Petras Kežys J. Miltinio dramos teatre daugiau kaip pusę amžiaus ir jam nė kiek nepabodo. M. Garucko nuotr.

Ištikimybė pasirinktam keliui

Ištikimybė pasirinktam keliui

 

Daugiau kaip prieš pusę amžiaus Panevėžio dramos teatro scenoje pirmą kartą pasirodęs aktorius Petras Kežys ir dabar dar turi vaidmenų.

 

Turininga, turtinga ir įdomi Panevėžio dramos teatro istorija. Ir iš tikrųjų, šioje beveik aštuonis dešimtmečius gyvuojančioje kultūros įstaigoje tiek daug įvyko, kad ir storiausioje knygoje visko nepavyktų išpasakoti.

Kiek permainų, atradimų ir praradimų, pakilimų ir nuosmukių, šlovės ir skandalų čia būta, kiek scenos žmonių per tą laiką praėjo – ir suskaičiuoti sunku.

„O jeigu surašyčiau, kiek teatro direktorių man dirbant pasikeitė – ilgas sąrašas susidarytų “, – sako daugelio šio teatro įvykių bei permainų liudytojas, nuo 1964 metų iki šių dienų teatre dirbantis aktorius Petras Kežys. Pro šio žmogaus akis ir širdį praėjo didelė dalis legendomis apipinto teatro gyvenimo.

Nuo tada, kai jis – sargybinis su alebarda – pirmą kartą pasirodė garsiajame J. Miltinio pastatyme „Makbetas“, iki Kunigo vaidmens šiemet A. Areimos režisuotame A. Škėmos spektaklyje „Pabudimas“.

Laurų vainikais per daug nepuoštas, į Olimpo viršūnę nekeltas kuklus aktorius visada buvo ir yra ištikimas savo pasirinktam keliui – teatrui. Jam teatro menas – aukščiau visko.

Prieš porą metų 70-mečio sulaukęs aktorius ir jubiliejiniame vakare pabrėžė, kad scena yra jo išpildyta svajonė.

Sveikinant aktorių su gražia sukaktimi buvo pabrėžiama, kad J. Miltinio dramos teatre P. Kežys dirba didžiąją dalį savo gyvenimo – daugiau nei 50 metų. Šiame teatre jis sukūrė daugiau nei pusšimtį vaidmenų.

Petras Kežys mėgsta pajodinėti Panevėžio rajone ūkininkaujančios dukros žirgu.

Įsimintini P. Kežio vaidmenys tokiuose spektakliuose kaip F. Diurenmato „Frankas V“, Beno Džonsono „Volponė“, K. Sajos „Devynbėdžiai“, F. Hochvelderio „Nekaltasis“, M. Gorkio „Dugne“, A. Čechovo „Žuvėdra“, Moljero „Tartiufas“.

„Kiekvieną kartą aktorius scenoje liudija savo meistrystę ir atsidavimą profesijai. Jis – gyva gija, siejanti mus, maištingo XXI amžiaus pradžios gyventojus, su Juozo Miltinio teatro legenda, lietuvių kino ir teatro aukso amžiumi“, – teigta teatralų sveikinimuose.

Tokia pagarba ne šiaip sau – aktorius įrodė esantis jos vertas. Jo kūrybinis kelias prasidėjo 1963 metais, kai pradėjo lankyti J. Miltinio vadovaujamą teatro studiją, po metų buvo priimtas dirbti į teatrą kaip scenos darbininkas, tais pačiais metais tapo aktoriumi. Kiek vėliau, po poros dešimtmečių, dirbdamas teatre jis baigė ir filologijos studijas Vilniaus universitete.

„Man pasisekė, kad gimiau ir gyvenau Panevėžyje, kad čia atvažiavo J. Miltinis ir įkūrė teatrą, kad atidarė studiją ir priėmė mokytis“, – šiandien sako ilgiausiai J. Miltinio dramos teatre dirbantis aktorius.

Bateliai mamai

Prisimindamas pirmąją pažintį su teatro menu, sako veržęsis į jį nuo pat vaikystės – net labai gerai nežinodamas, kas iš tikrųjų tai yra. Juk televizorių, rodančių įrašytus spektaklius, šeimos tuomet neturėjo. O į tikrą teatrą ateiti galimybių nebuvo per daug.

Bet vieną kitą spektaklį pamatęs, jų buvo tiesiog užburtas ir norėjo dar ir dar. Berniukas vis prašydavo mamos vesti jį į teatrą. Mama, nelabai tuo teatru domėjusis, vis rasdavo pasiteisinimų – dažniausiai sakydavo, kad net batelių tinkamų į teatrą eiti neturinti.

Vyresni, be abejo, atsimena, kad į teatrą tuomet žmonės eidavo pasipuošę. Net žiemą nešdavosi gražius batelius, kad galėtų jais prieš eidami į žiūrovų salę persiauti.

P. Kežys greitai sugalvojo išeitį – iš gaunamų kišenpinigių sutaupė ir nupirko mamai batelius. Kad tik ji į teatrą dažniau eitų ir jį vestųsi. Nauji bateliai stebuklo nepadarė – kelis kartus nuvedusi sūnų į teatrą, mama, matydama tokį veržimąsi, net sunerimo. Toks sūnaus pomėgis nieko gero nežadėjo, o aktoriaus profesija atrodė visiškai netinkama.

„Gal vylėsi, kad kunigu tapsiu. Nes vaikystėje, grįžęs iš bažnyčios, dažnai namie rengdavau spektaklius apie mišias, vaidindavau kunigą“, – prisimena aktorius.

O didžiausia mamos svajonė buvo, kad sūnus būtų bankininku. Net kai jis jau vaidindavo, mama, pažiūrėjusi spektaklį, pagirdavo, bet dažnai neužmiršdavo pridurti: „Va, jeigu banke dirbtum…“

Bet širdis berniuką traukė tik į teatrą. Būdamas 16 metų – II vidurinės (dabar V. Žemkalnio gimnazija) dešimtokas, jis slapta nuo tėvų įstojo į J. Miltinio įkurtą dramos studiją.

1963 metais Juozas Miltinis su studijos auklėtiniais vėl pastatė pjesę „Atžalynas“

Petro klasės draugė pamatė „Panevėžio tiesoje“ išspausdintą skelbimą, kad jaunimas kviečiamas į studiją, ir pakvietė eiti kartu su ja pareiškimų paduoti. Sutartą dieną veltui laukė jos prie teatro – neatėjo. Tad teatro duris pravėrė vienas – parašė pareiškimą, sužinojo, kada bus stojamieji.

Pasirodo, klasės draugės žygį į teatrą sustabdė jos mama – tiesiog neleido dukrai to daryti. P. Kežys juokiasi, kad, be abejo, ir jo, jeigu būtų pasisakęs, nebūtų leidę. Užtat nieko nesakęs nuėjo ir įstojo. Ir net jau studijuodamas kurį laiką tą faktą nuo savųjų slėpė.

„Lankiau šokių būrelį, gimnastiką, tad niekad po pamokų nesėdėdavau namuose. Sakydavau, einu į būrelį, ir išeidavau į užsiėmimus teatre“, – mena aktorius.

Tik kartą, po kelių savaičių, tėvas vartydamas seną laikraštį atkreipė dėmesį į skelbimą apie priėmimą į J. Miltinio studiją. Ir pasakė sūnui: „Gal ir tau reikėjo nueiti pabandyti.“ Tuomet berniukas ir prisipažino, kad pabandė, įstojo ir jau mokosi. Tėvas nebuvo priešiškai nusiteikęs, pats labai mėgo operą, tad ir sūnaus dėl tokio poelgio nebarė.

Tą studiją, kurią aktorius lankė, vadina didžiąja, nes buvo priimta daug studentų, o besimokantiems buvo suteiktos geresnės galimybės lavintis. Jau buvo gauta lėšų, pakviesta dėstytojų, mokiusių meno istorijos, kalbos ir kitų svarbių dalykų.

Prie vėjo mašinos

Tais dabar jau tolimais 1963-iaisiais gabus, į sceną besiveržiantis vaikinukas buvo vienas iš tų 20-ies laimingųjų, kuriuos, apie 200 pretendentų išklausęs, J. Miltinis atrinko ir pakvietė studijuoti. Dirbti iš pat pradžių reikėjo daug, gerokai nukentėjo mokslai, pažemėjo pažymiai vidurinėje, bet brandos atestato egzaminus jis išlaikė neblogai.

„Iš tų metų atsimenu, kad man tuomet viskas buvo labai įdomu. O Miltinis sakė: „Jeigu iš jūsų dvidešimties du taps aktoriais, bus sėkminga studija“, – prisimena P. Kežys.

Pasimokius nustatytą laiką, būdavo sprendžiama, ar mokinys gauna teatre etatą, ar atsisveikina.

Taip 1964-aisiais iš dvidešimtuko į teatrą buvo priimti penki – trys merginos ir P. Kežys bei Alfredas Dukšta.

„Jaunas dažnai vaidindavau pagyvenusius personažus“, – sako Petras Kežys.

Pastarasis teatre dirbo iki 1995 metų.

P. Kežys mena, kad pirmasis jo išėjimas į sceną buvo garsiajame J. Miltinio pastatytame V. Šekspyro „Makbete“ – su Stasiu Petronaičiu, atlikusiu pagrindinį vaidmenį. Šis aktorius iki šiol jam yra tikro talento pavyzdys.

O jaunasis studijos auklėtinis ėjo į sceną stovėti kaip sargybinis su alebarda. Po metų jis tame pačiame spektaklyje gavo Princo vaidmenį.

„Šios patirtys labai naudingos. Labai gerai, kai gali štai taip pačioje pradžioje iš karto eiti į sceną, pasitikrinti, kiek tau svarbi ši veikla, kiek gali jai atiduoti“, – sako aktorius.

Nuo pat pirmų dienų jam viskas teatre buvo svarbu – tiesiog degė meile šiam menui. „Dalyvaudavau visur, kur tik reikėdavo. Ėjau uždangos darinėti, sukti vėjo ūžesį imituojančias mašinas, skardomis darydavau griaustinį, dalyvaudavau visose repeticijose,“, – sako teatru iki šiol gyvenantis P. Kežys.

Jaunystėje jam, mena, teko suvaidinti labai daug senukų – vis gaudavo charakteringų personažų vaidmenis, tekdavo pakeisti gana garbaus amžiaus aktorius.

Metai bėgo, keitėsi vadovai, režisieriai, keitėsi ir galimybės. Kai kada vaidmenų gaudavo daugiau, kai kada ilgai jų tekdavo laukti, bet, kaip sako P. Kežys, teatru jis niekada nenusivylė.

Iš tų penkių atrinktų aktorių laikui bėgant teatre liko tik du – taip, kaip pranašavo Maestro.

Savo mokytoją J. Miltinį iki šiol nepaprastai jį gerbiantis mokinys P. Kežys mena kaip gerą, jaunus žmones tausojantį pedagogą, tolerantišką žmogų.

Taip, sako, jis būdavo ir griežtas, bet dažniausiai tas griežtumas ir buvo būtinas – kliūdavo teksto neišmokusiems, bent kartą girtiems į repeticiją atėjusiems, klaidas darantiems ir pan.

Nesėkme su kepure

P. Kežys puikiai mena ir jam tekusias pamokas – pylos, kaip ir visiems, teko gauti. Už vieną klaidą režisierius šaukė ir barė daugiau kaip valandą.

„Viename spektaklyje man reikėjo išimti iš sakvojažo kepurę ir uždėti ją ant galvos su neštuvais iš scenos išnešamam sužeistajam. Atėjo laikas išimti kepurę, o sakvojažo užraktas užsikirto, negaliu atidaryti, nagus nusidraskiau bebandydamas. Kol galop pavyko krepšį praplėšti, kepurę išimti, sužeistąjį jau baigė išnešti. Sustabdžiau ir uždėjau ant jo galvos tą kepurę. Po spektaklio Miltinis buvo perpykęs: „Kaip tu drįsti stabdyti veiksmą“, – šaukė jis. Gerokai tuomet kliuvo, tik po kurio laiko atlėgęs pradėjo juoktis, žiūrėjo kaip aš reaguoju.“

P. Kežys pasakoja, kad J. Miltinis žiūrėdavo visus spektaklius, viską pastebėdavo, į kiekvieną klaidą atkreipdavo dėmesį. Dabar niekas spektaklių nebestebi, nebereikalauja tokio tikslumo, meistriškumo – užtat, kaip sako aktorius, labai svarbu pačiam išsaugoti reiklumą sau ir niekada nieko nedaryti bet kaip, atmestinai.

Petras Kežys vaidina ir Bendruomenių rūmuose statomuose spektakliuose.

Apie kokius vaidmenis dar svajoja scenos veteranas? „Tai būtų tik tuščios svajonės. Nuo manęs visiškai nepriklauso, kokius vaidmenis ir kada galiu gauti. Man svarbu, kad dar galėčiau vaidinti, būti scenoje, – nors baimė, jaudulys išlikę iki šiol, nieko kito nenoriu“, – sako aktorius.

Jis dažnai atsimena Stasio Petronaičio žodžius: „Gerai, kad Miltinis nemokė vaidinti, o mokė mąstyti.“

Aktoriaus darbas – sudėtingas procesas, ir tik prigimties dovana leidžia pajusti tikrąjį šio meno pašaukimą, grožį, didybę.

„Kuriant personažą reikia ne vaidinti, o jausti. Kratydamas ranką neįrodysi, kad tu iš tikrųjų jaudiniesi, jeigu to jausmo nebus“, – sako P. Kežys.

Tačiau šimtu procentu įeiti į vaidmenį taip, kad visai nebejaustum savęs, irgi negalima. J. Miltinio mokinys P. Kežys per daug įsijautęs į vaidmenį taip pat yra gavęs mokytojo perspėjimą: „Neįeik į transą“.

Teisingas pasirinkimas

55 metus Panevėžio teatre dirbantis aktorius sako niekada nesigailėjęs dėl savo pasirinkimo ir, jeigu tik būtų galimybė, savo kelią ir vėl kartotų.

Per tuos metus jam nė karto nebuvo kilusi mintis viską mesti, palikti ir išeiti. Teatras visada buvo jo namai ir jis juose buvo laimingas. Nors buvo tuose namuose ir gana sudėtingų periodų, ir vaidmenų norėjosi daugiau, ir supratimo.

P. Kežys įsitikinęs, kad niekada nereikia versti vaikų, jaunų žmonių rinktis daryti tai, ko jie nenori. Geriausia, kai kiekvienas randa pats tai, ko jo širdis trokšta, prie ko linksta.

Tada ir gyvenimas bus įdomus, – nepaisant jame pasitaikančių kliūčių, nemalonumų ar nesėkmių.

Teisingas pasirinkimas ir P. Kežiui suteikė įdomų gyvenimą – nuo pat pirmųjų užsiėmimų studijoje iki dabar jam įdomu – nesvarbu, kokį vaidmenį kurtų.

Beje, aktorius pakviestas vaidina ir Muzikinio teatro, ir Bendruomenių rūmų statomuose spektakliuose, daug metų šoka liaudiškų šokių ansamblyje „Linas“.

„Sukuos kaip voverė“, – juokiasi 72 metų panevėžietis aktorius.

Po spektaklių, repeticijų, išvykų su šokėjais likusį laisvą laiką jis skiria knygoms – dar kartą skaito savo mėgstamų rašytojų Marselio Prusto, Tomo Mano, Čarlzo Dikenso kūrinius, atranda jį žavinčius šiuolaikinės literatūros autorius.

Komentarai

  • Linkim tau dar daug kurybinio dziaugsmo, puikios sveikatos ir ilgai dziugint Panevezio ziurovus. Mylim tave

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų