Ironiškos panevėžiečio provokacijos Prancūzijoje

Ironiškos panevėžiečio provokacijos Prancūzijoje

Jaunasis tapytojas Justas Indrelė savo spalvingą biografiją jau gali papildyti faktu, jog darbus pristatė ne tik gimtojo Panevėžio bendruomenei, bet ir laisvos dvasios, meilės, svaiginančios romantikos ir meno šalyje – Prancūzijoje.

Panevėžietis tapytojas 25-erių Justas Indrelė nekantriai laukia, kada prasidės antrieji mokslo metai Dižono valstybinėje aukštojoje Dailės mokykloje ENSA Dijon. Su drauge, taip pat menininke Erika Povilonyte, juodu nuomojasi vietą kolektyvinėje dailininkų studijoje „La Volière“. Joje nuolatos ir dirba. Pasak Justo, menininkui labai svarbu keliauti, lankytis parodose, turėti kuo platesnį kultūrinį spektrą, bendrauti su kitais menininkais, kultūros atstovais bei mokslininkais, domėtis meno aktualijomis.
Tapyba ir vizualieji menai J. Indrelei yra kalbos, kuriomis gali geriausiai būti suprastas. Justas dažnai pagalvoja, kad jo idėjos, kurias reiškia tapyboje, įgyvendintos realiame pasaulyje būtų per daug radikalios, o kartais gal netgi prasilenktų su etika. Tačiau tapyboje, anot jo, visi šie užšifruoti nukrypimai įgauna kitą veidą, pasireiškia neįprasta estetika ir ironiška provokacija.

Šiuo metu Dižone įsikūręs panevėžietis Justas Indrelė jau gali pasigirti savo indėliu į meno pasaulį. Asmeninio archyvo nuotr.

 Įvertino ir prancūzai

Šiuo metu Dižone įsikūręs panevėžietis jau gali pasigirti indėliu į meno pasaulį. Jis Panevėžio dailės galerijoje surengė asmeninę parodą „2-as aukštas‘‘. 2016 metais su E. Povilonyte surengė piešinių iškabų parodą Dižone, krautuvėlėje ‚,Ciel Rouge‘‘, o jau kitais metais dalyvavo kolektyvinėje parodoje Dižono merijai priklausančiame „Hotel de Vogüé“. Šįmet, prieš pat paskelbiant karantiną, panevėžietis spėjo iškabinti asmeninę parodą Dižono „Mansart“ teatre, taip pat dalyvavo kolektyvinės studijos pristatyme.
„Ateljė, mokykla, naujos pažintys praplėtė horizontus. Kartu su kolektyvu organizuojame ateinančias parodas. Prasidėjus mokslo metams turėsiu dar geresnes sąlygas kurti. Labai tikiuosi, sugebėsiu išnaudoti naujas galimybes visu pajėgumu“, – viliasi panevėžietis menininkas.

Nelengva pradžia

Justas jau ketverius metus jaukinasi prancūziška dvasia alsuojančią Dižono miesto meno bendruomenę.
Anot jo, Prancūzija – puiki šalis jaunam, motyvuotam žmogui pradėti karjerą. Ten puikiai išvystyta socialinė sistema, leidžianti integruotis į visuomenę, vykdyti bet kokius projektus, o Paryžius dar ir viena pagrindinių pasaulio kultūros ašių.

„Savo studijų mieste, Dižone, niekuomet nepraleidžiu progos eksponuoti darbus. Dažniausiai dalyvauju grupinėse parodose, paskutinė truko kelias dienas. Kita numatoma gruodį“, – vardija jaunasis tapytojas.
Iš pradžių Justui atrodė, kad Prancūzijoje jam integruotis nepavyks: atvažiavo beveik nemokėdamas kalbos, neturėdamas kvalifikacijos negalėjo susirasti darbo.

„Tik ilgiau pagyvenęs imi matyti galimybes. Radau, kur mokytis prancūzų kalbos, mūrininko amato, galiausia pavyko įstoti į aukštąją mokyklą“, – dabar patenkintas panevėžietis.

Žmonės Prancūzijoje, pasak Justo, gana sudėtingi, daugialypiai ir jautrūs.

„Ši terpė reikalauja subtilumo, tačiau kurti tai netrukdo. Anaiptol. Iššūkiai verčia ieškoti įdomesnių sprendimų“, – sako J. Indrelė.

Justas reguliariai grįžta į gimtąjį Panevėžį. Čia vykdo ir meninius projektus, o jų negalėtų įgyvendinti be šeimos pagalbos. Taip pat, anot jo, daugelis kūrybai reikalingų medžiagų Lietuvoje yra prieinamesnės.

Justas dažnai pagalvoja, kad jo idėjos, kurias reiškia tapyboje, įgyvendintos realiame pasaulyje būtų per daug radikalios, o kartais gal netgi prasilenktų su etika. Asmeninio archyvo nuotr.

Nesustoti ties riba

Tapybą J. Indrelė atrado Panevėžio dailės mokykloje. Justas sako, jog būtent mokykloje teko susipažinti su savo ribomis. Toks potyris dažnai gali būti labai skaudus savamoksliui. Po tokios patirties dažniausiai rankos nuleidžiamos ties pirmuoju pažeminimu.

„Kitas žingsnis, žinoma, yra aukštoji dailės mokykla, kurioje mokinys susipažįsta su dar skaudesniais reikalavimais. Jie dažnai veda link taikymosi prie rinkos, diletantizmo atsisakymo. Ši problema kyla daugeliui studentų, kurie iki pradėdami studijuoti turi susikūrę asmeninius standartus apie pasirinktą amatą“, – sako tapytojas.

Pasak jo, labai sunkus klausimas, kada turi laikytis savo įsivaizduojamos teisybės, o kada – susitaikyti su pasaulio tvarka.

Nuo dailės iki muzikos, teatro ir filosofijos

Prieš pradėdamas mokytis dailės, Justas lankė ir Panevėžio muzikos mokyklą, vėliau mokėsi V. Mikalausko menų gimnazijoje. Kūrybingas vaikinas ir dabar domisi muzika.

Paklaustas, ar kūrybiškumo gyslelė atsiskleidė nuo mažų dienų, J. Indrelė svarsto, jog visi vaikystėje yra piešę, tad jis niekuo nesiskiria nuo kitų. Vienintelis skirtumas tas, kad jis šioje veikloje taip ir liko.
„Paauglystėje ieškojau nuoširdaus piešimo. Tokio, kuris reikštų tai, ką matau iš tikrųjų, o ne tai, kaip jau esu išmokęs vaizduoti“, – aiškina menininkas.

Panevėžyje J. Indrelė su tėvais nepraleisdavo įvairiausių spektaklių. Jo mama ypač myli teatrą, galiausiai jos karjera pasisuko link šio sektoriaus. Justo tėtis dirbo dėstytoju Kauno technikos universitete (KTU). Su juo vaikinas praleisdavo ilgus vakarus diskutuodamas metafizinėmis temomis.

„Tėčio metodiškas mąstymas mane visuomet įkvepia ieškoti atsakymų į neatsakytus klausimus“, – sako Justas.

Galerija

Atsakas minimalizmui

Vienas svarbiausių potyrių, formavęs J. Indrelės požiūrį į tapybą, be abejo, buvo Panevėžio dailės mokykla, įdomūs pokalbiai su mokytojais, miesto dailininkais, tokiais kaip Ramūnas Grikevičius. Taip pat pažintis su menininke E. Povilonyte, kuri J. Indrelei atvėrė akis į platesnę meno sąvoką.
„Erikai pirmai įstojus į ENSA iš jos pasakojimų galėjau susidaryti vaizdą apie tai, kas vyksta aukštojoje dailės mokykloje. O mokydamasis supratau savo trūkumus“, – sako Justas.

Jaunuolis juokauja, jog dažnai jį galima įtarti turint ambiciją į vieną paveikslą sudėti viską, kas yra neįmanoma.

„Gal tai gali būti suprasta kaip mano atsakas į saikingąjį minimalizmo šūkį ,,mažiau yra daugiau“, – svarsto J. Indrelė.

Nors spalvos tapyboje labai svarbios, tačiau tapančiam panevėžiečiui sunku įsivaizduoti, kokią transformaciją turėtų patirti paveikslas, kad jame liktų tiktai spalvos – be kompozicijos, tonų, linijos, formos.

„Man paveiksle yra svarbiausia visų dailės elementų darna“, – pabrėžia menininkas.

J. Indrelės įkvėpimo šaltiniu dažnai tampa chaosas. Tačiau realiame gyvenime netikėtumų geriau turėti su saiku.

„Dailėje ieškau kuo sudėtingesnių problemų. Galbūt netgi tam, kad galiausiai pasiruoščiau jas spręsti gyvenime“, – svarsto panevėžietis.

Kūryboje jis neieško pabėgimo nuo tikrų problemų, o kurdamas tiesiog jas analizuoja iš šalies.

Bet kam neparduotų

Pasak J. Indrelės, šiuolaikiniame mene techniniai įgūdžiai gali pasirodyti kaip antraeilis reikalavimas. Tačiau taip yra dėl to, kad dailė tapusi daug platesne sritimi.

„Dabar, kaip ir anksčiau, tapytojas turi mokėti tapyti, nors ir savaip, tačiau gerai. Be viso to, svarbu mokėti labai daug antraeilių dalykų, kurių ir mokomės aukštojoje dailės mokykloje. Visi menininko įgūdžiai galiausiai turi susieiti į vieną gražų kūrinį“, – įsitikinęs Justas.

Kūrinį J. Indrelė laiko pasisekusiu tuomet, kai jame nesimato klaidų arba kai jos tampa pateisinamos. O gyvenime sėkmę jis juokais matuoja kaip atvirkščiai proporcingą neužimtam laikui.

Justas įsitikinęs: meno kūrinys turi kam nors patikti, o daiktas, kuris kam nors patinka, turi vertę. Riba tarp meno ir komercijos egzistuoja, tačiau flirtas tarp šių dviejų sričių yra būtinas abiem gyvuoti.

„Menininkas, kuris neieško jokio ryšio su išoriniu pasauliu ir tenkina tik pats save, rizikuoja likti dantį griežiančiu diletantu. Tikiuosi, kada nors mano paveikslai bus perkami. Klientas turi būti toks, kurio kolekcijoje darbas jaustųsi savo vietoje“, – mano J. Indrelė.

Galerija

 

Jūsų komentaras

Rekomenduojami video

Daugiau leidinio naujienų