Įsimylėjusi Airiją pasirinko Lietuvą

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• Aktualijos
• 2019.06.03 14:27

Panevėžyje gimusi ir augusi 26-erių Greta Miknytė baigusi Juozo Balčikonio gimnaziją troško pažinti pasaulį ir patirti neišdildomų nuotykių. Toli leistis neteko – didžioji avantiūra ją aplankė nedideliame Airijos miestelyje. Ten Greta baigė mokslus, užsitarnavo airių palankumą ir geras darbo sąlygas, tačiau širdis vis tiek šaukė grįžti ten, kur ramybė – į Lietuvą.

Nuolatinis žmonių vėlavimas, elektriniai dušai, skirtingi vandens čiaupai, neišnaikinamas pelėsis namuose ir, rodos, šaltuoju metų laikų šildomas oras – prie viso to Gretai sunkiai sekėsi priprasti.

Beveik septynerius metus praleidusi Airijoje ir į Lietuvą prieš pusmetį sugrįžusi Greta visgi pripažįsta: „Įsimylėjau tą kraštą!“

Pirmą kartą į Airiją panevėžietė išvyko dar 11-oje klasėje, 2011 metais. Ten ji praleido visą vasarą – ne tik dirbo, bet ir nemažai keliavo.

Antrą kartą Airijos link Greta pasuko jau pabaigusi gimnaziją ir tąsyk užsibuvo gerokai ilgiau – pusseptintų metų.

Pirmaisiais metais G. Miknytė nė negalvojo apie gyvenimą, likusį Lietuvoje – į gimtinę negrįžo bent pusantrų metų. Vėliau sugrįžimai vis tankėjo, namo ėmusi skraidyti kas keturis mėnesius.

„Išaugo ilgesys, o galbūt neliko ir tokio didelio azarto. Pirmaisiais metais mane vedė jaunatviškas maksimalizmas, noras išvažiuoti, pamatyti, o paskui ėmė dėliotis kiti prioritetai, pamačiau, jog ir Lietuvoje labai gera. Čia liko tėvai, seneliai, draugai, man čia ramu, o ten ramybės nejutau“, – sako Greta.

Ateitį išpranašavo mokytoja

Bet apie Airiją, jos gamtą ir žmones panevėžietė atsiliepia tik gerais žodžiais.

„Man reikėjo iššūkio sau“, – šypteli G. Miknytė.

O didžiuoju iššūkiu jai tapo buhalterijos mokslai. Pirmiausia dėl to, jog apie buhalteriją ji nė nesvajojo – niekada nesisekė matematika, skaičiai nebuvo jos draugai.

Greta puikiai atsimena paradoksalią situaciją, nutikusią dar šeštoje klasėje. Jos matematikos mokytoja kartą pasakė, jog blogiausia, kas gali nutikti Gretai, jog baigusi abitūrą, įstos mokytis buhalterijos.

Ir mokytojos kalboms buvo lemta išsipildyti. Jau vėliau susitikusios jos smagiai juokėsi, kad mokytoja greičiausiai paskleidė kažkokius kerus ir išbūrė būsimos buhalterės ateitį.

G. Miknytė iš airių pasisėmė optimistiško požiūrio, jog visoms situacijoms yra išeitis. Asmeninio archyvo nuotr.

Greta pateikia ir kur kas įtikinamesnį savo pasirinkimo paaiškinimą.

Miestelyje, kuriame apsigyveno Airijoje, veikė ir mokslo įstaiga. Atsitiktinai pradėjus skaityti siūlomų programų aprašymus, už akies užkliuvo būtent šie mokymai.

„Man pasirodė, jog buhalterija yra labai perspektyvi šaka: kad ir kur mane likimas nublokštų, skaičiai reikalingi ir naudingi visame pasaulyje – neprapulsiu“, – pragmatiškai mąsto G. Miknytė.

Priėmė kaip savą

Į perfekcionizmą linkusiai panevėžietei pavyko sėkmingai baigti mokslus ir įsitvirtinti pagal įgytą specialybę – įsidarbinti apskaitos įmonėje.

Nors asmenine patirtimi Greta remtis negali, tačiau sako, jog jai yra tekę nugirsti kalbų, jog Lietuvoje studentų ir dėstytojų santykiai labai oficialūs, o štai Airijoje – ryšys visai kitoks.

„Pripažinsiu, jog iš pradžių nuvažiavus ir man buvo sunku suprasti, kaip dėstytojas gali pakviesti paaiškinti nesuprantamą medžiagą prie puodelio kavos?“ – juokiasi pašnekovė.

Vėliau suprato, jog toks airių būdas – jie labai draugiški, o ir ją, studentę iš užsienio, priėmė labai šiltai. Tokio sutikimo ji nė nesitikėjusi.

Pirmaisiais studijų metais visame kurse Greta buvo vienintelė lietuvė tarp airių, tik daug vėliau prisidėjo ir dar viena lietuvaitė.

G. Miknytei ne kartą teko airiams aiškinti, jog Lietuva – ne Rusija ar Lenkija. Tačiau buvo ir tokių, kurie šalį prie Baltijos jūros žino kuo puikiausiai, nes, pavyzdžiui, naudojasi kraštiečių teikiamomis paslaugomis, kaip antai, kerpasi pas lietuvę.

Greta atvira: ji savo kilme didžiuojasi ir apie savo šalį kalba garsiai.

Nors čia pat garsiai pasvarsto, jog pasaulio kontekste lietuviai, kaip ir kiti rytų europiečiai, nuo seno turi nekokią reputaciją. Laimė, tokį požiūrį sėkmingai baigia išstumti kur kas pozityvesnės patirtys ir atsiliepimai. O ir ji pati stengėsi būti geruoju pavyzdžiu.

Sėdėti sudėjus rankas Greta neketino – iš karto ėmėsi švietėjiškos veiklos. G. Miknytė visuomet sugrįždama iš gimtinės atveždavusi draugams Airijoje įvairiausių smulkmenų: gintarinių vėrinių, lietuviško šokolado ir panašiai.

Juokauja, jog tai buvęs jos asmeninis misionieriškas žingsnis.

„Įmonėje, kurioje dirbau, dabar visi tikrai labai gerai žino, kur yra Lietuva, kokius ji turi oro uostus, kiek trunka skrydis ir ką galima joje pamatyti“, – šypsosi panevėžietė.

Švietė airius Greta ir apie lietuviškus papročius, pavyzdžiui, margindavo kiaušinius per šv. Velykas. Airiai to nėra regėję – jų velykinius margučius atstoja šokoladiniai kiaušiniai.

Buvusi emigrantė Airijoje rankų sudėjusi nesėdėjo – airiams pasakojo ne tik apie Lietuvą, bet ir gimtąjį Panevėžį. Asmeninio archyvo nuotr.

Užkrečiamas airių optimizmas

Panevėžietė džiaugiasi Airijoje nesunkiai įsiliejusi į vietinį gyvenimo ritmą ir prisitaikiusi prie kultūrinių skirtumų.

Didelių pastangų gyvenimas svečioje šalyje iš jaunos moters nepareikalavo.

Greta pastebi, jog lietuviai ir airiai turi ganėtinai panašų, kiek sarkastišką humoro jausmą, tik airiai sarkazmu netgi lenkia lietuvius.

„Airiai galvoja: „Atsitiko tai atsitiko – bus gerai, susitvarkysim.“ O mes, lietuviai, esame linkę graužti save. Jeigu kas nors nutinka ne pagal planą, dažnai tai mums prilygsta pasaulio pabaigai“, – pastebi tautų skirtumus panevėžietė.

Atsipalaidavę ir kiek nerūpestingi airiai, jų kalbos lengvumas bendraujant, žmogiškumas ir gyvenimo priėmimas atvira širdimi sužavėjo lietuvę.

„Net jeigu ir kas nesisekdavo, jie buvo tie, kurie stengėsi padėti pamatyti šviesiąją pusę“, – pagyrų airiams negaili Greta.

Nedideliame studentų miestelyje, turinčiame vos apie 20 tūkst. gyventojų, gyvenusi panevėžietė sako niekada nejutusi didelio noro įleisti šaknis didesniame mieste.

Airijos sostinė Dublinas jai atrodė per didelė gyventi, nors atostogoms, G. Miknytės nuomone, šis miestas – idealus.

Ilgainiui Gretą nugalėjo gimtinės šauksmas: širdyje ėmė dūkti jausmai, o svečiuojantis Lietuvoje apninkanti ramybė Airijoje ją buvo seniai apleidusi.

„Kiekvieną kartą išvažiuoti iš Lietuvos būdavo tikra tragedija. Neprisimenu nė vieno karto, kad būčiau važiavusi ramiai, gal tik tą pirmąjį“, – sako Greta.

• Sekundė
• Rasa Karvelytė
• #Airija
• #Arti_toli
• #emigracija
• #Greta Miknytė