Rolandas Elertas. P. Židonio nuotr.

Iš Viduržemio jūros – ant ratų į kaimą

Iš Viduržemio jūros – ant ratų į kaimą

„Esu ne tik verslininkas, bet ir socialinis darbuotojas“, – prisistato panevėžietis Rolandas Elertas, jau kone šešerius metus keliaujantis po atokiausius Panevėžio apskrities kaimelius su parduotuve ant ratų.

Penkiolika metų saulėtojoje Ispanijoje praleidęs vyras džiaugiasi gimtojoje šalyje atradęs veiklą, įprasminusią ir jo paties gyvenimą.
R. Elerto darbo diena prasideda dar gerokai prieš septintą ryto.
Į automobilinę parduotuvę prisikrovęs žalios mėsos ir jos produktų, naminės duonos ir ką tik iš krosnies ištrauktų dar šiltų bandelių, Rolandas pasileidžia per kaimus ir kaimelius.
Jis sako matantis didėjančią atskirtį tarp miesto ir kaimo. Atokiose vietovėse praktiškai nebeliko parduotuvių, o ir paskutinės dėl rekordiškai išaugusių elektros kainų užsidarinėja. Iš atokaus kaimelio pasiekti Panevėžį gyventojams irgi tampa iššūkiu. Dar per karantiną sumažinus autobusų reisų skaičių, jie iki šiol neatkurti.
Kaimo žmonėms bene vienintelis išsigelbėjimas – kelis kartus per savaitę užsukančios parduotuvės ant ratų.
Tiesa, anot vyro, dažnai tokios minimos ne visai geru žodžiu. Jam pačiam per savo darbo praktiką ne kartą teko matyti, kai atvažiuojama net paprastomis lengvosiomis mašinomis ir prekiaujama tiesiog atsidarius bagažinės dangtį.
„Tokiais atvejais apie higieną ar elementarias svarstykles net neverta kalbėti. Kai kurie nesibodi senukams įbrukti ir besibaigiančio galiojimo produktų. Nieko nuostabaus, kad parduotuvių ant ratų reputacija sugadinta“, – sako R. Elertas.

Ir verslininkas, ir pagalbininkas

Pradėjęs savo automobilinės parduotuvės verslą panevėžietis sako norėjęs savotiškai reabilituoti šią veiklą. Iš pradžių vežiojo beveik visus būtiniausius maisto produktus, bet netrukus suprato, kad niekuo nesiskiria nuo konkurentų.
Be to, pastebėjo, kad kaimo žmonėms labiausiai trūksta galimybės nusipirkti šviežios mėsos – to dėl griežtų higienos reikalavimų negalėjusi pasiūlyti jokia atvažiuojanti parduotuvė.
Rolandas įsigijo specialų automobilį su tam pritaikyta įranga, pas kaimo žmones ėmęs važiuoti siūlydamas išimtinai tik žalią mėsą, vėliau asortimentą papildė namine duona, šviežiai keptomis bandelėmis, čeburekais bei kita bičiulių kepyklos produkcija.
Matydamas augančią paklausą, prieš metus Rolandas atidarė ir savo mėsos išpjaustymo cechą.
„Dėl sugriežtintų reikalavimų kaimuose, galima sakyti, neliko kiaulių“, – pastebi laisvą nišą atradęs panevėžietis.
Kiekvieną savaitę su savo parduotuve jis pasiekia ne tik didesnes gyvenvietes, kaip kad Ramygala, Raguva, Subačius, Vabalninkas, bet ir atokiausius kaimelius.
Paprastai tokiuose kelių trobų kaimeliuose belikę senoliai. Šie nori ne tik pabendrauti, bet kartais prireikia ir pagalbos – atnešti vandens, pakeisti perdegusią lemputę, o kartą Rolandas sulaukęs ir prašymo padėti iš medžio iškelti kačiuką.
„Būna, nuvažiuoji žiemą, o senučiukė sėdi kelias dienas nekūrentoje troboje, nes tiesiog nėra kam prinešti malkų. Prieš dvi žiemas buvo dienų, kad keliai buvo taip užpustyti, nei paštininkai nepravažiavo, nei aš pats. Kai kurie kaimai buvo atskirti nuo bet kokios civilizacijos“, – liūdną kaimo realybę mato panevėžietis.

Rolandas Elertas. P. Židonio nuotr.

Jūreivio dalia

Prie autoparduotuvės vairo R. Elertas sėdęs prieš šešetą metų, kai apsisprendė po penkiolikos metų emigracijoje grįžti į gimtąjį Panevėžį.
Ispanijoje panevėžietis daugiausia dirbo žvejybiniuose laivuose, nors su žvejyba, kaip pats sako, buvo susijęs tik tuo, kad kažkada rankose yra tekę laikyti meškerę. Tačiau pasirinkimo nelabai ir turėjęs.
Tuo metu, kai buvo priverstas su šeima emigruoti, Panevėžys išgyveno ne pačius geriausius metus: panašiu metu užsidarė „Ekrano“ gamykla, cukraus fabrikas, darbuotojus atleidinėjo kitos pramonės įmonės.
„Panevėžyje darbo rinkoje buvo tikras chaosas. Kas liko be darbo ir galėjo, visi išvažiavo. Bet Ispanijoje be kalbos niekas išskėstomis rankomis irgi nelaukė“, – sunkią emigranto kelio pradžią pamena R. Elertas.
Bičiulis, pažinojęs žvejybinio laivo kapitoną, Rolandui padėjo jame gauti darbą.
Ispaniškai nekalbančiam panevėžiečiui susikalbėti padėjo kitas lietuvis, svečioje šalyje jau šiek tiek pramokęs kalbos. Tačiau iš to pokalbio R. Elertas tik supratęs, jog darbe turi pasirodyti penktą valandą ryte.
„Pamaniau, vakare grįšime, bet kai sparčiai ėmėme tolti nuo kranto, supratau, kad užtruksime ilgiau. Taip ir buvo – namus pasiekiau po keturiasdešimties dienų“, – pamena emigrantas.
Kartu su lietuviu laive buvo keturiolika ispanų, tad kolegos ėmė mokyti atvykėlį ispanų kalbos.
R. Elertas šypsosi pirmiausia išmokęs visus keiksmažodžius, o paskui ir kitų žodžių.
„Grįžęs po 40 dienų ispaniškai jau geriau supratau nei emigrantai, Ispanijoje gyvenantys gerokai ilgiau. Buvau priverstas išmokti“, – pasakojo panevėžietis.

Gimtosios šalies trauka

Po poros savaičių atostogų R. Elertas vėl leisdavosi į Viduržemio jūros bangas. Vėliau baigė jūreivių mokyklą, su gautomis jūreivio teisėmis galėjo įsidarbinti bet kuriame tarptautiniame laive, tačiau taip ir pasiliko Ispanijoje.
Tačiau prasidėjusi 2008 m. krizė iš pagrindų supurtė gyvenimą. Iki jos gana prabangiai gyvenę ispanai susidūrė su itin sudėtingu ekonominiu sunkmečiu. Pasak Rolando, nedarbo lygis Ispanijoje siekė apie 40 proc., o tarp jaunimo – ir visus 60 proc.
Nors pats darbą turėjo, tačiau krizės metu drastiškai krito žuvies pardavimas. Ispanijoje ji būdavo parduodama aukcionuose, pavyzdžiui, tuną paprastai pirkdavo japonai, skumbrę – žuvies perdirbimo fabrikai.
„Per krizę laivai plaukdavo, bet niekas nebemokėdavo už sugautą laimikį. Ispanijoje jūreivio alga priklauso nuo sugautos žuvies kiekio. Visa įgula pasidalina uždirbtus pinigus. Nėra taip, kad mokėtų už valandą ar dieną – jeigu žuvies nepagavai, tai ir atlyginimo negausi“, – kalbėjo R. Elertas.
Jam svečioje šalyje išgyventi krizę padėjo ispanų kalbos mokėjimas ir darbštumas.
Panevėžietis vertėsi iš įvairių laikinų darbų. Galiausiai suvokė, kad nori grįžti į Lietuvą. Čia laukė senstanti mama, į Lietuvą iš Norvegijos dažnai pargrįždavo ir tuo metu vienintelis anūkas. Nors Rolandas jau galėjo gauti Ispanijos pilietybę, tačiau nenorėjo atsisakyti savosios.
„Nusprendžiau, kad gana, noriu į Lietuvą. Kokia gracia (ispaniškai malonė – aut. past.) bebūtų, vis tiek sava šalis labiau traukia. Daugelis emigrantų Lietuvoje perka sodybas, butus galvodami, kad kažkada jie sugrįš. Svetimoje šalyje vis tiek būsi svetimas ir nesvarbu, kad jau gerai moki kalbą, perpratęs vietinių gyvenimo ypatumus“, – pastebi pašnekovas.

Rolandas Elertas. P. Židonio nuotr.

Pinigais nematuojama

O ir Panevėžys, anot Rolando, gerokai skiriasi nuo to, kokį jį paliko prieš emigruodamas: gražėja, auga, ateina užsienio investicijos, kuriamos naujos darbo vietos. Atsiranda vis daugiau galimybių imtis ir savo verslo.
Už postūmį susikurti sau darbo vietą R. Elertas dėkingas žmonai.
Maždaug ketverius metus su parduotuve ant ratų po kaimus ir kaimelius važinėjęs vyras dirbo kaip samdomas darbuotojas. Galiausiai nusprendė persėsti prie vilkiko vairo, tačiau prasidėjusi pandemija grąžino į namus.
„Žmona pradėjo raginti imti autobusiuką ir važiuoti. Lengviausia sėdėti ir dejuoti, kaip čia toje Lietuvoje blogai, ieškoti pasiteisinimų, kodėl negali vieno ar kito darbo dirbti. Lietuvoje nėra lengva, bet kitose Europos šalyse nėra stebuklų. Visur reikia dirbti. Kaip sakoma, visur gerai, kur mūsų nėra“, – kalbėjo R. Elertas.
Pirmojo karantino metu pradėtas verslas ant ratų tapo visos šeimos pragyvenimo šaltiniu: vyras važinėja po kaimelius, rūpinasi tiekimo grandinėmis, žmona – buhalteriniais reikalais. Tiesa, Rolandas pabrėžia, kad bet kokia veikla, kokios tik imtųsi žmogus, turi būti mėgstama. O savo darbe jis mato ir didžiulę prasmę.
„Reikia mylėti, ką darai. Kai močiutė, pamačiusi mane, iš džiaugsmo apsiverkia, atsiranda motyvacija ir supratimas, kad šis darbas turi pinigais neįkainojamą prasmę. Vadinasi, einu teisingu keliu“, – sako R. Elertas.

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų