spalvomis ir medžiagomis. Šviestuvai, kaip „Moooi“ ar „Foscarini“ yra puikūs pavyzdžiai, kaip estetika gali būti ne tik funkcionali, bet ir meninė.