Panevėžietės menininkės darbuose atskleidžiamas Lietuvos gamtos grožis. R. Narkevičienė šypsosi, kad jos peizažai – savotiška terapija ne tik jai, bet ir žiūrovui. Asmeninio R. Narkevičienės albumo nuotr.

Inžinierė, atradusi potėpių galią

Panevėžietė Raimonda Narkevičienė – diplomuota inžinierė, besirūpinanti kelių priežiūra ir statyba. Pasibaigus darbo dienai, ji brėžinius iškeičia į teptukus ir spalvas. Raimonda atvirauja, kad jaunystėje primirštą pomėgį piešti atradusi ne taip seniai, kai netikėtai pravėrė suaugusiesiems skirtos dailės studijos duris. Nors panevėžietė sako teptuką paėmusi norėdama pabėgti nuo rutinos ir pravėdinti galvą, jos kūrybą įvertino ir garsiausios Jungtinių Amerikos Valstijų galerijos ir muziejai – panevėžietė prestižiniame tapybos konkurse „American Art Awards“ laimėjo pirmąją vietą su darbu „Bijūnai vazoje“.

Sužinojo ir Amerika

R. Narkevičienės specialybė nieko neturi bendro su menais. Inžinierė teigia, kad jos darbe svarbus preciziškas tikslumas ir improvizacijoms vietos nėra. Bet užtat po darbo ji ant popieriaus ar drobės išlaisvina meninę asmenybės pusę.

„Kiek save pamenu, piešiau nuo pat vaikystės, bet vėliau apleidau. Atsirado studijos, šeima, vaikai, tiesiog nebuvo laiko pomėgiams“, – pripažįsta panevėžietė.

Bet vaikams užaugus ir išvažiavus į kitus miestus mokytis, R. Narkevičienė ėmė ieškoti veiklos, kur dar galėtų save realizuoti. Bevartant „Sekundės“ laikraštį, panevėžietei akys užkliuvo už skelbimo, kviečiančio suaugusiuosius į dailės studijos užsiėmimus, kuriuos vedė profesionalus dailininkas Girmantas Rudokas.

„Po daugelio metų tapyba į mano gyvenimą sugrįžo staiga ir netikėtai. Girdėjau, kad Panevėžyje yra toks dailininkų mėgėjų klubas, kur norintieji gali išmokti piešti, patobulinti įgūdžius. Tik pamačiusi skelbimą, nieko nelaukdama ten nuėjau. Taip užsikabinau, kad nuo to laiko ir likau“, – šypsosi menininkė.

Lietuviški bijūnai savamokslei tapytojai R. Narkevičienei pelnė tarptautinį pripažinimą. Asmeninio R. Narkevičienės albumo nuotr.

Relaksacija prie drobės

R. Narkevičienė svarsto, kad kiekvieną pomėgį žmogus pasirenka neatsitiktinai. Mene tuo labiau reikia turėti vidinį potraukį – jei bandysi save prievartauti, nieko nebus. Galimybė darbuotis teptuku Raimondai – tikra atgaiva ir malonumas. Kūryba tapusi neatsiejama jos gyvenimo dalimi. Kelis vakarus per savaitę po darbų ji skuba ne į namus, o į dailės studiją. Tapytojos teigimu, tos trys ar keturios valandos piešiant prabėga kaip viena akimirka.

„Atrodo, po darbo esu taip pavargusi, kad nieko nebesinori, bet tik pradėjusi piešti atsipalaiduoju ir pamirštu visus rūpesčius. Labai gerai išsivalo galva. Vaikai jau suaugę, tad priekaištų dėl tokių vakarojimų tikrai nesulaukiu“, – pasakoja Raimonda.

„Atrodo, po darbo esu taip pavargusi, kad nieko nebesinori, bet tik pradėjusi piešti atsipalaiduoju ir pamirštu visus rūpesčius.“

R. Narkevičienė

Anot jos, dailės studiją lankantys mėgėjai piešia ne tik sau – kasmet Bendruomenių rūmuose organizuojama apžvalginė jų darbų paroda. Raimonda taip pat surengusi ne vieną savo personalinę parodą. Prieš pat paskelbiant karantiną, jos natūralistiniai peizažai ir natiurmortai papuošė ir Panevėžio apygardos prokuratūros erdves. Tautodailininkė šypsosi, kad per metus galėtų surengti ne vieną parodą, bet tik nupieštus darbus išgraibsto savo namams ar biurams papuošti įdomesnių paveikslų ieškantys pirkėjai.

„Baisiausia buvo surengti pirmąją parodą, bet dabar iššūkiu jau tampa iki parodos išsaugoti darbus, nes didelę dalį paveikslų tiesiog nuperka net nepasirodžius parodoje. Tai savotiškas paskatinimas ir man, kad einu teisingu keliu“, – svarsto R. Narkevičienė.

Sužavėjo lietuviški bijūnai

Raimondos paveiksluose sutelpa visas Lietuvos grožis ir spalvos. Menininkė atvirauja iš prigimties esanti realistė. Įkvėpimo semiasi iš senųjų klasikos meistrų. Paveikslus ji tapo akriliniais dažais ant drobės ar kartono, naudoja tradicinius teptukus ir specialią mentelę. Meno mūzos įkvėpta atrado ir savo originalią tapybos techniką, kuri leidžia išraiškingai perteikti kūrinio charakterį.

„Daugiausia vietos mano tapyboje užima gamtos peizažai, natiurmortai, gėlės, kurie atspindi įvairias nuotaikas, metų laikus. Paveiksluose stengiuosi parodyti, kokia graži mūsų gamta, kiek daug gražių dalykų aplinkui. Tokie darbai sukelia tik geras emocijas, ramina, veikia kaip terapija“, – pasakojo kūrėja.

O lietuviški bijūnai menininkei pelnė ir tarptautinį apdovanojimą. Įkalbinta savo vadovo G. Rudoko, ji keturis darbus išsiuntė į Jungtinių Amerikos Valstijų galerijų ir muziejų organizuojamą konkursą „American Art Awards“. R. Narkevičienė pripažįsta nieko nesitikėjusi, mat konkursui savo darbus siunčia menininkai iš daugiau kaip šešiasdešimties šalių. Ir ne tik tokie mėgėjai kaip ji, bet ir profesionalai.

„Iš pradžių dar dvejojau, bet vaikai padėjo užpildyti paraišką ir nusiųsti darbus. Nesitikėjau nieko, nes konkurencija didžiulė. Pamatytumėte, kokius darbus atsiunčia kinai – iš susižavėjimo aikčioji. Atrodytų, kad jų paveikslai ne piešti, o tikros fotografijos, kiekviena smulkiausia raukšlelė matosi – tikras aukštasis pilotažas. Daugiausia jų ir susirenka apdovanojimų, nors per visą konkurso istoriją ne vienas lietuvis taip pat buvo įvertintas“, – pasakojo panevėžietė.

Žinia apstulbino

Vieną rytą į elektroninį paštą atskriejusi žinia, kad darbas „Bijūnai vazoje“ laimėjo pirmąją vietą kategorijoje „Floral Realism“, Raimondą džiugiai pribloškė. Anot R. Narkevičienės, visus atsiųstus darbus vertina 25-ių meno galerijų ir muziejų ekspertai, tad patekti tarp geriausiųjų – didžiulis įvertinimas. Kartu tai įkvėpė ir pasitikėjimo savo gebėjimais. Tiesa, tai ne pirmasis toks šios menininkės įvertinimas – praėjusiais metais respublikinėje liaudies meno parodoje ,,Aukso vainikas“ R. Narkevičienė laimėjo trečiąją vietą ir buvo pripažinta geriausiu Panevėžio apskrities meistru.

„Kiekvienas kūrinys – dalelė manęs. Pasinerdama į kūrybinį procesą visiškai atsipalaiduoju, viską aplinkui pamirštu, atiduodu visą save menui. Nepakartojamas jausmas, kai ant drobės išsiliejusios nuotaikos tampa meno kūriniu. Šis kelias man įdomus, be galo prasmingas. Dabar jau žinau, kad svarbiausia – klausytis sielos balso ir dovanoti pasauliui dalelę savęs per meną“, – sako R. Narkevičienė.

Asmeninio R. Narkevičienės albumo nuotr.