-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nors ir nedidelis šis ženklelis, jis labai svarus ir reikšmingas menininko kūrybos įvertinimas. Tokius apdovanojimus Lietuvos dailininkų sąjunga kasmet teikia trims kūrybiškiausiems šalies menininkams. Šiemet tarp apdovanotųjų – ir mūsų miesto atstovas.
Apdovanojimų ceremonija vyko Dailininkų sąjungos galerijoje bene reikšmingiausioje, Lietuvos dailininkų sąjungos įkūrimo proga organizuojamoje šventėje.
J. Lebednykui įteikto ženkliuko numeris – šešiasdešimtas. Vadinasi, tik tiek menininkų nuo Auksinio ženkliuko įsteigimo 2001 metais buvo juo papuošti. Gausiame beveik 1500 sąjungos narių būryje tai labai išskirtinis įvertinimas.
Šiųmečio renginio metu Lietuvos dailininkų sąjungos Auksinis ženkliukas Nr. 58 už didžiulį indėlį į Lietuvos vitražo modernėjimo istoriją ir unikalią šviesos filosofiją stikle buvo įteiktas vitražistui Konstantinui Šatūnui.
Dar vienas Auksinis ženkliukas Nr. 59 už ekspresyvių potėpių ir spalvų džiazą drobėje ir ilgametį darbą sąjungos taryboje atiteko tapytojui Virginijui Viningui.
Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkė Edita Utarienė, įsegdama ženkliuką Nr. 60 skulptoriui J. Lebednykui, dėkojo jam už ištikimybę kūrybai ir savito braižo puoselėjimą.
Auksinis ženkliukas teikiamas dailininkams ir dailėtyrininkams. Kam skirti šį garbingą apdovanojimą, sprendžia patys menininkai, žmonės, puikiai žinantys meno vertę, išmanantys kūrybos procesą, kartais ir gana kritiškai žvelgiantys į kolegų darbus.
Šventiniame Auksinių ženkliukų įteikimo renginyje susitikę menininkai turėjo progos ir afrikietiškų ritmų pasiklausyti. Po oficialių sveikinimų perkusijos studija „Afrikos būgnai“ mokė susirinkusiuosius mušti
džembės būgnus. Tai trankiai muzikai skambant dar kartą buvo sveikinami šių metų laureatai.
Lietuvos dailininkų sąjunga skelbia, kad Auksinių ženkliukų laureatų parodą galima apžiūrėti sąjungos būstinėje Vilniuje, Vokiečių gatvėje, iki spalio 9 dienos.
Ne itin kalbus Auksiniu ženkliuku įvertintas panevėžietis skulptorius sako, jog jam labai malonu būti kolegų pagerbtam. „Bet laukais dėl to nelėksi“, – šypsosi jis.
Kad ir koks garbingas bei svarus apdovanojimas, kūrybiniame kelyje jis nieko nepakeis. Menininkas kaip dirbo, kūrė kasdien, taip dirbs ir toliau, nei daugiau nei mažiau, – kaip visada.
„Pasirinkau tokį kelią, tai juo ir eisiu, kol jėgos leis. Niekur kitur nebesuksiu, naujų specialybių nebesimokysiu“, – sako skulptorius.
Pažįstantieji J. Lebednyką žino, kad jam kūrybinis procesas nėra darbas, – tiesiog toks jo gyvenimo būdas. Todėl ir kūriniai gimsta vienas po kito.
Iškilmingame renginyje sostinėje dalyvavęs Panevėžio miesto galerijos direktorius Egidijus Žukauskas ragino susirinkusiuosius apžiūrėti naujausią J. Lebednyko kūrinį – skulptūrą „Ave, Vita“. Ji neseniai pastatyta prie Vilniaus rajono poliklinikos.
J. Lebednyko darbų galima pamatyti ne tik sostinėje, jų gausu kituose Lietuvos meistruose, ypač Panevėžyje.
Tai ir Pieta – Švč. Trejybės bažnyčios šventoriuje, ir „Žiedas“ – J. Urbšio gatvėje, „Sraigė“ – Laisvės aikštėje prie banko, „Paukščiai“ – bendrovės „Aukštaitijos vandenys“ kieme, paminklas 1863 metų sukilėliams aikštėje prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, „Burės“ – miesto Savivaldybėje ir kt.
Panevėžiečio darbai rikiuojasi ir kitose Lietuvos vietose, puošia jo gimtinę – Onuškio miestelį Trakų rajone, puikuojasi muziejų kolekcijose – net Vašingtono Baltuosiuose rūmuose, Briuselyje Europos Parlamente.
Nuo 1973 metų J. Lebednykas yra surengęs 27 personalines parodas, dalyvavo daugiau nei 90-yje grupinių parodų, 7 simpoziumuose Lietuvoje ir užsienyje.
Už savo kūrybą J. Lebednykas yra pelnęs daugybę apdovanojimų, tarp jų – Panevėžio miesto savivaldybės Kultūros ir meno premiją, Trakų rajono savivaldybės Kunigaikščio Vytauto Didžiojo medalį ir kt.
Saviraiškai menininkas ieško pačių įvairiausių galimybių ir medžiagų. Kūrybinio kelio pradžioje jam buvo priimtiniausi Lietuvos skulptūrai kiek neįprasti darbai – kalstyti vario reljefai. Paskui atsirado bronza, granitas, marmuras, akmens masė. Kai kuriuose kūriniuose naudojamos net buitinės medžiagos –padargai, jų liekanos, santechnikos detalės ir pan. Skulptorius sako, kad jam įdomu dirbti su visomis medžiagomis, svarbu tai, ką jos pačios leidžia.
„Kiekviena medžiaga savita, ką ji diktuoja, tą ir darai“, – sako menininkas
Pernai su skulptoriaus darbais ir gebėjimais visuomenė turėjo puikią galimybę susipažinti plačiau – rengtos jubiliejinės skulptūrų parodos, pavadintos „Laiko erdvė“.
Menininko 70-mečio ir kūrybinio 45-mečio jubiliejams skirtose ekspozicijose buvo galima pamatyti kalstyto vario reljefus, bronzines, akmens ir keramines skulptūras.
Panevėžio dailės galerijoje vyko retrospektyvinė J. Lebednyko darbų paroda, kurioje atsispindėjo dauguma šio žymaus menininko kūrybinių ieškojimų ir atradimų.
Parodos rengėjai skelbė, kad pagrindinė parodos ašis bando, kaip pasakoja pats autorius, atskleisti laiko ir erdvės dimensijoje išryškėjančią formą. Idėja ateina iš grynos natūros, tačiau meninis mąstymas ją tarytum konvertuoja į kartais kiek mistinę išraišką.
Rengiant parodas autorius turi ką parodyti. Jis nuolat paniręs į kūrybinį darbą, tad ir skulptūrų, figūrų, piešinių, lipdinių sukaupta daug.
Ir Lebednykų namuose nesuskaičiuojama gausybė paukščių, angelų, moterų, vėžlių, kolonų, vabzdžių ir įvairiausių kitokių būtybių, formų, minčių, išraiškų, spalvų…
Dirbtuvėse – ne vienas naujai pradėtas kūrinys, pasakojantis kaskart vis kitą, o kartu tarsi tęsiančių tą pačią – laiko ir būties – istoriją.
Prasideda šaltasis metų periodas, o jis visas būna skirtas kūrybai. O štai orams atšilus nemažai laiko tenka ir kitam svarbiam šio menininko gyvenimo pomėgiui – gamtai.
J. Lebednykas, kaip pats sako, tarp miškų ir ežerų užaugęs, jaučia ypatingą ryšį su gamta. O be žvejybos jo metai nė neįsivaizduojami.
Menininkui patinka ne tik Lietuvoje. Jis žavisi ir Indija, po šią šalį keliavo net tris kartus ir tai, ką įspūdžių pasisėmęs sukūrė, galėjo pamatyti ir žiūrovai. Buvo surengta J. Lebednyko skulptūros, fotografijos ir vaizdo darbų paroda „Myliu Indiją“.
