P. Židonio nuotr.

Iš pedagogikos į kriminalistiką

Panevėžietis Olegas Kazancevas yra vienas tų pareigūnų, kurie pirmieji atskuba į nusikaltimo vietą.

Jo su kolegomis surinkti įkalčiai neretai tampa siūlo galu painias bylas narpliojantiems tyrėjams.

Dešimtmečiai kriminalistikoje

Prieš dvidešimt šešerius metus pareigūno uniformą užsivilkęs Olegas – Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalistinių tyrimų tarnybos kriminalistinio aptarnavimo skyriaus specialistas.

Olego darbas tiriant sudėtingus nusikaltimus ne kartą įvertintas svariais apdovanojimais: 1-ojo laipsnio Vidaus reikalų ministerijos atminimo ženklu „Tėvynės labui“, pirmojo laipsnio policijos pasižymėjimo ženklu „Už nepriekaištingą tarnybą“, taip pat gausybe padėkų.

Tačiau iki tapdamas kriminalistu O. Kazancevas išbandė nuo šio darbo gerokai nutolusią mokytojo profesiją.

Diplomuotas filologas, kadaise mokyklą iškeitęs į darbą policijoje, teigia niekada nesigailėjęs priėmęs tokį sprendimą.

O. Kazancevo darbas tiriant sudėtingus nusikaltimus ne kartą įvertintas svariais apdovanojimais. Tačiau iki tapdamas kriminalistu Olegas išbandė nuo šio darbo gerokai nutolusią mokytojo profesiją. P. Židonio nuotr.

Meilės emigrantas

O. Kazancevas juokiasi visą gyvenimą buvęs plačių pažiūrų, tačiau mokykloje kalbos jam sekėsi prasčiausiai, o viešasis kalbėjimas buvo baisiausias dalykas.

„Sunkiausia būdavo atsistoti prieš klasę ir aiškinti, ką dariau namų darbų“, – pasakoja kriminalistas. Kad įveiktų savo baimes, Olegas užsispyrė tapti rusų kalbos ir literatūros mokytoju.

Pasirinkęs studijuoti filologiją Kyjivo valstybiniame universitete, O. Kazancevas nė nenutuokė, kad rusų kalbos mokys tuo pat metu pats iš savo mokinių mokydamasis sudėtingų lietuviškų žodžių.

Į Kyjivą pagal studentų mainų programą atvykusi Vilniaus universiteto studentė, pasirodo, buvo ta fatališkoji moteris, nulėmusi, kad Ukrainoje augusio, Rusijoje gimusio O. Kazancevo namais taptų Lietuva.

Širdies nerimas – Ukrainoje likusi mama

Vestuves Panevėžyje Olegas atšoko dar būdamas studentu, o baigęs studijas į Aukštaitijos sostinę atvažiavo kurti gyvenimo. Įsidarbino rusų kalbos mokytoju tuometėje 17-ojoje vidurinėje, dabartinėje „Ąžuolo“ progimnazijoje.

O. Kazancevas prisipažįsta pirmuosius ketvertą penketą metų vaikus rusų kalbos mokęs pats nemokėdamas jų gimtosios, nesuprasdamas, ką mokiniai kuždasi jaunam pedagogui už nugaros.

„Esu gimęs Rusijoje, paauglystėje su tėvais atvažiavome gyventi į Ukrainą, mokyklą pabaigiau Ukrainoje. Taigi toks keliavimas man ganėtinai lengvas ir paprastas dalykas, ir mokytis kalbos man nėra sudėtinga“, – sako Olegas.

Tad nors į Panevėžį atvyko nemokėdamas nė žodžio lietuviškai, nesunkiai įvaldė mylimos žmonos kalbą.

Tiesa, Ukrainoje liko Olego mama. Dabar jai – 85-eri.

Sūnus neslepia labai dėl jos nerimaujantis. Pats norėtų iš trečius metus karo siaubiamos gimtinės mamą atsivežtų į Panevėžį. Tačiau per gyvenimą visko mačiusi senjorė nenori palikti šalies ir namų.

„Ji prisimena Antrąjį pasaulinį karą ir sako, kad yra jau tiek daug mačiusi, jog dabar jai niekas nebaisu“, – kalba O. Kazancevas.

Šiuolaikinėmis technologijomis kriminalistų surinkti įkalčiai padeda tyrėjams vynioti painų nusikaltimo kamuolį.

Į policiją atvedė fotografija

Olegas tikina į tarnybą policijoje atėjęs atsitiktinai.

Laikui bėgant rusų kalbos mokytojui mažėjo pamokų. O. Kazancevas pradėjo ieškoti papildomų darbų. Vienas jo hobių buvo fotografija, tad atsidūrė fotolaboratorijoje.

O joje policija darydavo įvykių nuotraukas.

Išsikalbėjus paaiškėjo, jog Panevėžio pareigūnams labai praverstų fotografo paslaugos.

O. Kazancevas pasakoja prie pareigūnų komandos norėjęs prisijungti tik savo malonumui, bet planai pakrypo kita linkme.

„Taip nutiko, kad į policiją atėjau ne tik kaip fotografas, bet ir kaip kriminalistas“, – pasakoja Olegas.

Jis atviras: kardinaliai pakeisti profesiją, iš pedagogikos pereiti į kriminalistiką nebuvo lengvas sprendimas. Tačiau per beveik tris dešimtmečius policijoje tokio žingsnio dar nė karto nepasigailėjo.

„Man nėra labai lengva priimti sprendimus, bet jei jau nusprendžiu ką nors keisti, niekada to nesigailiu, tiesiog einu į priekį. Jei matau, kad sprendimas buvo klaidingas, ieškau kito kelio, nes gailėtis nei naudinga, nei reikalinga“, – kalba pašnekovas.

Išankstinis planas nepadeda

Kiekviena O. Kazancevo diena darbe iš anksto sunkiai prognozuojama.

Net ir turint preliminarų planą kiekvienas budėjimas būna skirtingas.

Su Olegu Panevėžio policijos komisariato apklausų kambaryje kalbėjomės jam ištaikius trumpą pertraukėlę. Bet ir per ją kriminalistas buvo pasiruošęs bet kurią akimirką vykti į iškvietimą bet kuriame Panevėžio apskrities kampelyje.

Kai toks darbas, gūžteli O. Kazancevas, ką nors suplanuoti praktiškai neįmanoma.

„Policijos darbas, o ypač mano, ir išankstinis planas – sunkiai suderinami dalykai“, – sako.

Tačiau būna dienų, kai nuo aštuonių ryto iki penktos vakaro kriminalistas praleidžia kabinete dirbdamas su įkalčiais, padedančiais tyrėjams atskleisti painiausius nusikaltimus.

Anot jo, tokio darbo gražioji pusė – kolegų sutarimas. Kai visa komanda, dirbanti prie bylos, vienas kitą supranta iš pusės žodžio, dalijasi informacija. O sunkiausia, vienareikšmiškai, – matyti smurtinius nusikaltimus.

Nepasiduoti emocijoms

Per didelę darbo patirtį O. Kazancevui teko matyti visko: ir klaikių nusikaltimų, ir bandymų juos imituoti, ir ne visada suprantamų poelgių.

Olegas pamena, kai kartą atvykus į vagystės vietą, butas skendėjo miltuose ir cukruje, tačiau nukentėjusių senjorų porai svarbiausia buvo ne nuostoliai, bet ar sveikas jų šuniukas.

Brakonierių nušautame briedyje Olegui yra tekę ieškoti kulkų, pagal kurias galėtų nustatyti ginklą.

Kriminalistas pamena ir iškvietimą, kai buvo parnešta, jog rastas negyvos moters kūnas. Atvykus į įvykio vietą paaiškėjo, jog negyvas vyras.

Kriminalisto profesija, sutinka O. Kazancevas, tikrai ne kiekvienam.

Tai darbas, kuriame bet kokiomis aplinkybėmis privalu išlaikyti šaltą protą.

„Kai užvaldo emocijos, daug reikšmingų detalių gali nepastebėti, o nusiraminus sugrįžti į įvykio vietą nelabai įmanoma. Aplinka keičiasi greitai ir gali būti prarasti svarbūs įrodymai, pavyzdžiui, kvapai, biologiniai pėdsakai, kurie keičiasi arba nyksta. Kai esi ramus ir pasitiki savimi, tai ir dirbti lengviau“, – pasakoja Olegas. Ir prisipažįsta, jog pačiam emocijos sukyla, kai sunku sudėlioti nusikaltimo mozaiką.

„Kol nesuvokiu, nesuprantu, kaip įtariamasis atėjo, įvykdė nusikaltimą ir išėjo, neramu, kad kažką praleidau. Ypač neramu būdavo pirmaisiais darbo metais, bet su laiku ateina patirtis“, – sako pareigūnas.

Jau greitai, spalio 2-ąją, bus minima Angelų sargų – policijos diena. Paklaustas, ar pats jaučiasi angelu sargu, O. Kazancevas kukliai atsako: „Tikiuosi, yra žmonių, kurie dėkingi, kad mes esame.“