-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
B. Saladin sukūrė „Royalty Now“ nuotraukų seriją, leidžiančią į praeitį, dabartį ir istoriją pažvelgti kitu žvilgsniu. Dizainerė pavaizdavo, kaip, jos nuomone, praėjusių amžių asmenybės atrodytų nužengusios į 2020-uosius.
Beka pasakoja, kad sukurti kiekvieną nuotrauką ji užtrunka nuo keturių iki penkių valandų. Kartais net ilgiau. „Daugelis mano, kad tiesiog naudojuosi programa ir keičiu veidus, bet tai daug sudėtingesnis procesas, nes nuotrauka turi atrodyti kuo tikroviškesnė“, – sako grafikos dizainerė.
Nuo pat vaikystės Beka žavėjosi istorija ir archeologija, piešė eskizus. Susidomėjo istorija, nes tėvai jai daug skaitė, o mokslininkė mama įtraukdavo atžalą į savo meno ir mokslo projektus. Galima drąsiai sakyti, kad Beka nuo mažų dienų žengė link to, ką dabar daro.
Pirmoji knyga, kurią tėvas jai perskaitė, buvo išgalvota istorija apie Anglijos karalienę Aną Bolein. Paskui susipažino su Tiudorų dinastijos istorija. Be to, mėgavosi Pompėjos miesto, senovės Egipto mumijų aprašymais ir visu tuo, kas padėjo bent kiek priartėti prie praeities.
„Manau, kad žmonės praeitį suvokia kaip įvykių seriją – kažkas panašaus į filmą, kurį nelabai galime pajusti ar paliesti. Tikiu, kad tai, kas mus priartina prie praeities, yra asmenybės, puikiai išsaugotos inkų mumijos, asmeniniai daiktai tų, kurie jau seniai išėjo“, – palygina B. Saladin.
Beka visada galvojo, kaip nuostabu būtų pamatyti istorinius įvykius ir žmones, kaip jie atrodytų šiomis dienomis.
„Tiesiog norėjau išvysti savo mėgstamą istorinę asmenybę Aną Bolein kaip šiuolaikinę moterį. Norėjau sužinoti, ar ji galėtų atgimti iš keleto blyškių portretų, kurie yra išlikę. Nuotraukų seriją sukūriau trokšdama patenkinti savo smalsumą, kaip atrodytų praeities žmonės, jei gyventų dabar“, – apie projekto gimimą pasakoja menininkė.
Įvertinkite jos darbus!
Šis Nefertitės biustas (manoma, buvęs nulipdytas jos gyvenimo metais) garsėja savo grakštumu ir grožiu. Nefertitė gyveno maždaug 1370–1330 m. pr. Kr. Ji buvo Egipto karalienė ir faraono Echnatono žmona. Echnatonas – Egipto faraonas, pagarsėjęs religine reforma, dėl kurios jo valdymo metais klestėjo monoteizmas – Saulės dievo Atono kultas.
Senovės Egipte gražia buvo laikoma neaukšta (apie 150 cm ūgio), liekna, grakšti mergina didelėmis migdolo formos akimis, mažomis stangriomis krūtimis, siaurais klubais, ilgakojė. Manoma, kad tokį įvaizdį atitiko Nefertitė. Vyrų dėmesio ši istorinė asmenybė, be abejo, sulauktų ir šiandien.
Ji gimė 1533 m. rugsėjo 7 d. Grinviče, netoli Londono, Anglijoje. Mirė 1603 m. kovo 24 d. Ričmonde, Surėjuje. Karalienė Elžbieta – spalvinga istorinė asmenybė, jos valdymo metai Anglijoje buvo pavadinti aukso amžiumi. Tačiau įdomus yra ir Elžbietos asmenimis gyvenimas. Apie jį sklando daug legendų, yra kuriami kino filmai. Šios karalienės valdymo metai buvo vieni geriausių ir šlovingiausių Anglijos istorijoje. Elžbieta I buvo Anglijos, Prancūzijos ir Airijos karalienė, šeštoji ir paskutinė Tiudorų dinastijos monarchė. Neretai ji vadinama Karaliene Mergele arba Skaisčiąja Karaliene, nes niekada nebuvo ištekėjusi.
Sklido kalbos, kad Elžbieta troško ištekėti tik už vieno žmogaus – Roberto Dadlio, kurį labai mylėjo. Jos patarėjai prieštaravo šiai santuokai. Visų pirma dėl to, kad Dadlių šeima aktyviai rėmė ledi Džein, karaliavusią vos devynias dienas ir nuverstą Elžbietos sesers, karalienės Marijos I. Be to, R. Dadlio reputacija buvo sutepta – neaiškiomis aplinkybėmis mirė jo pirmoji žmona. Kai kurie istorikai netgi teigė, kad Elžbieta liko netekėjusi, nes buvo netradicinės seksualinės orientacijos. Vis dėlto vyrauja nuomonė, kad ji nusprendė nesituokti, nes negalėjo būti kartu su didžiąja savo gyvenimo meile – R. Dadliu.
Karalienei nemažai vyrų siūlė savo ranką. Per savo gyvenimą Elžbietai buvo peršamasi bent 26 kartus. Penki besisiūlę vyrai tai darė ne vienąsyk.
Žvelgiant į B. Saladin sukurtą Elžbietos I, kaip šiuolaikinės moters, portretą, nekyla abejonių, kad ne ką mažiau siūlymų tekėti ji sulauktų ir šiandien.
Tai viena garsiausių asmenybių pasaulio istorijoje. Karvedys, nepatyręs nė vieno pralaimėjimo. Per dešimtmetį jis sukūrė valstybę, dydžiu pranokstančią visas žinomas senovės šalis. Tai jo nuopelnas, kad graikų kultūra paplito toli už Graikijos ribų ir tapo pasauline.
Anksti subrendęs Aleksandras buvo dailus, aukštas, stotingas, šviesiais garbanotais plaukais. Jo oda buvo balta, krūtinė ir veidas rausvoki – atrodė, kad visada truputį karščiuoja. Aleksandras buvo išsilavinęs, mokėjo vertinti grožį, išsiskyrė taurumu ir dosnumu, bet didžiulė šlovė ir visuotinis garbinimas pakeitė jo charakterį. Paskutiniais gyvenimo metais vyras tapo valdingas, įtarus. Savo pirmąjį kovos krikštą gražuolis Aleksandras gavo būdamas 16-os, kai drauge su tėvu dalyvavo mūšyje su Atėnų gyventojais. Jam buvo patikėta vadovauti raiteliams ir jie atsakingiausiu momentu privertė graikų karius bėgti. Makedoniečio kariai šventė pergalę. Raiteliai šlovino Aleksandrą, sakė, kad jo išmanus vadovavimas nulėmė mūšio baigtį.
Grafikos dizainerė B. Saladin akylai ištyrė Aleksandro Makadoniečio išvaizdą. Menininkė rado istorinių duomenų, bylojančių, kad karvedys turėjo heterochromiją. Tai būklė, kai akių rainelės būna skirtingos spalvos. Viena Aleksandro Makedoniečio akis buvo mėlyna, kita – ruda. Sutikite, tai jo tikrai nedaro mažiau žaviu jaunikaičiu!
Gajus Julijus Cezaris – Romos karvedys, rašytojas, kilęs iš patricijų Julijų giminės. Užkariavęs Galiją Cezaris išplėtė Romos valstybę iki šiaurės Atlanto pakrantės ir prie Romos prijungė visą dabartinės Prancūzijos teritoriją.
Gajus Julijus Cezaris anksti nupliko, dėl to jam buvo gėda, tad gavo Senato leidimą galvą nuolat puošti laurų vainiku. Romos karvedys buvo aukštas, puikaus stoto vyras, šviesios odos, jo akys buvo juodos it anglis ir labai gyvos.
Jis turėjo ir slapyvardį – Visų Žmonų Vyras IR Visų Vyrų Žmona“. Pasak gandų, Mažojoje Azijoje jaunasis Cezaris užmezgė romaną su karaliumi Nikomedesu. Tuometėje Romoje buvo leidžiami santykiai su tos pačios lyties asmeniu, tad toks faktas nė kiek nestebina. Bet kokiu atveju, Cezaris niekada nebandė užčiaupti pašaipūnams burnos. Jis laikėsi šiuolaikiško principo „ką kiti sako, tai tik žodžiai“.
Ludvikui van Bethovenui šioje istorinėje 1820 metų nuotraukoje – 49-eri. Apie garsųjį kompozitorių, pianistą, klasikinės muzikos genijų būtų galima kalbėti ir kalbėti. Persikėlęs į Vieną būdamas vos 21 metų, jis įgijo muzikos virtuozo reputaciją. Mokslininkai skirsto Bethoveno kūrybą į tris laikotarpius: ankstyvąjį, vidurinį ir vėlyvąjį. Ankstyvasis laikotarpis gali būti vertinamas kaip jo talento šlifavimas, o vidurinis rodo individualų nukrypimą nuo klasikinio Mocarto stiliaus. Vėlyvuoju laikotarpiu (kuris tęsėsi iki pat mirties 1827 m.) L. van Bethoveno vis labiau kurto, tačiau buvo pripažįstamas kaip novatoriškiausias kūrėjas. Beveik prieš mirtį parašyti vėlyvieji styginių kvartetai yra vieni iš paskutinių jo didžių pasiekimų. Po kelių mėnesių ligos patale kompozitorius mirė, tačiau jo palikimas itin ryškus iki šių dienų.
Nors L. van Bethovenas negalėjo pasigirti patrauklia išvaizda, atrodo, kad jis nuolat buvo įsimylėjęs. Beje, tikrai ne viena moteris atsakė jam tuo pačiu. Garsųjį kompozitorių ir pianistą šiandien iš tiesų būtų galima pavadinti mergišiumi. Meilė buvo jo įkvėpimo šaltinis, jo duona kasdienė, ir moterys tai jautė.
L. van Bethoveno biografijos tyrėjai sudarė ilgą galimų kandidačių, kurios galbūt įkvėpė legendinę sonatą „Nemirtinga mylimoji“, sąrašą – visos jos dailios ir įdomios moterys, tikros aukštuomenės damos.
Vienas garsiausių visų laikų mąstytojų Aristotelis (384–322 m. pr. Kr.) reikšmingai prisidėjo prie mokslo pasaulio. Jis laikomas įtakingiausiu mąstytoju Vakarų filosofijos istorijoje, nors dauguma mąstytojo teiginių buvo paneigti vėlesnių mokslininkų ir filosofų.
Nėra išlikusio išsamaus Aristotelio išvaizdos aprašymo, bet, laimė, galima rasti keletą jo biustų. Tačiau nėra žinoma nei tikroji jo plaukų, nei akių spalva. Šis Aristotelio biustas, pagal kurį grafikos dizainerė B. Saladin kūrė Aristotelio portretą, priklauso „Uffizi“ galerijai ir yra romėniškas graikų originalo egzempliorius.
