Išgirsti tai, kas negirdima, pamatyti tai, ko kiti nepastebi

Išgirsti tai, kas negirdima, pamatyti tai, ko kiti nepastebi

Džiugu, kad misijos pastebėti kuriantįjį laukas platėja. Į „Jaunųjų kūrėjų galimybių tribūną“ vis dažniau užkopiama pirmąkart. Tačiau, regis, tam gana netrumpai rengusis.

Panevėžio 5-osios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Lina Kilkuvienė, atsiuntusi dvyliktokų Viktorijos Milinytės ir Arono Canbolat kūrybą, parašė: „Džiaugiuosi savo mokinių atidumu aplinkai, detalėms, gebėjimu išgirsti tai, kas kitiems negirdima, pamatyti tai, ko kiti nepastebi. Žaviuosi jų saviraiškos laisve, polėkiu, išgyvenamomis emocijomis eilėse.“ Galima tik pridurti, kad projekte radosi netikėta spalva – poetinė klasikos interpretacija.

Viktorija Milinytė (12 kl.)

„Kurti – skęsti savo emocijose ir žinoti, jog galėsiu išnirti nesibaimindama, jog kažkas nesupras.“

Saulės šviesoje

Rodos, viskas sustoja,

Tik širdis vis nerimsta.

Stebiu, kaip paukščiai pakyla, –

Jie skrenda link savo tiesos.

Ir jau rytas nušvinta –

Tikiuos, naujomis spalvomis,

Atrodo, džiugesiu alsuoja jis

Ir pasibeldžia į mano duris.

Tik durys užrakintos –

Atsivert jos nenori,

Bet spynos ištirpsta

Ir viskas atgimsta.

Galiausiai aš sėdžiu laiminga

Rytinės saulės šviesoj.

Kiaulidė

Aš einu ten,

Kur nėra laiko.

Aš žiūriu ten,

Kur nepakeliamas tvaikas.

Žiūriu į akis.

Užsimerkiu.

Matyti nenoriu.

Per daug man jose melo, šalčio,

To speigo.

Žiūriu aš į sielą,

Ten tiek daug purvo.

Pasakyčiau, kiaulidė,

Bet įžeisti nenoriu.

Ne tave.

Tavęs neįžeisi,

Per daug didelis tavo ego.

Nenoriu

Ir aš nenoriu tapt priklausoma.

Aš bijau mylėt,

Nes nežinau, kas laukia.

Nenoriu viso to kentėt.

Nenoriu tapt priklausoma

Nuo tavo žėrinčių akių.

Nenoriu tylėt,

Tik kitaip negaliu.

Bet žmogaus prigimtis

Yra mylėti kažką,

Tik nežinau kaip.

Ir ar mylėsiu aš ką.

Bet žinau viena,

Kad aš ne viena.

Su manim visada

Priklausomybė mano viena.

Tai ne tau,

Ar ne gyvenimui šiam.

Tai spalvom, užliejančiom mano kūną,

Kai ateina ta ilgai laukta valanda.

Minioje žmonių

Pasidaviau viskam

Ir bandau plaukti pasroviui,

Bet, atrodo, skęstu,

Skęstu minioje žmonių.

Nejudu iš vietos

Ir stebiu, kaip tu

minioje žmonių

Stovi pasimetęs.

Visai kaip aš, toks pat ir tu.

Žiūriu į tave… Apšalęs.

Nežinau, nuo speigo

Ar nuo tų tuščių žmonių.

Stovi susimąstęs…

Jaučiu… Jauti, jog aš stebiu.

Ir norisi man šaukti…

Bet negaliu… Plaukiu.

Plauki ir tu minioje žmonių.

Ir liekam mes užgesę,

Nesusitikę reikiamu metu.

Aronas Canbolat (12 kl.)

„Iš tiesų rašau dainas, bet pastebėjęs, kad daugelis jų yra panašesnės į poeziją, pradėjau rašyti eiles.“

Pabaiga

Tamsa… Aplink vien tik tamsa.

Galvoje skausmas, akyse rasa.

Dėl beprasmio laukimo

Nuo mano sielos ėmė sklisti tvaikas.

Dėl nerimo rankos nusviro,

Kada gi tai baigsis?

Amžinybę ieškojau,

Vis tiek neradau.

Pragarus išklojau,

Dangų išmaišiau.

Kurgi Tave

Nusinešė mirtis?

Kodėl manęs

Neapleidžia neviltis?

Balsą girdžiu,

Bet akys nemato.

Dievų meldžiu,

Bet man niekas neatsako.

Užgeso jau siela. Tamsa.

Galvoje tuščia, akyse – amžinoji šviesa…

Svajonė

Many troškimas būti dviem –

Sutikt sau artimą ir mielą sielą,

Atiduot save, karštai mylėt,

Kartoti MYLIU kiekvieną dieną.

Bet, pasirodo, tai nėra taip lengva,

Kai matai, kaip paukštis myli dangų,

Kai žinai, kaip medis myli žemę

Ir jie vienas kito likimą lemia.

Noriu ir aš kam nors priklausyt,

Bet jausti ir laisvę akimirką tą.

Meilė užuovėja protui – nustoji mąstyt,

O širdis vos atokvėpį gaudo…

Prasmė

Eidamas gatve, surandi vienatvę.

Stabteli, nes akmuo pakirto kelią.

Svarstai, kokia yra jo istorija.

Ar jis irgi nenori atsibusti rytojuje?

Ar jis irgi paliktas vienas?

Gal jo irgi visos tokios dienos?

Ir staiga pasigirsta atsakymas.

Tavo mintys Tau turi prašymą –

Ar gali nebegalvot, pamiršt.

Tas akmuo tikrai ne toks tvirtas kaip tavo širdis,

Nesustok ir tik nepravirk,

Nes tik ašaros gali išgąsdint labiau nei mirtis…

J. V. Gėtės „Fausto“ interpretacija. Fausto ir Mefistofelio konfliktas

FAUSTAS I

Kai lieki vienui vienas,

Sunku, nepalaiko net sienos.

Skaičiuoju kas dieną,

Kiek šviesos liko sieloj.

O potyriai brangūs!

Dėl jų nors į Tartarą.

Iškėlus plunksną žąsies –

Ant jos galo lašas kraujo paties.

Mane taip kankino

Tas bėgantis laikas.

Mano siela nurimo,

Aš vėl kaip verkiantis vaikas.

Atrodo, protingas buvau,

Tiek daug knygų skaičiau,

Bet kai atima kas dalelę paties,

Mąstai – gal pasilikti tą Velnią ant kairio peties?

Dabar many du,

Pačiam net baugu.

Bet aš vis dar laukiu,

Nors aplink tiek daug kaukių…

MEFIS

„Šnypštimas, rietenos, grumtynės,

Riksmai, klyksmai, kone kautynės,

Siera, liepsna, derva ir dvokas,

Laikykis prie manęs, čia menkas juokas.“

Sakai, aš blogis? Tai kas tada žmogus?

Nesibaimink, Tu į mane panašus.

Aš gimęs tam, kad nušviesčiau kelią,

Mano esybė švari kaip balto ožio vilnelė.

Suteikiu žmonėm džiaugsmą, laimę ir sėkmę.

Net pats Dievas pavydą bando nuslėpti.

Taip, Šėtono sūnus aš, bet tiesus mano kelias –

Bandys įveikti mane kažkoks žmogelis?

Nors tik dulkė buvai ir į dulkę vėl virsi,

Daug numanai, bet daug nepatyręs numirsi,

O aš galiu suteikt Tau jaunos aistros,

Užpilti lašą meilės ant Tavo sielos senos.

Aš ne tik griaunanti, bet ir kurianti jėga,

Tebūnie, lai prasideda nauja era…

Bet kai gėris imasi už vadžių,

Žmogus nustoja tobulėt, pasaulis – kaip iš Pradžių.

Tik blogis stumia vis į priekį, suteikia šviesą tamsoje,

Tu pats žinai – juk dvi sielos Tavyje.

O! Kilo man tokia mintis.

Lai būna amžinai Valpurgijos naktis.

FAUSTAS II

Pasiklydau, dabar mano siela nuoga.

Troškimai, kuriuos anksčiau slėpiau po oda,

Bando išlįsti,

Dienos šviesą išvysti.

O Tu, bjaurybe, žadėjai man laimę suteikti,

Bet atėmei viską, net pavergei mintį.

Aš žmogus ypatingas, ne toks kaip kiti –

*EGO SEMPER DESIDERANTIUM NOVAM EXPERENTIA.

Jei atverčiau akis į savo sielą,

Gal tuomet suprasčiau, kas man miela.

Bet Tavo tiesos ir melai

Parodė, kas su manimi blogai.

Tikiuosi, mano sielos amžinoji ugnis nepraris.

Tikiuosi, po mirties kas nors liks…

*Aš visada trokštu naujos patirties

IŠPAŽINTIS

Sveikas pasiilgau

Ar pameni, kai mudu

Buvom neišskiriami,

Nešiojaisi mane visur,

Savo mintyse.

Ilgai laukiau

Gulėjau spintoje tarp

Žodžių svetimų

Ir laukiau savojo

Skaitytojo rankų švelnių.

Tikrai pasiilgau

Sunku buvo išbūt

Tarp Šekspyro, Homero, Dantės ir kitų.

Jaučiausi taip,

Lyg būčiau paliktas pražūt.

Ar bent suvoki

Kaip ilgai trunka amžinybė,

Kai visų pamirštas gęsti, trūniji?

Kai žinai, kad niekad nebūsi kaip tie,

Kurių vardą visi tik ir tenori girdėt.

Man jau gana

Gal gali išplėšti lapus,

Kuriuos pats užpildei?

Deginti tol, kol nebus.

Naikinti, žudyti, marinti.

Nežinau, ar šie žodžiai,

Kurių kažkada troško širdis,

Paliks tiktai žodžiai,

Ar aukščiau žmogaus esybės pakils?

Bet ką galiu numanyti aš,

Eilėraštis, nepatekęs į kitų eilėraščių gretas..?

 

Jūsų komentaras

Daugiau leidinio naujienų