P. Židonio nuotr.

Iš pagarbos mokosi lietuvių kalbos

Iš pagarbos mokosi lietuvių kalbos

Šnekučiuojantis su Yana Rutkauskiene dažnas nė nesupranta, kad sudėtinga lietuvių kalba nėra jos gimtoji.

Prieš septynetą metų gyventi į Panevėžį atvykusi meilės emigrantė ukrainietė lietuviškai nedrąsiai kalbėjo jau po pusmečio, o po metų – visiškai laisvai.

Sunki kalba tapo sava

„Kartais prasiveržia mano akcentas. Bet pastebėjau, kad ir patys lietuviai skirtingai kalba. Pasvalyje man būdavo be galo sudėtinga suprasti, ką vietiniai šneka“, – juokiasi Yana Rutkauskienė.

Ji kvatoja prisiminusi, kaip kartą su šeima skrisdama atostogauti oro uoste išgirdo besišnekučiuojančią porą ir suglumo: suprato vos keletą žodžių, nors, regis, pati jau puikiai kalbėjo lietuviškai.

„Vyrui sakau: arba jie labai greitai kalba, arba aš taip blogai moku lietuviškai, kad nieko nesuprantu“, – didelį nusivylimą savo žiniomis pamena ukrainietė.

Toks žmonos susirūpinimas sutuoktinį pralinksmino – Yana lietuviais palaikė besišnekučiuojančius latvius.

Kietas riešutėlis

Dabar Y. Rutkauskienės istorijos, kaip ji mokėsi lietuvių kalbos, padrąsina Panevėžyje prieglobstį nuo karo radusius ukrainiečius.

Jau beveik metus Yana juos moko kalbėti lietuviškai.

Vyriausiai mokinei – 69-eri, o jauniausieji – dar darželinukai.

„Ukrainiečių ir lietuvių kalbose yra labai panašių žodžių: kilimas, koridorius, dėkoju.

Todėl pati lietuviams niekada nesakau „dėkoju“, kad nepagalvotų, jog su jais kalbu ukrainietiškai.

„Lietuvių kalbos mokosi ir tie, kurie neplanuoja pasilikti Lietuvoje. Taip ukrainiečiai nori parodyti pagarbą lietuviams, be galo šiltai juos priėmusiems.“

Y. Rutkauskienė

Dėkingumą jūsų tautai išreiškiu aiškiu lietuvišku ačiū“, – sako Yana.

Mokantis lietuvių kalbos svetimšaliams kiečiausias riešutėlis, anot mokytojos, linksniavimas. Jį perkąsti reikia ir laiko, ir kantrybės.

„Mokiniams aiškinu, kad moteriškosios giminės žodžių galūnės -a, -ė, o vyriškosios -as, -ys. Ateina mokinė ir sako: „Yana, aš nesuprantu, ko tu iš mūsų nori, jei lietuviai patys nesuka galvos dėl tų giminių. Darbe manęs klausia – ko norėtum, kavos ar arbatos. Taigi čia vyriška giminė, o tu sakai, kad moteriška!“ Kitataučiams sunku perprasti, kad ne visi žodžiai, kurie baigiasi s, yra vyriškos giminės“, – pasakoja Y. Rutkauskienė.

Suteikti galimybę kalbėti

Ir pačiai Yanai suvokti lietuvių kalbos subtilybes nebuvo paprasta. Dabar iš savo patirties žino, kad trijų mėnesių reikia išdrįsti parduotuvėje pradėti kalbėti su pardavėja, šiek tiek laisviau liežuvis atsiriša po pusmečio mokslų, o jau po metų kalbama laisvai.

Kai kurie jos mokiniai jau pasidžiaugė, kad apsilankę pas gydytoją sugebėjo savarankiškai lietuviškai paaiškinti, kuo skundžiasi.

Pasak mokytojos, mokytis kalbos labai padeda ir motyvuojantys aplinkiniai.

„Kartą draugė ukrainietė parduotuvėje labai nedrąsiai lietuviškai paprašė pasverti pusę kilogramo maltos mėsos. Jos nelabai supratusi pardavėja „nuramino“, kad gali kalbėti ir rusiškai. Bet net jei matote, kad su ukrainiečiais lengviau susikalbėtumėte rusiškai, vis tiek suteikite galimybę jiems kalbėti lietuviškai. Jiems tai labai svarbu“, – sako Y. Rutkauskienė.

Iš pagarbos lietuviams

Lietuvių kalbos besimokančių Panevėžyje apsistojusių ukrainiečių planai – labai įvairūs. Kai kurie čia jau kuria savo ateitį: dirba miesto įmonėse, netgi medicinos įstaigose, šiuo metu dokumentus licencijai gauti tvarkosi iš Ukrainos atvykusi vaistininkė, o viena mokinė Yanos paprašė padėti Panevėžyje nusipirkti būstą – mažo medinio namelio dalį.

Kai kuriems net ir nebėra kur sugrįžti – jų namus nušlavė nuo žemės okupantų paleistos raketos.

Y. Rutkauskienės vedamas lietuvių kalbos pamokas lanko atvykusieji iš Bučos, Irpinės, Mariupolio. „Kai pirmą pamoką paprašiau prisistatyti, supratau, kad daugiau niekada nebeklausiu, iš kur atvyko mano mokiniai. Nes negaliu neverkti“, – prisipažįsta Yana.

Kitiems Aukštaitijos sostinė – tik laikina stotelė, jų mintys, svajonės ir planai liko ten, Ukrainoje.

„Bet lietuvių kalbos mokosi ir tie, kurie neplanuoja pasilikti Lietuvoje. Taip ukrainiečiai nori parodyti pagarbą lietuviams, be galo šiltai juos priėmusiems“, – sako Y. Rutkauskienė.

Suvedė Estija

Iš Kyjivo kilusi Yana gyventi į Panevėžį atvyko prieš septynerius metus. Į Aukštaitijos sostinę ją atvedė lemtinga pažintis Estijoje.

Įgijusi anglų kalba ekonomikos magistro laipsnį, Yana dirbo banke Kyjive. Jo savininkas milijonierius ėjo ir Ukrainos triatlono federacijos viceprezidento pareigas.

„Buvau jo dešinioji ranka ne tik banke, bet ir sportinėje veikloje. Organizuodavome įvairias varžybas“, – pasakoja Y. Rutkauskienė.

Kyjive artėjo triatlono čempionatas ir reikėjo teisėjų, turinčių pažymėjimus bei kalbančių angliškai.

Yana sulaukė viršininko prašymo skristi į teisėjų mokymus Estijoje.

Ji ir dabar kvatoja prisiminusi, kaip nenorėjo į tokią komandiruotę.

O joje sutiko į tuos pačius mokymus atvykusį panevėžietį trenerį.

Lemtinga ukrainietės ir lietuvio pažintis netruko peraugti į rimtesnius santykius.

Kas mėnesį pora skraidydavo vienas pas kitą, susitikinėdavo tai Vilniuje, tai Kyjive, dar kitur.

Y. Rutkauskienė pamena, jog pirmas miestas Ukrainoje, į kurį atvyko tuomet dar būsimasis jos sutuoktinis, buvo Charkivas. Abu jame bėgo 10 kilometrų maratoną.

„Kada nors būtinai ten sugrįšime“, – ilgesingai apie miestą, patyrusį daugkartines okupantų atakas, sugriovusias namus ir nusinešusias civilių gyvybes, kalba Yana.

Susitikinėti skraidant vienam pas kitą buvo brangoka, be to, abu norėjo kitokių santykių ir bendro gyvenimo.

Po pusmečio tokio bendravimo pora susituokė ir Yana atvyko gyventi pas vyrą į Panevėžį.

Manikiūrininkė su ekonomistės diplomu

Atvažiavusi į Lietuvą ir nemokėdama lietuviškai Y. Rutkauskienė, net ir turėdama pavydėtiną išsilavinimą, laisvai kalbanti angliškai bei rusiškai, negalėjo nė galvoti apie darbą banke.

Nenorėjau su savo išsilavinimu stoti gamykloje prie staklių. Užimtumo tarnyboje patarė arba į Vilnių važiuoti ieškoti darbo, arba imtis individualios veiklos. Tiesa, dar pasiūlė dirbti viešbutyje valytoja. Su vyru pasitarėme, kad ne tam tiek mokiausi“, – pradžią Panevėžyje pamena Y. Rutkauskienė.

Tris mėnesius Yana neturėjo darbo. Tačiau sėdėti rankas sudėjus – ne jos būdui. Ukrainietė paklausė patarimo ir iš tiesų ėmėsi individualios veiklos.

Tam pamatus padėjo dar Ukrainoje. Ten banke dirbančiai užimtai merginai būdavo sudėtinga rasti laiko apsilankyti grožio salone, todėl teko pačiai išmokti daryti manikiūrą.

Atvykus į Panevėžį, šios žinios tapo pragyvenimo šaltiniu.

Ukrainietės Y. Rutkauskienės istorijos, kaip ji mokėsi lietuvių kalbos, padrąsina Panevėžyje užuovėją nuo karo radusius jos tautiečius. Jau beveik metus Yana juos moko kalbėti lietuviškai. P. Židonio nuotr.

Sunki pradžia

Yana neslepia, jog gyvenimo pradžia Panevėžyje nebuvo lengva ne tik dėl darbo paieškų.

Santūriai šalti pasirodė ir patys lietuviai.

„Mane stebino, kad Lietuvoje niekas kas savaitgalį nevažinėja pas močiutes, kaip įprasta mano šeimoje. Močiutė kiekvieną savaitgalį manęs laukdavo ir iki šiol tebelaukia, kada grįšiu. Lietuvoje reta, kad mamai su vežimėliu vyrai atidarytų duris ir dar vežimėlį padėtų pakelti. Man labai sunku buvo prie to priprasti. Iš pradžių net mamai nepasakodavau apie savo jausmus, kad jai nebūtų liūdna“, – pasakoja Y. Rutkauskienė.

Tačiau Rusijai užpuolus Ukrainą, lietuviai, anot Yanos, atvėrė visiškai kitą savo pusę.

„Lietuviai uždaroki žmonės, bet prasidėjus karui pamačiau, kokie jie šilti, broliški, kiek daug mums padeda. Anksčiau dauguma lietuvių apie rusus, baltarusius ir ukrainiečius galvojo vienodai. Dabar pamatė, kad mes, ukrainiečiai, esame visiškai kitokie. Mes visą laiką liksime lietuviams dėkingi už tai, ką jie dėl mūsų daro“, – net susigraudina ukrainietė.

Yanos tėtis jau antrą karo dieną išėjo kovoti į frontą.

Šiuo metu jis kaunasi už 80 km nuo Bachmuto, prie pat Rusijos sienos.

Mama liko viena gyventi Kyjive, devynaukščio daugiabučio viršutiniame aukšte.

Ukrainos nepalieka ir Y. Rutkauskienės seneliai.

Traukia namai

Pirmuosius karo mėnesius Yana prisimena kaip ištisą košmarą.

Poros savaičių prireikė, kad per vargus įkalbėtų mamą palikti Kyjivą ir atvažiuoti į Panevėžį.

„Mamai kartojau ir kartojau: tėtis išėjo kariauti, seneliai dėl amžiaus nenori niekur važiuoti ir, nors ir kaip baisiai skambėtų, didžiąją dalį gyvenimo jie jau nugyveno, o tu viena ir dar devintame aukšte. Kol jos nepamačiau Panevėžyje, negalėjau normaliai gyventi, buvau kaip baltas tuščias lapas. Reikėjo ir raminamųjų“, – pasakoja Y. Rutkauskienė.

Mama atvyko su dviem krikšto dukromis ir vienos iš jų mama.

Vis dėlto karo pabėgėlės pas Yaną ilgai neužsibuvo. Nė nesulaukusios vasaros vidurio grįžo į Ukrainą.

Nors Rusijos surengtos raketų ir dronų kamikadzių atakos visoje Ukrainoje naikina svarbią infrastruktūrą, civilių namus, Y. Rutkauskienė sako visiškai suprantanti mamos pasirinkimą.

„Nors be galo myliu savo vyrą, bet jei neturėčiau dukrelės, kažin, ar ir aš dabar ten nebūčiau“, – prasitaria Yana.

Ji svarsto, jog Panevėžys tikraisiais namais tapo tik tada, kai čia gimė Salomėja, dabar jau skaičiuojanti penktuosius gyvenimo metus.

Iki tol Yana labai dažnai vyrui kartodavo norinti namo – į Ukrainą.

„Kol nėra pilnos šeimos, vaiko, namai – ten, kur mama. Tik tada, kai susilaukėme dukrytės, persikraustėme į savo butą, man Panevėžys tapo namais. Pas mamą jau važiuoju kaip į svečius, nors ten likęs mano kambarys su mano knygomis ir žaislais“, – pasakoja ukrainietė.

Norėjo būti naudinga

Prasidėjus karui, gyvendama Panevėžyje Yana kaip įmanydama stengėsi padėti tautiečiams – savanoriavo, vertėjaudavo.

O palydėjusi mamą į Užimtumo tarnybą, pastebėjo, kad panevėžiečiams, ypač jaunesnės kartos atstovams, su ukrainiečiais sudėtinga susišnekėti – vieni nemoka rusų kalbos, kitiems sudėtinga kalbėti angliškai.

Todėl sulaukusi Panevėžio švietimo centro kvietimo vesti jų organizuojamus lietuvių kalbos kursus ukrainiečiams, nors ir dvejojo, Y. Rutkauskienė ryžosi išbandyti mokytojos duoną.

„Nuėjusi į Švietimo centrą, likau nustebinta, kaip jo darbuotojai stengiasi padėti ukrainiečiams. Pagalvojau, kad štai čia galiu būti naudinga“, – sako Yana.

Reikia laiko

Anot Y. Rutkauskienės, ukrainiečiai kiek įmanoma stengiasi išvengti rusų kalbos. Tačiau, mokytojos nuomone, turės praeiti laiko, kad ji būtų visiškai išstumta iš Ukrainos žmonių gyvenimo.

Kol kas karo pabėgėliams rusų kalba yra ta, kuria, kol neišmoko lietuviškai, gali susikalbėti su lietuviais.

Visgi Yana pastebi, kad Lietuvoje užuovėją radę ukrainiečiai kur kas labiau nei baltarusiai ar rusai stengiasi išmokti lietuviškai. Ją be galo stebina, kad Panevėžyje gyvena rusų, kurie čia šaknis įleidę jau kelis dešimtmečius, tačiau lietuviškai kalba labai sunkiai.

Kada nors ukrainiečiai visiškai nebekalbės rusiškai, bet turi praeiti laiko. Ateis laikas, kai atprasime nuo rusų kalbos, nuo bendrų su rusais švenčių, nes mūsų istorija visiškai skirtinga. Anksčiau ir mes su seneliais Kalėdas švęsdavome sausio 6-ąją, bet dabar švenčiame kaip ir jūs“, – sako Y. Rutkauskienė.

 

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų