-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro direktorius Mindaugas Libikas sako, kad šiais metais diktanto populiarumui tarp panevėžiečių koją pakišti galėjo tai, jog jis rengiamas darbo dieną. Tačiau šiais metais miestiečiai jį turėjo galimybę rašyti mokyklose ir bibliotekose, todėl galutinis skaičius rašiusiųjų kol kas nėra aiškus.
„Anksčiau mes panevėžiečių sulaukdavome kur kas daugiau, žmonės į dvi klases vos tilpdavo. Tačiau kasmet jų vis mažėja. Dabar tikriausiai diktantą linkę rašyti kitose vietose“, – svarstė M. Libikas.
Šį kartą lietuviai savo gimtosios kalbos žinias galėjo išbandyti rašydami žinomo poeto ir dramaturgo Alvydo Šlepiko parengtą tekstą „Bedugnė“. Ne pirmą kartą nacionalinį diktantą rašiusiam panevėžiečiui Kąstyčiui šiais metais tekstas pasirodęs lengvesnis nei pernai.
„Šiek tiek sudėtinga skyryba, o dėl rašybos esu garantuotas“, – kalbėjo optimistiškai nusiteikęs vyras.
Jis apgailestavo, kad šiais metais diktantas rašomas penktadienį, o ne tradiciškai šeštadienį. Dėl diktanto jis trumpam privalėjo išsiprašyti iš darbo. Rašyti diktanto Kąstytį atgina ne tik patriotiniai jausmai, bet ir noras neapleisti savo lietuvių kalbos žinių.
„Darbe rašau įvairius raštus, todėl man reikia garantijos ar savęs nuraminimo, kad rašyti moku. Aš pats bendraudamas su žmonėmis apie juos susidarau nuomonę iš to, kaip jie rašo. Man labai svarbu, jog kolegos nedarytų gramatinių klaidų“, – pabrėžė panevėžietis.
Jis geriausiu tapti nesitiki, tačiau džiaugėsi turėjęs galimybę įgyti praktikos.
Šiais metais nacionalinį diktantą rašė ir Panevėžio suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centro devyni pedagogai. Viena mokytojų prasitarė, jog vos prasidėjus teksto diktavimui jautusi jaudulį, nes prisiminė mokyklos laikus, kuomet diktantus rašydavo sėdėdama mokyklos suole. Moteris prasitarė, jog jausmai atslūgo pasinėrus į rašymą.
Šiais metais Suaugusiųjų ir jaunimo mokymo centre rengiamas ir raštingiausio mokytojo konkursas, todėl geriausiai pasirodęs pedagogas galės laimėti direktoriaus įsteigtą prizą.
Panevėžietė Stefanija rašyti diktanto į Saugusiųjų ir jaunimo mokymo centrą atskubėjo gerokai prieš dešimt. Panevėžietė nacionalinį diktantą rašo nuo pat šios iniciatyvos atsiradimo pradžios.
„Svarbiausia, kad žmonės diktuoti labai išmoko, todėl tekstą galima rašyti tiesiog dailyraščiu“, – su šypsena „Sekundei“ sakė moteris.
Ponia Stefanija iki šiol naudojasi prieš pirmąjį diktantą nusipirkta gramatikos knygute. Joje moteris grįžusi namo visuomet pasitikrina, ar nepadarė klaidų. Panevėžietė neslepia, jog parašius diktantą visada kyla abejonių dėl vieno ar kito žodžio ar skyrybos. Tačiau iš anksto niekuomet nesiruošia.
„Kaskart rašydama išmokstu ką nors naujo. Po kiekvieno diktanto sužinau savo klaidas ir vėliau jų nebedarau, – kalbėjo Stefanija. – Tačiau kaskart iškasa vis naujų žodžių, o tuos, kurie metai iš metais kartojasi diktantuose, visuomet gerai parašau“.
Moteris atvirai sako, kad ne pats rašymas yra svarbus, o galimybė pabūti vienoje ar kitoje vietoje. Per dešimt metų ji diktantą rašė įvairiose Panevėžio vietose: senosiose Gabrielės Bitės-Petkevičaitės bibliotekos patalpose, savivaldybėje ir kitose. Užpernai moteris rašyti diktanto vyko į savo gimtąjį miestą Pasvalį.
„Diktantų rašymas man padėjo sukurti ištisą gyvenimo istoriją“, – su nostalgija kalbėjo ponia Stefanija.
Panevėžietė džiaugiausi, jog per dešimt metų netgi tris kartus buvo patekusi į antrąjį turą. Pernai ji taip pat turėjo galimybę savo rašymo įgūdžius su geriausiais išbandyti Vilniuje. Tai būnant pensininke, poniai Stefanijai yra didelė gyvenimo pramoga.
Ponia Stefanija kitais metais nacionalinį diktantą žada rašyti namuose.
„Gerai bus ir namie. Užtenka man konkuravimo“, – savo kitų metų planus atskleidė panevėžietė.
