Šis raudonplytis kadaise statytas Panevėžio apskrities viršininkams gyventi, tačiau sovietmečiu jis paverstas NKVD-MVD-MGB būstine. G. Kartano nuotr.

Iššaudytų viršininkų namui – paveldo tyrėjų dėmesys

Iššaudytų viršininkų namui – paveldo tyrėjų dėmesys

Pačiame Panevėžio centre, šalia buvusio NKVD-MVD-MGB būstinės pastato A. Smetonos gatvėje, archeologams neradus okupantų aukų kapų, o atkasus vien šimtamečius palaikus, paveldo specialistams teks taisyti istorinę klaidą ir šios vietos nebevadinti Sovietų Sąjungos teroro aukų kapaviete.

A. Smetonos gatvės 30-uoju numeriu pažymėtas raudonplytis pastatas, pastaruoju metu tapęs odontologijos klinika, šalies Kultūros paveldo departamento dokumentuose įrašytas kaip sovietinių represinių struktūrų būstinės bei Sovietų Sąjungos teroro aukų kapų komplekso dalis.

Tačiau toks teiginys neatitinka tikrovės. Mat kasinėdami šio pastato, kadaise buvusio NKVD-MVD-MGB būstine, teritoriją archeologai teroro aukų palaikų neaptiko. Iškasti vien užpraėjusiais amžiais mirusiųjų palaikai.

Tai liudija, kad ties A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių sankirta būta įprastų kapinių. Manoma, kad jose pradėta laidoti dar XVII amžiuje.

„Prielaida, kad prie represinių struktūrų būstinės buvo užkasami okupantų nužudyti nesitaiksčiusieji su jų įvesta tvarka, atsirado maždaug prieš septyniolika metų. Tada vietovės archeologinius tyrimus vykdžiusi Alfreda Petrulienė rado palaidotų žmonių kaulų, bet neaptiko įkapių. Būtent tai ir leido manyti, kad palaidotieji – sovietinio teroro aukos“, – teigė Panevėžio kraštotyros muziejaus archeologas Dovilas Petrulis.

Atkasti kaulai buvo išvežti tirti antropologams. Po išsamių tyrimų nustatyta, jog jie yra žmonių, palaidotų gerokai anksčiau nei sovietai okupavo Lietuvą.

Bet į Nekilnojamojo kultūros paveldo registrą liko įrašyta kaip vieta, kur užkastos Sovietų Sąjungos teroro aukos.

Šią istorinę klaidą imtasi taisyti dabar.

Būta įprastų kapinių

Archeologas D. Petrulis mena, kad šalia A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtos atlikus pirmuosius archeologinius tyrimus bei radus XVII–XVIII a. palaidotus palaikus, po trejų metų vykdyti papildomi archeologiniai kasinėjimai. Tačiau ir tada užkastų teroro aukų nerasta.

„Toje pačioje vietoje 2020–2021 m. archeologinius tyrimus vykdžiau ir aš. Atkasiau ne tik žmonių kaulų, bet ir įkapių, tad paaiškėjo, kad toje vietoje būta įprastų praėjusių amžių kapinių“, – tvirtino A. Petrulis.

Pasak jo, kad čia palaidota prieš tris keturis šimtus metų mirę panevėžiečiai, patvirtino ir antropologiniai tyrimai.

„Be to, tiriant atkastus kaulus, nerasta jokių sužalojimų, kauluose nebuvo nei šautinių, nei kirstinių žymių. Tad ankstesnė prielaida, kad šalia represinių struktūrų būstinės buvo užkasami galbūt per tardymus nužudytieji, nepasitvirtino“, – konstatavo archeologas.

Istorikų teigimu, šalia A. Smetonos ir Vasario 16-osios gatvių sankirtos būta įprastų kapinių. Manoma, kad jose laidota dar XVII–XVIII amžiuje. G. Kartano nuotr.

Istorijai svarbi vieta

Kultūros paveldo departamento vyresnysis paminklotvarkininkas Valdas Stružas paaiškino, kad A. Smetonos gatvės 30-asis namas 2008-aisiais gavo kultūros paveldo statusą.

Tais pačiais metais toks pat statusas suteiktas ir teritorijai šalia jo, kurioje, manyta, buvo užkastos sovietinio teroro aukos.

„Istorijos faktai liudija, kad tose Lietuvos vietose, kur būta NKVD-MVD-MGB būstinių, šalia jų būdavo užkasami per tardymus nužudyti okupacinei santvarkai nepaklusę žmonės“, – teigė V. Stružas.

Jis pridūrė: remiantis tokia patirtimi, be to, ir netoli minėtos Panevėžio būstinės radus žmonių kaulų, nutarta, kad jie – teroro aukų palaikai. Vėlesni archeologiniai kasinėjimai šią nuostatą paneigė.

„Nepaisant to, ir pati vieta, ir namas, kuriame buvo įsikūrusi okupantų būstinė, istorijai tikrai svarbūs“, – paaiškino paminklotvarkininkas.

Raudonplytis A. Smetons g. 30-asis namas kadaise statytas gyventi Panevėžio apskrities viršininkams. Vadintas jis tarnybiniu butu. Penki apskrities viršininkai jame gyveno iki pat pirmosios sovietų okupacijos.

Ištremti ir sušaudyti viršininkai

Pirmasis kaip tarnybinį butą šį namą gavo Panevėžio miesto ir apskrities viršininkas Vladas Rozmanas (1893–1943). Šis žmogus buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, prieš tai baigęs karo mokslus. Jis taip pat minimas ir kaip Panevėžio kraštotyros muziejaus kūrėjas.

Lietuvą užėmę sovietai V. Rozmaną 1941 metais suėmė, jis buvo išvežtas į lagerį Krasnojarsko krašte, o po poros įkalinimo metų jame sušaudytas.

„Istorijos faktai liudija, kad tose Lietuvos vietose, kur būta NKVD-MVD-MGB būstinių, šalia jų būdavo užkasami per tardymus nužudyti okupacinei santvarkai nepaklusę žmonės.“

V. Stružas

Po V. Rozmano Panevėžio miesto ir apskrities viršininko pareigas pradėjo eiti ir su šeima raudonplytyje įsikūrė Trakų mokytojų seminarijos auklėtinis, žurnalistas ir redaktorius Bronius Stosiūnas (1887–1942).

Už nuopelnus šaliai šis apskrities viršininkas apdovanotas Kunigaikščio Gedimino trečiojo laipsnio ordinu. Užėjusių sovietų jis 1941-aisiais buvo suimtas, išvežtas į lagerį Archangelsko srityje ir ten po metų sušaudytas.

Po B. Stosiūno minėtas pareigas ėjo Antanas Staškevičius (1892–1942). Jam vadovaujant Panevėžio miestui ir apskričiai mieste pastatyta ligoninė, o visoje apskrityje iškilo 38 pradžios mokyklos. Ramybėje sovietai nepaliko ir šio žmogaus. 1941 metais jis ištremtas į Krasnojarsko lagerį ir jame mirė.

Paskui Panevėžio apskričiai vadovavo Vytauto Didžiojo universiteto alumnas teisininkas Jonas Šlepetys (1892–1981). Sovietų buvo suimtas ir jis, bet vokiečiams pavyko J. Šlepetį išlaisvinti. Tada šis žmogus emigravo į JAV ir ten gyvendamas bei dirbdamas sulaukė senatvės.

Paskutinis ikisovietinės Lietuvos laikų Panevėžio apskrities viršininkas Pranas Morkus (1893–1946) mirė ištremtas į Vorkutą.

Tokie raudonplyčio namuko A. Smetonos g. 30 gyventojų likimai.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų