Išmanioji bitininkystė brolių ūkyje

Išmanioji bitininkystė brolių ūkyje

Panevėžio rajono pakraštyje, ant pačios ribos su Kupiškio kraštu, dūzga didžiulis jaunų brolių dvynių įkurtas neįprastas bitynas. Jo pažiūrėti važiuoja ne tik bičių augintojai, šiaip smalsuoliai, bet ir svečiai iš pačios Japonijos.

Pas bites – pusplikiai

Bitininkystė – vienas seniausių lietuvių amatų. Jo tradicijos nesikeičia šimtus metų ir dabartiniai bitininkai sunkiai priima naujoves savo ūkiuose. Tačiau tik ne Lukonių kaime bityną septynerius metus kuriantys broliai Vilius ir Ignas Jackevičiai. Čia senove dvelkiantis darbas smarkiai persipynė su šiuolaikinėmis išmaniosiomis technologijomis.

„Lietuvos bitininkystė nuo kitų šalių, kur šis amatas sparčiai žengia į priekį, atsilieka dar apie 30 metų“, – sako „Sekundės“ žurnalistus su marškinėliais ir šortais bityne pasitikę 24 metų dvyniai.

Taip apsirengę savo kieme, kur dūzgia tūkstančiai bičių, jie vaikšto kasdien. Broliai tikina, kad šiame ūkyje bitės visai kitokios nei daugumos lietuvių – vabzdžiai itin produktyvūs ir neagresyvūs.

Ramių bičių ūkininkai atsigabeno iš Vokietijos. Toje šalyje pas didžiausią Europoje bičių motinėlių veisėją Vilius praleido dvi vasaras. Lietuvių kilmės vokietis paskelbė darbuotojų paiešką ir bitininkas į ją atsiliepė.

„Į atranką Vokietijos bityne gyvenimo aprašymą siuntė daugelis – buvo dešimt žmonių į vieną vietą. Ten patekti – puikus būdas ne tik užsidirbti, bet ir patobulėti, jei domiesi bitėmis. Su broliu dvi dienas rašėme gyvenimo aprašymą, pristatėme savo veiklą ir sulaukiau kvietimo“, – džiaugėsi prieš savaitę iš Vokietijos grįžęs Vilius.

Protingų bičių gimdykla

Darbas užsieniečio ūkyje, pasak pašnekovo, nebuvo toks lengvas. Lietuvis keturis mėnesis dirbo po 16 valandų per parą – bites reikėjo prižiūrėti 100 kilometrų spinduliu. Tris kartus per sezoną besiporuojančias motinėles tekdavo gabenti aukštai į kalnus, kur 15 km atstumu nebūdavo jokio avilio ir tokiomis sąlygomis jos galėdavo susilaukti grynaveislių palikuonių.

„Viena tokia bičių motinėlė kainuoja kaip geras telefonas – 430 eurų. Jos išperi labai geras bičių motinėles, o šios sukuria produktyvų, ramų spiečių. Šiame versle genetika labai pasiteisina – čia kaip šeimoje: jei mama protinga, ir jos vaikai tokie pat“, – palygino bitininkas.

Protingųjų bičių Vilius parsivežė ir į savo ūkį. Joms su broliu padarė 80 aviliukų. Patys pašnekovai juos šmaikščiai vadina motinėlių vestuviniais nameliais. Juose gyvena po motinėlę ir aštuonios saujos bičių palydovių, kurios rūpinasi savo valdove.

„Kai ateina metas poruotis, motinėlė išskrenda iš to mažo aviliuko, paskleidžia feromonų patinams privilioti ir pakyla į dviejų trijų kilometrų aukštį. Susiporavusios grįžta ir sudeda kiaušinėlius, iš jų išsirita kitos motinėlės“, – aiškino broliai.

Specialiai pažymėtas dukterines spiečių karalienes jie parduoda po 30 eurų. Norinčiųjų įsigyti vabzdžių už tokią kainą netrūksta. Bites, laikinai apgyvendintas specialiuose mažyčiuose narveliuose su maistu, Jackevičiai netgi siunčia paštu.

„Šiandien mūsų darbas ir bus gaudyti motinėles užsakovams. Suradę jas pažymime specialiu šių metų ženkliuku. Be to, prikerpame kairį sparną, tai reiškia, kad jos veislinės“, – į artimiausią kaimą keletą bičių ruošėsi vežti bitininkai.

Bitininkauja nuo mokyklos

Veisti motinines bites – nauja verslo kryptis, į kurią taikosi broliai Jackevičiai. Lietuviškoms bitėms, anot jų, labai reikia tokių modernių injekcijų į spiečių. Tik senieji šio amato puoselėtojai sunkiai priima naujoves.

„Priklausome Bitininkų draugijai, esame jauniausi jos nariai. Po mūsų pagal amžių jauniausi – jau vyresni nei 45-erių bitininkai. Tad mums kartais sudėtinga įpiršti savo inovatyvias idėjas“, – šypsosi šiuolaikiški ūkininkai. Bitininkystę jie surado dar mokykliniais metais.

Būdami septyniolikmečiai Vilius ir Ignas taip susižavėjo klasės draugų ir savo dėdės bitininko veikla, kad patys nusprendė išbandyti naują amatą. Pirmą bičių spiečių sugavę kaimynų obelyje, jį apgyvendino sename senelių avilyje.

Ramių bičių Panevėžio rajono ūkininkai atsigabeno iš Vokietijos.

Per tą laiką brolių Jackevičių bitynas smarkiai pasikeitė ir išaugo. Dabar čia dūzgia apie 150 avilių ir jie itin skiriasi nuo tradicinių net tik produktyvumu, bet ir išvaizda. Senieji bitininkai avilius daro panašius į šuns būdą ir žiemą stengiasi kuo sandariau apšiltinti, o šie lukoniečiai naudoja tik bedugnius avilius. Juose vietoje įprasto dugno įdėtas metalinis tinklas, apsaugantis bites nuo vabzdžių ir laukinių gyvūnų. Dėl tokių sąlygų avilyje oras cirkuliuoja visais metų laikais. Tai užtikrina dar geresnę bičių sveikatą ir savijautą bei aukštesnės kokybės medų.

Išmanusis avilys

Visus avilius Jackevičiai meistrauja patys. Jei reikėtų pirkti, anot jų, būtų labai brangu. Tad pasiėmę glėbį lentelių įgudę meistrai greitai sukala naują namą savo dūzgėms.

Šie vaikinai prieš kelerius metus pasigamino ir bičių daugiabutį. Ryškiomis spalvomis nudabintas vagonėlis su daugybe durelių bitėms keliauja į ūkininkų laukus. Taip naudą gauna ir bitininkai, ir žemdirbiai, mat bitės trečdaliu padidina javų derlių.

Tikru šių bitininkų išmonės šedevru galima pavadinti prieš metus pagamintą išmanųjį avilį. Jis Lietuvoje toks vienintelis.

Naujos kartos srautiniam aviliui reikalingus korius ir kitas detales Jackevičiai siuntėsi iš Australijos inžinierių. Lietuvoje viską sujungę į visumą, kai ką perkonstravę, lukoniečiai su nauju įrenginiu yra moderniausi bitininkai Lietuvoje.

„Šis avilys nedarinėjamas, turi stiklinę sienelę, pro ją matosi bičių darbas viduje. O įdomiausia, kad jis turi kraną ir jį atsukus teka medus. Avilyje sukonstruoti specialūs plastikiniai koriai pasukus raktą išsiskiria. Taip nebereikia medaus kopinėti, sukti ir atlikti kitų darbų, kad bičių dovanos patektų ant stalo“, – Lietuvoje vis dar stebuklą pristatė broliai.

Jau tris kartus išmanųjį avilį bitininkai rodė ir svečiams iš Japonijos. Ši šalis neturi savo natūralaus medaus, tad lietuvių gėrybės, o ypač gautos moderniomis priemonėmis, japonus labai žavi.

Darbo netrūksta

Su išmaniuoju aviliu Ignas ir Vilius važiuoja į muges, šventes, juos kviečiasi bitininkystės muziejus Ignalinos rajone, kur dar nėra tokių naujovių. Pagaminti panašų daiktą dvynių prašo ir kaimo turizmo sodybų savininkai – nori sukurti naują pramogą svečiams.

„Mes šių avilių kitiems negaminame, esame vieną tokį tik vokiečiams, pas kuriuos Vilius dirbo vasarą, padarę. Tokie įrenginiai nėra skirti pramoniniam bitininkavimui, tai labiau pramoga, bičių gyvenimo pažinimas“, – paaiškino bitininkai.

I. ir V. Jackevičių nauji bitininkavimo metodai ir įranga pritraukia žiniasklaidos bei turistų dėmesį. Smalsuolių, patyrusių bitininkų broliai sulaukia tiesiog savo kieme. Jiems talkinanti mama vos spėja svečius vaišinti medumi, ant stalo padeda ir naujo produkto – medaus, maišyto su šaldant sudžiovintais vaisiais. Tokių gardėsių Lietuvoje dar mažai kas ragavo. Vaikinai taip pat gamina bičių duonelę, pienelį, lieja iš bičių vaško žvakes.

Automobilius iškeitė į bites

Darbščių sūnų pagalbininke įdarbinta dvynių mama dėl to nė kiek nepyksta. Jai svarbu, kad vaikai rado gyvenimo kelią. Automobilių techninio eksploatavimo, transporto inžinerijos specialybę Šiaulių kolegijoje įgiję broliai keisti kvapios ir švarios bitininkystės į murziną garažą neketina.

Bitininkystė – vienintelis jų pragyvenimo šaltinis ir šiam darbui jiedu skiria visą darbo dieną. Užsidirbti, anot jų, pavyksta neblogai, bet daug reikia ir investuoti į modernesnį, tobulesnį ūkį. Dabar bitininkai svajoja pastatyti didelį pastatą su visa įranga bitininkystės darbams.

„Automobilininkai mes taip pat neblogi, kai reikia pasikrapštome ir čia – prieš ketverius metus jaunojo automobilininko konkurse buvome geriausi Lietuvoje. Bet bitės vis tiek mielesnės“, – šypsosi dabar bičių motinėlių gaudymo konkursui besiruošiantis Vilius. Vokietijoje jis šiuos įgūdžius taip ištobulino, kad konkurentų kovoje vargu ar atsiras.

Nebebaisūs šiems jaunuoliams ir bičių skiepai. Tokie nuodai bitininkams jau nebeveiksmingi.

„Kai per dieną gauni kokių keturiasdešimt nuodų injekcijų, nuotaika subjūra. Kartą bitė giliai į ausį įgėlė, tada galva sukosi. Bet šiaip tai nei tinsta, nei labai skauda. Labai retai sergame ir jaučiamės puikiai. Tas bičių kvapas, pievos, gamta, grynas oras – tikras sveikatos šaltinis“, – džiaugėsi dvyniai.

Paklausti, kokia ši vasara bitininkams, pašnekovai patikino, kad ji nėra prasta, bet ne geresnė už pernykštę. Prasti orai, Igno ir Viliaus aiškinimu, duoda skanesnio medaus. O karštomis ir sausomis sąlygomis augalai gamina mažiau nektaro.

„Geras medunešis buvo pavasarį. Vasaros sezonas jau baigiasi – šiemet jis daug trumpesnis ir per sausa. Po savaitės baigs žydėti grikiai ir teks ruoštis žiemai“, – planuoja bityno Lukonyse šeimininkai.

Galerija

Komentarai

  • Taiiiip…. perskaiciau straipsni ir nezinau ka pasakyti. Man jau 54-veri metai ir bitininkysteje jau ‘pirmokas’. Pagal sio straipsnio autoriu, mes visi bitininkai, kuriems jau virs 45 esame ‘ lochai’. Kurie nieko neismano bitininkysteje. Stai ‘broliai saunuoliai’ istate i bites subine kompjuteri ir ji jau ismanioji. Net nuo javu nektara renka. O ‘broliai saunuoliai’ ta medu parduoda Japonams. Vargsai tie Japonai savo medaus juk neturi…
    Taigi nezinau ka ir bedaryt, kadangi esu ‘lochas“, gal ir man reiktu kreiptis i ‘brolius saunuolius’ kad pamokytu bitininkauti. Aisku, jei tai ne valstybine paslaptis… O gal isigyt ta ‘ismaniaja’ motinele su kompjuteriu subineje ir nereiks jokiu ziedu, nektara rinks ir nuo avizu, rugiu. kvieciu…
    Noretusi tik ‘nusizvengti’ is sio straipsnio autoriaus, nes jis tikrai lochas neismanantis ka raso, arba cia yra paciu bitininku farsas….
    ( atsiprasau uz lotyniska srifta)

Rodyti visus komentarus (1)

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų