ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

Iš arti. Vilma SAMULIONYTĖ

Ar viena reikšmingiausių gyvenimo švenčių – vestuvių – vieta gali būti įdomi be svarbiausių jos dalyvių jaunavedžių?

Fotomenininkė Vilma Samulionytė savo fotografijų cikle „60 monumentų“ visas Lietuvoje esančias civilinės metrikacijos skyrių sales užfiksavo specialiai be žmonių.

Panevėžio fotografijos galerijoje šiuo metu eksponuojamos parodos autorė pripažįsta, jog kai kas ir ją pačią nustebino.

Į susitikimą su panevėžiečiais Fotografijos galerijoje šeštadienį 12 val. atvykstančios V. Samulionytės kūryba – intriguojanti, o kartu ir labai asmeniška, paliečianti skausmingas temas.

– Parodos „60 monumentų“ pradžia toli – Saudo Arabijoje, kur pragyvenote porą metų. Dirbdama moterų fotostudijoje ir fotografuodama asmenines šventes, turėjote galimybę iš arti matyti arabų papročius. Gerbiama Vilma, ar plačiau papasakotumėte apie darbą mums visiškai svetimoje kultūrinėje aplinkoje?

– Arabų rutina labai aiškiai nustatyta papročių ir religinių taisyklių. Įstatymas neleidžia moteriai rodyti savo plaukų, veido, kojų odos vyrams, nesusijusiems kraujo ryšiais. Moterį gali matyti brolis ir tėtis. O kadangi už pusbrolio ji irgi gali ištekėti, vadinasi, ir pusbroliai negali matyti.

Saudo Arabijoje dirbau prieš maždaug dešimt metų ir man ta šalis iki šiol atrodo kaip sapnas. Nejaugi aš ten galėjau gyventi?

Gyvenau moterų name, kuriame dirbo durininkas. Neturėjau lauko durų rakto – mane visada įleisdavo. Kodėl negavau rakto? Nes moteris yra silpna, o gal aš tą raktą kam nors atiduosiu? Pagyvenusi metus po truputį pradėjau suprasti, kodėl mano kolegė arabė neina su manimi, vakariete, kavos į kavinę. Kol supranti tokius dalykus, praeina daug laiko, kai kurie atrodo kaip akibrokštas.

Dirbau moterų fotostudijoje. Jos savininkė samdydavo fotografes, turinčias vakarietišką išsilavinimą. Prieš man atvykstant, ten dirbo čekė.

Įdomu, kad netgi studijos erdvei keliami tam tikri reikalavimai. Nors dėl priešgaisrinės saugos reikalavimų turėjo būti du išėjimai, galinės durys visada būdavo užrakintos, kad kartais koks vyras pro jas neįeitų.

Fotografuotis ateidavo moterys su vaikais arba išsipuošusios jaunos merginos. Tekdavo nufotografuoti septynis variantus: su vienais drabužiais, su kitais, su vienokia šukuosena, su kitokia. Spėju, kad nuotraukas siųsdavo būsimiems jaunikiams.

Kaip fotografei toks darbas nėra įdomus, bet kaip kultūrinis patyrimas – labai keistas, neįkainojamas.

Mūsų studija važiuodavo fotografuoti švenčių. Vienu metu bandžiau inicijuoti surengti fotosesiją dykumoje, gal kokią sofą išsivežus. Visiškai nepasiteisino. „Karšta, kaip ten važiuosi su suknelėmis, o dar ir svetimi vyrai gali aplink vaikščioti, kokie kupranugarių piemenys“, – sulaukiau kotrargumentų.

P. ŽIDONIO nuotr.

Vestuvės vykdavo didžiulėse salėse. Mūsų ir jų prabangos suvokimas labai skirtingas. Kas mums prabanga, jiems atrodys kuklumas, o kas jiems prabanga, mums – kičas.

Šventė prasidėdavo tuo, kad moterys sueidavo į salę ir lėtai podiumu nuotaka eidavo link savo sosto. Tas ėjimas kartais net su choreografu būdavo surepetuotas. Kai jaunoji atsisėda į sostą, moterys ją sveikina, šoka.

Ir vienu metu joms praneša, kad atvyksta jaunikis. Tada visos puola ieškoti savo šalikų ir abajų. Pirmą kartą patekusi į tokią situaciją pamaniau, jog kilo panika ir reikia bėgti. O paaiškėjo, kad vyrai atvažiuoja!

Jiems pasirodžius, visos moterys užsidengia, tik jaunoji ne. Kai pora viešai atsistoja ant pakylos, laikoma, kad visuomenės akyse jie susituokę. O tada prasideda šventė.

Gatvėje be abajos (musulmonių viršutinis drabužis – aut. past.) suimtų. Turėjau jų net keturias. Bet galvą dengdavausi nebent pamačiusi religinę policiją. Kai kepina 40–50 laipsnių karštis, dėvėti abają menkas malonumas. Vis tiek iš mano eisenos atpažindavo, kad esu ne arabė – mes, europietės, greitai vaikštom.

O dirbdavau be abajos, sakydavau, kad man ilgas rūbas trukdys. Niekas niekada tam nepaprieštaravo.

– Kuo jus taip sudomino metrikacijų skyrių salės, kad ėmėtės važinėti po Lietuvą ir jas fotografuoti? Ar apskritai šios salės skiriasi viena nuo kitos?

– Grįžusi į Lietuvą, ėmiau domėtis mūsų šalies vestuvių tradicijomis. Tuomet ir pastebėjau įdomų reiškinį.

Visą gyvenimą Lietuvos žmonės tuokėsi bažnyčiose. Atėjusi sovietų valdžia nusprendė, kad visi tuoksis zakse. Sovietmečiu tai buvo vienintelė vieta, kur pora galėjo gauti santuokos liudijimą.

Mes esame liudininkai to papročio įvedimo.

O kiek buvo mesta pajėgų jam atsirasti! Pasamdyti architektai, menininkai, vitražistai, baldininkai, kilimų audėjai – kiekvienoje savivaldybėje įrengti metrikacijos skyriai.

Vilniaus santuokų rūmai savo išskirtine architektūra neturėjo analogų Sovietų Sąjungoje.

Tos naujos erdvės tapo legalizuojančiomis institucijomis, „gyvenimo šventės“ vietomis.

Kai gyveni Lietuvoje, apie tai nei galvoji, nei rūpi. Bet kai esi kitur ir pasakoji svetimiems apie savo papročius, juos pamatai kitaip.

Tik svetur būdama supratau, kad žmonės susituokia bažnyčioje, užsimauna žiedus, paskui vėl nusimauna ir važiuoja į zaksą. Pradėjau galvoju: taigi mūsų jaunavedžiai du kartus maunasi žiedus.

Dabar man tos erdvės, kad ir kupinos biurokratinio šventiškumo, atrodo kaip egzotika.

Žiemą daviau interviu Trakų civilinės metrikacijos skyriuje – o šalta, dantis ant danties nesueina! Galvojau, kokios vestuvės tokiame šaltyje gali būti?!

ASMENINIO ARCHYVO nuotr.

– Ar šios salės pasikeitusios nuo sovietmečio?

– Kai kurie skyriai iš senųjų salių persikėlę į kitas patalpas, pavyzdžiui, Druskininkai tuokia rūmuose ant tvenkinio kranto.

Specialiai nieko neieškojau, fiksavau tokias erdves, kokios yra. Nenoriu nei smerkti, nei aukštinti – tegul žiūrovas nusprendžia, kaip jam atrodo tos salės. Mano fokusas – centre esantis stalas, kur pasikeičia poros socialinis statusas. Prie to stalo pora ateina kaip mergina ir vaikinas, o išeina kaip šeima.

Ar žiūrovas mano nuotraukose matys sovietmetį, ar architekto, dizainerio darbą, priklausys nuo jo paties. Kiekvienas priims savaip, aš pateikiu tik faktą.

Tą projektą dariau keletą metų važinėdama po Lietuvą ir jo minties eiga irgi keitėsi. Iš pradžių galvojau apie papročius, apie tai, kas yra šeima – mama su vaiku šeima ar nebe?

O civilinės metrikacijos skyrių architektūrinis aspektas yra tikra egzotika. Nesakau, kad tą paveldą reikia garbinti, bet jis tiesiog buvo. Po 50 ar 100 metų jei kas darys kokį tyrimą, šitas mano projektas bus geras istorinis šaltinis.

„Ar žiūrovas mano nuotraukose matys sovietmetį, ar architekto, dizainerio darbą, priklausys nuo jo paties. Kiekvienas priims savaip, aš pateikiu tik faktą.“

V. Samulionytė

– Apvažiavote visus šalies civilinės metrikacijos skyrius. Buvo, kas nustebino?

– Nors knyga „60 monumentų“, iš tiesų yra 59 salės. Alytuje miesto ir rajono savivaldybės dalinasi ta pačia sale.

Iš pradžių stebino vienodo dizaino stalai, prie kurių tuokiamos poros. Pasirodo, pusėje skyrių tie stalai vienodi.

Bet įdomiausios nesuremontuotos, autentiškumą išlaikiusios patalpos.

Panevėžys, turintis netgi atskirus rūmus, taip pat tuo pasižymi. Įsivaizduoju, kaip didingai kadaise jie turėjo atrodyti. Lipant laiptais aukštyn į salę tikrai yra laiko apie gyvenimą pagalvoti.

P. ŽIDONIO nuotr.

– Kodėl jūsų nuotraukose nėra žmonių? Juk atrodo, kad civilinės metrikacijos skyriaus ašis ir yra būtent jaunavedžiai?

– Jei būčiau fotografavusi ir žmones, būtų vestuvių fotografija. O projektas ne apie tai, bet apie naują paprotį, jo kitimą valstybiniu lygmeniu, architektūrinius sprendimus.

– Kaip pati jausdavotės tokioje aplinkoje?

– Susikoncentruodavau į techninius dalykus – kaip šviesą išmatuoti, kaip kompoziciją sustatyti. Stengiausi pajusti, kaip ji atrodys nufotografuota. Per dieną stengdavausi apvažiuoti 4–5 vietas. Pasitikdavo labai šaunios darbuotojos, tik vienam civilinės metrikacijos skyriui vadovavo vyras.

Nežinau, ką tokiose vietose jaučia jaunavedžiai. Vienam žmogui parodžiau fotografijų knygą – pažiūrėk, kur susituokei. O jis: čia nėra tos vietos. Iš tiesų ta vieta irgi nufotografuota, bet vyras išgyveno tokį stresą, kad nieko neatsimena.

– Jūsų biografija daro įspūdį: studijos Prahoje, darbas Saudo Arabijoje, kūryba Brazilijoje. Kas parvedė į Lietuvą?

– Mano klajonės truko apie dešimtį metų: JAV, Praha, tada Saudo Arabija, dar darbas kruiziniuose laivuose, pusmetis Turkijoje.

Važiuodavau arba mokytis, arba dirbti, kad galėčiau mokytis. Tie pinigai būdavo ne tam, jog tiesiog gerai gyvenčiau. Išimtis tik Brazilija, kur lankiausi kaip meno rezidencijos dalyvė.

Kad galėčiau mokytis Prahos menų akademijoje, JAV dirbau restoranuose, o gyvenau indėnų rezervate. Tuo metu dolerio kursas buvo labai geras, užsidirbau studijoms, bet kai grįžau, doleris nuvertėjo ir staiga mano pinigų, suplanuotų trejų metų mokslams, pakako tik pusantrų.

Turėjau vėl galvoti, ką daryti. Išvažiavau dirbti į kruizinius laivus. Laivą prižiūrėti ir kambarius tvarkyti nebuvo baisiai lengva, bet keliauti kruizu po Europą ir JAV – įdomi patirtis. Pabuvau Farerų salose, koją padėjau Islandijoje.

Po studijų Prahoje maždaug dvejus metus dirbau Saudo Arabijoje.

Po tiek metų bastymosi po pasaulį sumaniau išsikrauti daiktus į lentynas ir nebesivežioti gyvenimo ant kupros.

Gyvenant Saudo Arabijoje, vyko Arabų pavasaris (demonstracijų, protestų ir karų, vykstančių arabų pasaulyje, banga – aut. past.). Kartą skambina mama, sako, klausyk, ar tau nebus kaip močiutei – paskui nebegalėsi namo grįžti. Močiutė buvo Lietuvoje gimusi vokietė, per karą visa šeima atsidūrė Vokietijoje, o ji nežinia kokiomis aplinkybėmis su pussesere grįžo į sovietinę Lietuvą.

Tada ir pagalvojau: tikrai, arabų revoliucija – ne mano kova.

Tą patį pajutau ir per neramumus būdama Turkijoje.

Po dešimties metų klajonių supratau, kad laikas namo važiuoti.

P. ŽIDONIO nuotr.

– O ar dažnai fotoaparatą paimate į rankas kasdienybėje, fiksuodama asmeninio gyvenimo reportažus?

– Nelabai. Šaudyti dėl to, kad gražus kadras, nebematau prasmės.

Man patinka keliaujant tiesiog mėgautis kelione. Kad nuėjęs į gražų gamtos kampelį nuspausi kadrą telefonu, nereiškia, kad jį taip ir atsiminsi. Ir kažin, ar tas nuotraukas žiūrėsi. Turiu telefone 4000 nuotraukų ir neperžiūriu. Man atrodo, prisiminimai daug svarbiau nei nuotraukos. Atėjus į vietą, kur man gera pabūti, noriu ne traukti telefoną, o ja pasimėgauti.

– Prieš keletą metų žiūrovai išvydo jūsų su seserimi sukurtą labai asmenišką dokumentinį filmą „Močiute, guten tag!“ Jame leidžiatės į kelionę po močiutės praeitį. Ko tikėjotės, kai ėmėtės šio filmo?

– Močiutė buvo kilusi iš Lietuvos vokiečių. Antrojo pasaulinio karo metais atsidūrė Vokietijoje, bet po kelerių metų grįžo į sovietinę Lietuvą, atskirta nuo šeimos.

Kai pradėjome filmą, tikėjomės vieno, o kai pabaigėme, gavome visai ką kitą.

Dabar, po ilgo laiko, manau, kad pažinome savo močiutę kaip suaugęs žmogus suaugusį.

Bandėme įsijausti į situacijas, kai ji buvo jauna moteris, pabėgėlė, įsisąmoninti tas patirtis.

Iš vaikystės prisimenu močiutę kaip gerą moterį, kuri kepa sausainius, gamina valgyti, tavimi rūpinasi, bet kaip apie jauną moterį apie močiutę niekada negalvoji. Mes bandėme ją pažinti ir per mamą, ir per save.

P. ŽIDONIO nuotr.

– Viena yra gilintis į savo šeimos istorijų, ieškant atsakymų iš praeities, ir turbūt kas kita tą istoriją apnuoginti visuomenei. Kodėl ryžotės viešumui?

– Turbūt kiekvienoje filmo peržiūroje sulaukėme klausimų, kodėl norėjome apie tai šnekėti viešai, kodėl mes kankinome savo mamą.

Kai pradėjome kurti filmą, jo koncepcija buvo kitokia. Tai turėjo būti meilės istorija, kaip močiutė važiavo pas savo mylimąjį. Jie niekada vienas kito taip ir nesurado. Kai močiutė jau buvo ištekėjusi ir susilaukusi mano mamos, pasiekė jo laiškas, bet pateko į kitas rankas ir močiutei buvo perduotas po 30 metų.

Manėme, kad atrasime meilės istoriją, bet tuomet dar nesupratome, į kokius gyvenimo kelkraščius mūsų ieškojimai nuves.

Filmas labai stipriai palietė savižudybių temą. Tuo metu visuomenėje vyko daug diskusijų apie savižudybių prevenciją, kalbėta, kad trauminės patirtys – karai, trėmimai – lemia šiame regione didelį savižudybių skaičių.

Močiutė iš gyvenimo išėjo savo valia. Kurdamos filmą bandėme apie tai prakalbinti mamą. Filmas išėjo kaip tabu laužymas.

Kai netekome ir tėčio, nustojome filmą kurti, gal metus prie jo neprisėdome.

O paskui supratome, kad reikia baigti, ką pradėjome.

Filmas išėjo apie seserystę, atvirumą, juk kai nepadarai paslapties, jos ir nėra. Nereikia demonizuoti situacijos.

Su netektimi reikia susitaikyti, atsisveikinti su tuo žmogumi, nes nieko nepakeisi.