-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Niujorke gyvenęs ir dirbęs filmų kūrėjas, menininkas ir kuratorius dažnai vadinamas amerikietiškojo avangardo kino krikštatėviu.
Rodos visai neseniai, o štai ir beveik metai praėjo nuo tų dienų, kai Panevėžio kultūros erdvę buvo nušvietusi Jono Meko kūryba. Pernai spalį šiam šviesaus atminimo menininkui buvo skirta įvairių renginių.
Kaip jų organizatoriai skelbė, tris dienas mieste siautė renginių fiesta „Jono Meko gyvenimo džiazas“: rodyti kino filmai, pristatytos knygos, rengtos parodos, skaityti kūriniai, prisimintos susitikimų su garsiuoju tautiečiu akimirkos.
Buvo momentų, kai atrodė, jog ir pats J. Mekas šalia – juk jis ne kartą lankėsi Panevėžyje, bendravo su miesto žmonėmis, menininkais.
Deja, šį kartą jo jau nebebuvo.
Pasaulis su J. Meku atsisveikino 2019 metų sausį. Kaip „In memoriam“ rašė didžioji šio menininko gerbėja, vertintoja ir sekėja panevėžietė poetė Elvyra Pažemeckaitė: „Tai mūsų Jonas Mekas, įamžinęs Kelionės į Lietuvą prisiminimus – Kūčių nakties vaikas, pasiilgęs ir sniego, ir baltos spalvos, švenčiantis savo gimtadienį tvartelyje su paršeliu ir ožkomis, saulėteky traukiantis roges kaip žirgas. Kino meno riteris Jono Meko vizualiųjų menų centre Vilniuje, pasaulio kino festivalių scenose ir verkiantis vaikas Biržų pilies menėje. Iš Niujorko dūzgesio – ant kelių prie pienės pūko Semeniškių laukuos.
Tik šiandien jau gyvename be Jo. Ir mes, kaip ir visi, nieko nebegalime Jo paklausti.
Lieka internetinės erdvės, portalai, egzistuojantys „debesyse“, su jo filmais, eilėraščiais, pasakom, dainų tekstais ir nuostabiųjų prisiminimų knygom. Tad likime žiūrėti į knygas ir į debesis.“
Kūčių nakties vaiku menininkas pavadintas neatsitiktinai – juk gimė gruodžio 24-ąją. Ateinančių metų Kūčių vakarą minėsime J. Meko gimimo šimtmetį.
Jono Meko skrybėlė ir kamera. NAO TSUDA nuotr.
„Tam garbingam jubiliejui pradedame ruoštis jau dabar“, – sako Biržuose esančio Jono ir Adolfo Mekų palikimo studijų centro darbuotoja Indra Drevinskaitė.
Centras kartu su Biržų Jurgio Bielinio biblioteka įsikūrę Biržų pilyje. Ir, kaip sako bibliotekininkė, siekiantiems gilesnės pažinties su J. Meku, su jo broliu Adolfu, su jų kūryba, visada yra atviras.
Šie menininkai įdomūs ne tik Biržų, Panevėžio krašto, Lietuvos žmonėms, bet ir užsieniečiams meno mylėtojams. Neretai jie specialiai dėl J. Meko atvažiuoja į Biržus.
„Gal dideliems muziejams tai ir neįspūdingas skaičius, bet štai per liepą Mekų palikimo studijų centru domėjosi, jame lankėsi keturios svečių grupės iš užsienio“, –sako I. Drevinskaitė.
Turi ką parodyti centro darbuotojai svečiams. Biržų J. Bielinio bibliotekai J. Mekas 2017 metais padovanojo didelę asmeninio archyvo dalį – laiškus, knygas, filmų scenarijus, Amerikos periodinę spaudą, kurioje aprašoma Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo istorija.
„Didelio lankytojų dėmesio sulaukia unikalūs eksponatai – Jono Meko skrybėlė, kurią po mirties atsiuntė jo sūnus Sebastianas, taip pat viena paskutinių jo filmavimo kamerų“, – pasakoja centro darbuotoja.
Centras gavo ir A. Meko autentiškus, ranka rašytus 1941–1949 metų dienoraščius.
Trejais metais jaunesnis Jono brolis Adolfas taip pat vertas ir dėmesio, ir atminties. J. Mekas apie brolį yra sakęs: „Mes artimi planais, svajonėmis ir net sapnais.“
Jonas ir Adolfas Mekai – toli nuo Lietuvos atsidūrę broliai – Jungtinėse Amerikos Valstijose kūrė avangardo istoriją, bendravo su žymiausiais pasaulio menininkais, išgarsėjo visame pasaulyje, bet kartu visada ilgėdavosi gimtųjų namų, likusios šeimos.
Abu broliai nukeliavo bendrą kelią: prieš palikdami Lietuvą, gyveno Biržų reformatų bažnyčios palėpėje, kartu 1944 metais išvyko iš Lietuvos, išgyveno Vokietijos stovykloje.
Abu 1949 metais atvyko į Ameriką ir nusprendė likti Niujorke, nors jiems jau buvo parūpintas darbas Čikagos duonos kepykloje.
Niujorke abu pradėjo savo kūrybinį kelią, kūrė savitą filmavimo ir filmų montavimo stilių, jiems priklauso ir pirmieji darbai kino kūrimo ir kritikos srityje.
Jono Meko asmenybės į vienus rėmus įspausti nepavyktų. S. BASSOULS nuotr.
J. Mekas paliko savo pėdsaką ir Panevėžyje. 1943–1944 metais jis redagavo laikraštį „Panevėžio apygardos balsas“, lankė Juozo Miltinio įkurtą teatro studiją.
E. Pažemeckaitė prisimena dieną, kai jos kvietimu J. Mekas viešėjo Panevėžyje 1995 metais. Tuo metu jis lankė savuosius Biržų krašte ir mielai sutiko užsukti į netolimą Aukštaitijos sostinę.
Pakvietusiai poetei menininkas iš karto pažadėjo atvyksiantis, tik turintis vieną prašymą: nori būti pavaišintas avižų kisieliumi ir žirniniais blynais – skaniausiais jo mamos kadaise gamintais patiekalais.
Žinoma, tokių patiekalų niekas nei mokėjo, nei spėjo pagaminti – svečias buvo pavaišintas kukliau.
Susėdus prie stalo jaukiuose menininkų Emilijos ir Ričardo Taločkų namuose, poetė E. Pažemeckaitė paklausė svečio, ką dabar šis filmuojantis.
J. Mekas atsakė: „Gyvenimą. Visada filmuoju gyvenimą – 24 valandas per parą.“
Panevėžietė poetė, dar universiteto studente būdama, susižavėjo šio menininko eilėraščiais, jo kūryba ir net, jo įkvėpta, buvo pasirengusi keisti profesiją – studijuoti kinematografiją. Bet vis dėlto liko prie literatūros.
Tuomet svečiui E. Pažemeckaitė išdrįso prisipažinti apie prieš bene porą dešimtmečių jam parašytą laišką su didžiulės pagarbos, susižavėjimo ir meilės žodžiais.
Atsakymo į savo laišką ji taip ir nesulaukusi.
Jonas Mekas, 1952-ieji. MONIRA FOUNDATION „JONAS MEKAS: OPEN ARCHIVES 35“ nuotr.
O paaiškėjo, kad J. Mekas to laiško net neskaitė – pasiklydo jis tarp tūkstančių kitų, jam iš viso pasaulio rašytų. Tuomet galimybės bendrauti internetu dar nebuvo, tad visos mintys būdavo patikimos popieriniams pasiuntiniams.
Tokiai garsenybei kaip J. Mekas laiškai plūdo maišais. Nors ir neturėdamas laiko visų jų perskaityti, nė vieno neišmesdavo – dėdavo į stirtas, užpildydavo jais dėžes. Visi jie, gražiai sudėti pagal datas, laukė savo eilės – gal kada pavyks perskaityti.
„Pasakykit, kuriais metais rašėt. Aš grįžęs surasiu tų metų dėžę, atlupsiu ją ir susirasiu tą laišką“, – panevėžietei tuomet pažadėjo J. Mekas.
Nebetikslino E. Pažemeckaitė, žodžiu išsakė menininkui savo mintis ir jausmus.
O tas nuoširdus laiškas ir dabar, matyt, guli tarp tūkstančių kitų į Lietuvą sugrįžusių eksponatų Biržų bibliotekoje.
Po įspūdingo susitikimo su J. Meku poetė parašė jam eilėraštį, kuriame ir tokios eilutės: „Sugrįžai, užsibuvęs pasauly,/ kai namų pamatų nebėra/ ir saulėlydžio gaiso languos,/ kai mažyn – artimų/ ir daugyn svetimų –/ kaip žvaigždžių didelių,/ bet šaltų…/ Jau pasaulis tiek ėjo tavin,/ pro tave kaip pro didį ar nieką,/ kaip pro smėlį, pro lietų ar vėją,/ neberasdamas niekur savęs,/ tik užkeiktas ėjimo…“
„Gyvenimą. Visada filmuoju gyvenimą – 24 valandas per parą.“
J. Mekas
Tarp J. Mekui jau vėliau išsiųstų laiškų buvo ir biržietės bibliotekininkės I. Drevinskaitės laiškas 2016 metais. Ji rašė, kad biblioteka nori įamžinti jo gimtąjį Semeniškių kaimą, pastatyti ten atminimo akmenį, ir teiravosi menininko, kur, jo nuomone, tas akmuo turėtų stovėti – ar pirmuosiuose, jo vaikystės namuose, ar antruosiuose – kur bėgo paauglystė.
J. Mekas atsakė ir patikino, jog renkasi pirmuosius vaikystės namus.
Ir 2017 metais atminimo ženklas – akmuo, ant kurio uždėtas nuolatinis J. Meko atributas skrybėlė – Semeniškiuose buvo atidengtas.
Tais pačiais metais Biržų biblioteką pasiekė kelių dėžių iš Niujorko siunta. Tai buvo paties J. Meko sudarytas 35 kilogramų siuntinys su laiškais, knygomis, scenarijais ir kitais rašytiniais daiktais, kuriuos menininkas sukaupė per gyvenimą.
I. Drevinskaitė sako, kad dėžių turinys buvo tvarkingai surūšiuotas, laiškai pateikti originalūs ir jų kopijos, padarytas abėcėlinis žymėjimas. Net šio archyvo susisteminimas jau yra vertingas kaip J. Meko braižas.
2019 metų sausio 3 dieną J. Mekas parašė paskutinį laišką į Biržus, o sausio 23 dieną jo žemiškasis kelias pasibaigė – menininkas mirė.
Paskutiniame laiške prašė, kad biržietis Leonidas Čiudaras įskaitytų jo idiles.
Šis J. Meko noras buvo įgyvendintas. Po metų, 2020 sausį, minint mirties metines, biblioteka pristatė audioknygą „Semeniškių idilės“.
Tų pačių metų vasarį I. Drevinskaitė pristatė su Kęstučiu Pikūnu sudarytą knygą „Jonas ir Adolfas Mekai. Gyvenimo lai(š)kai“.
Per ilgus dešimtmečius iš Niujorko į Semeniškių kaimą Jonas ir Adolfas išsiuntė daugybę mamai, broliui Petrui ir kitiems artimiesiems adresuotų laiškų.
Daug tuose laiškuose pasakojimų apie jų gyvenimą Amerikoje, bet ne mažiau ir vaikystės ilgesio, prisiminimų iš gimtinės.
Daugiau nei šimtas knygoje pirmą kartą viešai publikuotų laiškų atskleidžia ne tik mažai kam žinomą, itin artimą ryšį tarp Jono ir jo jauniausio brolio Adolfo, bet ir visos Mekų šeimos istoriją.
Semeniškių akmuo, pastatytas 2017 metais. J. IR A. MEKŲ PALIKIMO STUDIJŲ CENTRO nuotr.
Būsimasis menininkas augo kartu su keturiais broliais ir viena seserimi. Tėvai Povilas ir Elžbieta ūkininkavo, nebuvo pasiturintys, tėvas dar vertėsi staliaus darbais. 1933 m. pradėjo lankyti Laužadiškio pradinę mokyklą. Papilyje baigė 5 ir 6 klases. 1943 m. baigė Biržų gimnaziją.
1944 m. traukėsi į Vakarus. Vokietijoje pateko į karo belaisvių lagerį prie prievartinių darbų. 1946-1948 m. Mainco universitete studijavo filosofiją ir romanistiką.
1949 m. pabaigoje su broliu emigravo į JAV, apsistojo Bruklino rajone Niujorke. Praėjus dviem savaitėms po atvykimo pasiskolino pinigų, įsigijo 16 mm filmavimo kamerą ir pradėjo fiksuoti savo gyvenimo momentus. Gyvendamas Niujorko centre, susidomėjo kaimynystės kino teatruose rodomais avangardiniais filmais ir 1956 m. pradėjo kurti savo filmus. J. Mekas tapo viena iš Amerikos avangardinio filmo svarbiausių personų ir dirbo įvairiuose su filmo kuravimu susijusiuose darbuose.
Nuo 1954 m. leido ir redagavo kino žurnalus, filmų meno laikraščius, filmų klausimais straipsnius spausdino žurnaluose, taip pat leidiniuose.
1962 m. su broliu įkūrė „The Film Makers’ Cooperative“, o 1964 m. „The Filmmakers’ Cinematheque“, kuris palaipsniui išaugo į „Anthology Film Archives“, vieną didžiausių pasaulyje amerikiečių avangardinio filmo archyvų.
J. Mekas artimai bendravo ir dirbo su tokiais menininkais, kaip Jurgis Mačiūnas, Endis Vorholas, Niko, Alenas Ginsbergas, Yoko Ono, Džonas Lenonas ir Salvadoras Dali.
Būdamas 52 metų, 1974 m. J. Mekas vedė Amerikos airę fotografę Holis Melton. 2005 m. šeima išsiskyrė. Jų vaikai – duktė aktorė Oona Mekas (g. 1975), sūnus aktorius Sebastianas Mekas (g. 1981).
Mirė 2019 m. sausio 23 d. Niujorke, savo namuose Bruklino rajone. Urna su kūrėjo pelenais palaidota po pusmečio, birželio 16-ąją, gimtuosiuose Semeniškiuose.
Jonas Mekas – Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, apdovanotas ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Didžiuoju kryžiumi, 
jam įteiktas aukščiausias Austrijos apdovanojimas – Pasižymėjimo ženklas ir Prancūzijos Meno ir literatūros ordino komandoro titulas. J. Mekas – Biržų garbės pilietis.
