-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžio kaip meno mekos vizija, regis, vis labiau įgauna pagreitį. Miesto kultūrinėje padangėje apstu vienas už kitą įdomesnių parodų, simpoziumų, plenerų ar kino bei teatro festivalių. Vienas toks – savaitgalį praūžusios „Iškrovos“. Prie festivalio vairo stojo tikri meno adjutantai, savanorišku indėliu bandantys kelti kūrybą į aukštesnį lygį.
„Kiekvienas miestas nori virsti menų sostine, bet kai nesiryžtama priimti stiprių politinių posūkių, drąsių sprendimų – tenka imtis iniciatyvos patiems. Tai ne pirmus metus bandome daryti ir mes: pasidarome patys ir kitų nekaltiname, o svarbiausia, kad toji kūrybinė laisvė nėra varžoma“, – sako vienas iš festivalio „Iškrovos“ organizatorių, panevėžietis Tomas Čižmakovas.
Toks melomanų susibūrimas jau penktasis, tačiau nė karto nepakeitęs veiksmo vietos – mažai kam žinomo užkaborio Panevėžio pramonės rajone – „Gilėnų“ kiemo.
Pasak kito festivalio organizatoriaus, iš Panevėžio kilusio J. Rutkausko, „Gilėnuose“ nuolat vykdavo nekasdieniai, kitokie vakarėliai. Rūsyje įsikūrusioje improvizuotoje scenoje koncertuodavo metalo, pankroko muzikos atlikėjai ir grupės, o kartais skambėdavę ir elektroninės muzikos garsai.
Pirmieji trys bendraminčių organizuoti kasmetiniai susibūrimai, anot J. Rutkausko, būdavę labiau improvizacija nedideliam draugų būreliui – tik pastarieji du dėl iš lūpų į lūpas perduodamos informacijos jau yra išaugę į masiškesnius renginius.
„Tai kaip draugų vasaros sąskrydis, sulėktuvės“, – sako Tomas.
Vienas iš festivalio sumanytojų, Panevėžyje darbo dienomis, o Vilniuje savaitgaliais reziduojantis Paulius Šaparnis šypsosi prisiminęs panevėžietiškųjų „Iškrovų“ idėjos užgimimą.
„Idėja išsirutuliojo vidurnaktį Vilniuje, kažkur bažnyčios varpinėje. Po poros valandų sėdome į automobilį, išvažiavome į Panevėžį, o dar po poros jau buvome sukūrę visą renginio koncepciją internetinėje erdvėje. Nebepamenu, kodėl atmetę kitus variantus nutarėme jį pavadinti „Iškrovomis“ – galbūt su telefono baterijomis susiję, nes tuo metu į telefonus prisisiuntėme sintezatorių programų ir grojome elektroninę muziką“, – pasakojo panevėžietis.
Jau kitą dieną įvyko pirmasis vakarėlis, į jį susirinko nemažai spalvingos, kūrybiškos publikos.
„Pasidarome patys ir kitų nekaltiname, o svarbiausia, kad toji kūrybinė laisvė nėra varžoma.“
T. Čižmakovas
Pasidomėjus, ar trijulė jaučia asmeninį indėlį ugdant jaunų žmonių suvokimą, kas yra kokybiška muzika, P. Šaparnis sako atkreipiantis dėmesį, jog tokių festivalių vyksta nedaug, o Panevėžio miesto kultūrinis veidas tikrai pastebimai keičiasi.
Tomui pro akis nepraslysta, jog prie jų organizuojamo festivalio noriai prisidėjo nemaža dalis vien idėjos ir polėkio vedamo jaunimo, primenančio ir jo paties paauglystę.
Tiek T. Čižmakovas, tiek J. Rutkauskas šiuo metu gyvenimą kuria už Panevėžio ribų. Tomas kurį laiką gyveno Klaipėdoje, dabar – Vilniuje, Justas jau penkerius metus įsikūręs Jungtinėje Karalystėje, Londone. Jis įsitikinęs: pagyvenus užsienyje, kur kas lengviau pamatyti, ko trūksta gimtajame mieste ir kaip galima pakeisti esamą situaciją.
Draugui pritaria ir Tomas, kuris neaplenkia Panevėžio dėl stiprios suburtos bendruomenės, draugų.
„Vilniuje man netrūksta nieko – esu aptekęs įvairiausiais hedonistiniais malonumais. Bet kaip nuo seno su senais draugais „pasirašydavau“ vogti obuolių, taip ir dabar sutinku su įvairiomis avantiūromis“, – kiek kandokai juokauja T. Čižmakovas.
Ir iš tiesų: tiek šalies sostinėje, tiek svečioje šalyje pramogų ir veiklų abiem vaikinams nestinga. Bičiuliai linkę į muziką – rengia pasirodymus įvairiuose klubuose. Vis dėlto kūrybinį potencialą jiems norisi realizuoti ne kur kitur, o Panevėžyje.
„Ši terpė labiau sava, kupina nostalgijos gimtajam miestui ir noro šį bei tą dėl jo padaryti. Pavyzdžiui, parodyti jaunimui muzikos pasaulį ir tai, kaip jos troškai ir pats vaikystėje, paauglystėje“, – sako Tomas.
Anot jo, išvažiavus gyventi į kitą miestą ir atitolus nuo to, kas vyksta gimtajame, ima rodytis, jog jį sukausčiusi stagnacija. Bet panevėžietis mato, jog vis dėlto čia yra nemažai veiklaus jaunimo, norinčio kurti, keisti savo aplinką. Visgi ir jiems reikia postūmio susiburti į bendruomenę, bendrą veiklą.
„Iškrovoms“ nereikia nė populiarios susibūrimo vietos miesto centre – kūrybiški panevėžiečiai neskuba renginio pernelyg kelti į viešumą.
„Festivalis kol kas neturi rėmėjų, pirkti reklamos autobusų stotelėse negalime – mecenatai kol kas esame mes patys, bet mano aplinkos žmonės visi žinojo, kad vyks toks festivalis – baigiau juos „užknisti“ savo kalbomis“, – sako T. Čižmakovas.
Septyniolika atlikėjų, gatvės meno paroda, kūrybinės panevėžietės menininkės Mildos Butkevičiūtės organizuotos dirbtuvės, P. Šaparnio fotografijų paroda „Emocijų išraiška portrete“, taip pat specialiai šiam renginiui sukurtos vizualizacijos – tokį ketverių metų įdirbį pavyko pademonstruoti šiųmečiame festivalyje.
Muzikos pasirodymus papildyti meno doze organizatoriai nusprendė ilgai negalvoję.
„Norėjome, jog nereikėtų keltis į kitas miesto erdves, kad viskas būtų vienoje vietoje ir menininkai galėtų kur kas plačiau pademonstruoti savo talentus“, – sako J. Rutkauskas.
„Gauti įkrovą norisi tiek iš muzikos, tiek iš meno“, – pridūrė Tomas.
Pasak vaikinų, reikėjo išnaudoti seno pastato privalumą – didelę teritoriją, kuria susirinkusieji galėjo pasivaikščioti, apžiūrėti iki šių laikų stebėtinai gerai išlikusią karo slėptuvę. Renginio metu net kelios grupės galėjo pasidairyti po autentišką aplinką, kurioje iki šiol likusios užrašytos saugumo instrukcijos rusų kalba, senovinis kompiuteris, medicinos priemonių dėžė, specialus apsauginis apdangalas kūdikiui transportuoti ir panašiai.
T. Čižmakovas pristatyti savo koncertinę programą kvietė ir šalyje bei už jos ribų garsius panevėžiečius, tokius kaip Leon Somov ar DJ Manfredas. Pastarojo pasirodymą ateityje melomanai tikrai išvys – greičiausiai jau kitų metų renginyje.
„Iš eilinio draugų sambūrio po truputį prasideda virsmas į miesto – o gal tiksliau užmiesčio – šventę. Mes neskubame, neprisiėmėme paskolų, bet kai matysime, kad tai daryti tikrai verta, būtinai taip ir pasielgsime. Svajonės ir vizijos yra viena, o realybę kartais nulemia paprasčiausias oras“, – su šypsena pasakojo Panevėžį žadinantys bičiuliai.
Bendrą kalbą su gimtuoju miestu ir jo publika jiedu patikino lengviausiai atrandantys per muzikos skambesį.
„Žmonės kalba ta pačia kalba, nesvarbu, kokią formą pasirinktum, tik juos reikia pakviesti žengti pirmąjį žingsnį“, – įsitikinęs J. Rutkauskas.
