-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Dabar jis pats ką tik pasirodžiusioje knygoje „Mėlynas kraujas. Įtakingiausios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės giminės“ gyvai, įtraukiančiai pasakoja apie Radvilas, Chodkevičius, Sapiegas, Pacus, Tiškevičius – gyvenusius dorai ir nedorai, rezgusius intrigas, mylėjusius ir meile netikėjusius, azartiškai dėliojusius savo vaikų vedybų pasjansus ir siekusius užsitikrinti amžinąjį gyvenimą.
Mano kraujas mėlynas, nors pagal kilmę nesu bajoras. Kilmingumas, nobilitetas man yra suteikti. Sakartvelo buvusios karališkosios dinastijos esu apdovanotas Švento Erelio ir Jėzaus Kristaus Tunikos ordino riterio titulu. Taigi, mano kraujas nudažytas mėlynai, nors tarp savo tiesioginių protėvių bajorų kol kas nematau. Tarp tolesnių giminaičių atseku savo giminystę ir su Tiškevičiais, ir su Radvilomis.
Sakartvelo karališkosios dinastijos atstovai ieškojo ryšių su Lietuva. Jie ieškojo žmonių, galinčių patarpininkauti tarp abiejų valstybių visuomenių ir išrinko penkis Lietuvos inteligentus, kuriuos apdovanojo šiais ordinais ir paskatino megzti ryšius su Sakartvelu.
Tėtis savo karjeros pradžioje buvo istorikas, paskui pasuko į politiką. Kad jis mane bent jau iš pradžių būtų labai skatinęs domėtis istorija, nepamenu.
Pradžia tokia, kad kai man buvo septyneri metai, persikraustėme gyventi į senelių namus Marijonų gatvėje pas mamos tėtį. Jis turėjo didžiulę biblioteką ir ji vis didėjo.
Joje radau labai daug įdomių knygų. O skaityti mokėjau jau nuo 1,5 metukų, nuo tada labai aktyviai skaičiau, daugiausia – geografijos temomis.
Ir taip apžiūrinėjant knygas senelio bibliotekoje, akis užkliuvo už Adolfo Šapokos „Lietuvos istorijos“.
Paėmiau pavartyti ir kaip pradėjau skaityti, taip ir perskaičiau.
Mokykloje vaikai skaitydavo 20-ies puslapių knygutes, o aš – 600 puslapių veikalą.
Perskaičiau tą istoriją ir supratau, kad tai yra kažkas tikrai mano.
Pradėjau ieškoti kitų istorinių knygų. Tada ir tėtis pradėjo jų siūlyti, dovanoti visokias vaikiškas istorines enciklopedijas, paskui ir rimtesnius leidinius.
Kas įdomiausia, nors A. Šapokos „Lietuvos istorijoje“ XVI–XVIII a. nušviestas ganėtinai prastai, nes tuo metu buvo manoma, kad tai yra ne visai Lietuvos, o labiau Lenkijos istorija, mane kaip tik
užkabino būtent tas laikotarpis.
Pirmiausia mano dėmesį atkreipė mūsų didikų portretai. Mane sudomino, o kas šitie žmonės? Ne patys valdovai sukėlė susidomėjimą, o didikai – Radvilos, Oginskiai, kiti. Man, vaikui, pasidarė labai įdomu, kas tie žmonės, kodėl jie šitaip rengėsi, taip atrodė.
Viena pirmųjų mano paties nusipirktų knygų buvo Radvilų portretų knyga. Šalia jų buvo ir trumpi gyvenimo aprašymai.
Vėliau pradėjau domėtis ir kitų didikų giminėmis, savo paties genealogija, apklausiau senelius, tetas.
Dar penktoje klasėje supratau, kad būsiu istorikas. Taigi, man nebuvo klausimo, kuris vėlesnėse klasėse daugumai skaudžiai iškyla, kuo būti, ką rinktis.
Man nuo mažens buvo aišku – būsiu istorikas.
Šitos knygos iniciatorius visai ne aš buvau.
Idėja kilo leidyklos „Alma littera“ darbuotojams, pamačiusiems, kad Lietuvoje trūksta knygos apie didikus, kuri būtų gana populiari, skaitoma.
Mūsų didikų istorija Lietuvoje dar per mažai žinoma. Nors leidžiama daug knygų, bet jos plačiajai visuomenei arba per sunkios mokslinės, arba apimančios konkrečią temą, bet ne visumą.
Tada ir nusprendė išleisti mokslo populiarinimo stiliumi knygą apie penkias gimines. Dėl keturių puikiai sutarėme, dėl penktosios – Tiškevičiai ar Goštautai – dar šiek tiek pasiginčijome. Siūliau Tiškevičius, nes apie juos rašau disertaciją.
Buvau ne pirmasis, kuriam leidykla pasiūlė rašyti, tik kiti atsisakė.
Iš tiesų ne visai teisinga sakyti, kad knygą rašiau, tiksliau – ją įrašiau.
Leidykla norėjo užtikrinti, kad knyga bus tikrai įdomi ir pasakojama paprastu, kiekvienam suprantamu stiliumi, todėl paskyrė jos sudarytoja žurnalistę Žilvinę Petrauskaitę-Tarandą.
Sutarėme, kad įrašysime mano pasakojimus apie didikus, o ji tuos pasakojimus pakoreguos ir užrašys. Taip įrašiau daugybę interviu apie didikų gimines, kiek tokios informacijos buvau sukaupęs galvoje per daugybę metų.
Ir šitaip gimė knyga.
Mane labiausiai intrigavo Radvilų istorija, jų istorijos europinis pobūdis.
Tai giminė, visoje Europoje žinoma jau kelis šimtus metų.
Jie veikė, keliavo po Europą, turėjo didesnių ar mažesnių nuopelnų įvairioms valstybėms. Jų valdoviški užmojai mane labiausiai žavėjo.
Visgi Radvilų istoriją apibūdinu kaip truputėlį nesėkmės istoriją. Jiems nepavyko tapti monarchais. Ir man tas niekaip nesuprantama. Tai buvo tokios aukštos prabos kunigaikščių giminė, bet monarchais taip ir netapo.
Gal per mažai bandė. Netgi yra posakis: nenoriu būti karalius, noriu būti Radvila. Jiems užteko savo pačių radviliškumo ir per daug nesistengė tapti valdovais. Bet jie buvo verti kažkurios valstybės, nebūtinai Lietuvos, nes veikė labai plačiose erdvėse.
Kas buvo kitaip nei šiuolaikinėje visuomenėje – tarp didikų beveik nepasitaikydavo skyrybų. Dažnai jiems tekdavo sudaryti santuoką su nepažįstamu asmeniu ir laikytis jos visą gyvenimą.
Sunku pasakyti, ar jiems tai buvo drama. Kai susituokia žmonės iš to paties rato, panašios kultūros ir interesų, jie nesunkiai randa sugyvenimą.
Aristokratija labai gerai tą suprato.
Mūsų laikais pervertinama meilė tarp skirtingų žmonių. Dabartinis pasaulis, didelis skyrybų skaičius rodo, kad meilė tarp skirtybių greitai išblėsta.
Kai žmonės yra iš vieno socialinio sluoksnio, panašios kultūros, jiems sugyventi kur kas paprasčiau. Ir netgi jei iki santuokos didikai būdavo nepažįstami ar mažai pažįstami, susituokus atsirasdavo pagarba, kuria paremta ateidavo ir meilė.
Dažniausiai tokios santuokos būdavo laimingos.
Lietuvių inteligentai XIX pab.–XX a. pr. aristokratus tiesiog atstūmė, nes šie nemokėjo lietuvių kalbos, taip didikai prarado įtaką. Patys aristokratai kartais skųsdavosi, kad lietuviai inteligentai jų nepriima.
XIX a. carinė imperija irgi bandė mažinti Lietuvos bajorų įtaką, nebent jie pereidavo į stačiatikybę, bet katalikus didikus skriausdavo.
O susikūrus Lietuvos Respublikai, panaikinti luomai ir didikai nebeteko privilegijų.
Įvyko žemės reforma, per kurią krikščionys demokratai atėmė iš dvarininkų didelę dalį turtų.
Daug aristokratų emigravo, kas į Lenkiją, kas į Prancūziją ar dar kitur ieškoti geresnio gyvenimo ir supratingumo, kurio tarp lietuvių inteligentų nerado.
Dėl to, manau, lietuvių tauta tik pralošė. Lietuva prarado daugybę žmonių, kurie galėjo veikti valstybės naudai.
Lietuva ir lietuviai prarado savo elitinį sluoksnį, kuris galėjo labai daug nuveikti dėl valstybės atkūrimo ir jos vystymo.
Tiškevičiai kartais Lietuvoje dar apsilanko, tačiau labiausiai šiuo aspektu nusipelno Radvilos. Tai yra giminė, kuri buvo pati svarbiausia Lietuvos istorijoje ir iki šiandienos jaučia savo didybę. Kunigaikštis Motiejus Radvila yra puikus verslininkas, investuoja į Lietuvos ekonomiką ir mecenuoja Lietuvos kultūrą, padovanojęs nemažai eksponatų Valdovų rūmų muziejui, dažnai atvyksta į Lietuvą, mokosi lietuvių kalbos.
Su Lietuva savo ateitį, matyt, kuriam laikui susies ir jo brolis kunigaikštis Konstantinas Radvila. Jis neseniai paskirtas Lenkijos ambasadoriumi Lietuvoje.
Visiškai paradoksaliai. Šis Radvila, matyt, bus pirmasis, kuris atstovauja Lenkijai Lietuvoje.
Dar jie turi pusbrolį Mikalojų Radvilą, garsų labdarį Lenkijoje. Jis irgi atvyksta į Lietuvą, yra lankęsis Biržų pilyje, Valdovų rūmuose. Pastaruosiuose yra visai nemažai apsilankiusių ir kitų Radvilų dinastijos atstovų.
Viena, pagrindinė, Radvilų šaka nuo Antrojo pasaulinio karo laikų gyvena Romoje. Jie irgi domisi Lietuva, susirašinėja su mūsų istorikais, tarp jų ir manimi, irgi yra lankęsi Valdovų rūmuose.
Taigi, Valdovų rūmai yra vieta, suburianti Lietuvos aristokratiją.
Dešimt metų juose dirbau, tai buvo labai spalvingas ir įdomus gyvenimo etapas. Išėjau, nes grįžau į doktorantūrą ir dabar rašau disertaciją apie Tiškevičių giminės pradžią XVI–XVII a., jų vietą Lietuvos ir Lenkijos elite. Tiškevičiai yra labai mažai nagrinėti.
Tai būtų tik į naudą. Monarchas yra figūra, konsoliduojanti tautą, ją vienijanti ir stiprinanti valstybę. Pasižiūrėjus į šalis, kurios šiuo metu turi monarchiją, matyti, kad joms ne taip blogai ir sekasi – Jungtinė Karalystė, Norvegija, Švedija, Danija, Nyderlandai, Liuksemburgas, Belgija, gal šiek tiek prasčiau Ispanijai. Jų pavyzdžiai rodo, kad tai pasiteisinusi valdymo forma.
Lietuvos aristokratai 1918 metais norėjo monarchijos atkūrimo, jiems nelabai tiko čia kuriama nacionalistinė respublika. Aš turbūt būčiau jų pusėje. Ir dabar neprieštaraučiau tokiai idėjai, bet ką išrinkti monarchu, būtų labai sunkus klausimas.
Pasauliečių luomas dar skirstomas į liaudį ir bajorus. Aš laikausi to senojo skirstymo į luomus ir pats jaučiuosi riterių luomo dalimi. Esu labai konservatyvus žmogus ir visuomenę matau šimtametėmis, tūkstantmetėmis kategorijomis. Nesu prisirišęs prie XXI amžiaus ir jo madų.
Žinoma, tie luomai šiais laikais Lietuvoje realiai neegzistuoja. Bajorų luomas nėra pripažįstamas valstybės, be to, daug žmonių, kurie turėtų priklausyti bajorams, jais nesijaučia ir nesielgia taip, kaip derėtų tokiam luomui. Tėra pavienių bajorų, riterių, kurie bando laikytis aristokratijos taisyklių ir gyvenimo būdo.
Panevėžyje gyvenau iki 19-os metų, kol išvažiavau studijuoti. Dabar esu ganėtinai atitolęs nuo gimtojo miesto. Save jau laikau vilniečiu, matyt, visą gyvenimą ir praleisiu Vilniuje.
Tačiau ryšiai su Panevėžiu gana stiprūs. Kiekvieną vakarą su mama kalbamės telefonu, kokį kartą ar porą per mėnesį atvažiuoju jos aplankyti. Mūsų santykiai puikūs! Tas ir nulemia mano prisirišimą prie Panevėžio.
Šventųjų apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia bei dvejos kapinės šalia jos. Tos, kurios mažai kam žinomos, – bajorų kapinės už bažnyčios, šventoriuje, ir senosios Apvaizdos take. Mėgdavau ten nueiti pasivaikščioti ar net paskaityti. Šiuo atžvilgiu matau savo panašumą su Koko Šanel. Ji kapinėse mėgdavo žaisti.
Man kapinės visada buvo jauki ir maloni vieta, priešingai nei daugeliui.
Seniau, kai grįždavau į Panevėžį, vienas pirmųjų objektų, kurį aplankydavau, būdavo šita bažnyčia, senosios kapinės ir šalia esantis Skaistakalnio parkas. Ten man brangi vieta. Kultūros ir poilsio parkas Parko gatvėje man visiškai svetimas, o Skaistakalnis, Jesnagurka, kaip šeimoje vadindavom, mano vieta.
Mane kai kurie istorikai laiko netipišku istoriku. Nesu visą laiką įsikniaubęs į knygas, nesu darboholikas ar perfekcionistas kaip dauguma istorikų. Kadaise toks buvau, kol sugriuvo sveikata. Kam aukoti sveikatą vardan darbo?
Atsisakiau perfekcionizmo ir prisiminiau hobius, kurie būdavo šalia istorijos: pasivaikščiojimus po kapines, dvarus. Labai patinka lankyti dvarus.
Su mama kiekvieną vasarą jų aplankome dešimtis, landžiojame po dvarų griuvėsius, apžiūrime jau restauruotus, į kai kuriuos sugrįžtame po keletą kartų.
Gera matyti, kad kai kurie dvarai keliasi iš griuvėsių ir pritaikomi visuomenei.
Man labai skaudu girdėti pasisakymus, esą dvarų atstatinėti nereikia, kad jie buvę išnaudotojų lizdai ar panašiai. Tokia komunistinė socialdemokratinė propaganda man visiškai svetima.
Sovietmetis tik pratęsė neigiamą požiūrį į dvarus, kuris buvo pradėtas formuoti mūsų tautinių idėjų šalininkų dar XIX a. pabaigoje. Dvarus pozicionuoti kaip išnaudotojų lizdus yra labiau komunistinė idėja, bet lietuvių tautiniai inteligentai dvarus matydavo kaip svetimą lenkišką elementą.
Kalbėjosi Inga KONTRIMAVIČIŪTĖ
