-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Nedidelėje, jaukioje Inturkės Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje vertingi praeities paminklai ir tikra dvasios atgaiva.
Inturkės bažnyčia pasitinka meniškai apipavidalintais senoviniais vartais ir įspūdingais kryžiais. U. Mikaliūno nuotr.
Pasiklydusios karalienės pažadas
„Žygimanto Senojo žmona Bona Sforca 1555 metų gruodžio 28 dieną išdavė fundacinį raštą pirmajai Inturkės bažnyčiai statyti ir išlaikyti. Šventovė buvo dedikuota Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimui į dangų“, – su istoriniais faktais supažindina Inturkės bažnyčios klebonas Povilas Stankevičius.
Šie faktai apgaubti mūsų dienas pasiekusiais pasakojimais ir legendomis. Vieną jų papasakojo Molėtų krašto muziejaus direktorė Viktorija Kazlienė: „Tai buvo dar tada, kai neįžengiamuose Rudesos ir Inturkės miškuose vyko didžiųjų Lietuvos kunigaikščių medžioklės. Vieną kartą karalienė Bona, besivydama pašautą briedį, paklydo. Kelią į Rudesą jai pastodavęs tai ežeras, tai neišbrendamos pelkės, tai krūmai. Temo ir Bona Sforca, melsdama Dievo pagalbos, davė įžadą – suradusi kelią ir išsigelbėjusi pastatyti bažnyčią.
Pasiklydusią karalienę žmonės rado ant Urkio ežero kranto. Tada ši vietovė ir buvo pavadinta Anturke, o karalienės nurodymu ten ir buvo pastatyta bažnyčia. Vėliau gyvenvietė tapo Inturke.“
Ilgų dešimtmečių pati pirmoji bažnyčia neatlaikė. Antroji statyta apie 1674-uosius, o 1739 metais Inturkėje vėl pastatyta nauja bažnyčia, iki 1782 metų – koplyčia.
Dabartinė neįtikėtinai jauki, medinė, pajuodusiomis lentomis apkalta bažnyčia, kurios duris, atrakinęs didžiuliu raktu, veria kunigas P. Stankevičius, pastatyta prieš 160 metų, 1855-aisiais, klebono Petro Prunskio rūpesčiu.
Po Antrojo pasaulinio karo maldos namus parapijiečių lėšomis remontavo kunigai Vincentas Sladkevičius ir Mykolas Balnys.
Atvažiuodavo garsus dainininkas
Tylu ir tuščia šiokią dieną Inturkėje.
„Liūdna, kad žmonių šiame krašte kas metai vis mažiau, tuščia miestelyje, tuštėja bažnyčia“, – apgailestauja klebonas.
Net per didžiąsias šventes bažnyčia nesulaukia itin gausaus būrio tikinčiųjų. Penkerius metus Inturkėje dirbantis dvasininkas mano, kad geriausiu atveju dabar suskaičiuojama apie tūkstantį parapijiečių.
Povilas Stankevičius Inturkės bažnyčioje dirba jau penkerius metus.
Daug kas pasikeitė per ilgus miestelio gyvavimo šimtmečius, bet bažnyčia vis dar alsuoja tolimos praeities dvasia – retai kur šalyje berasi tokius unikalius, jaukumu dvelkiančius maldos namus.
Viduje neįprasta – paauksuotos kolonos, gausybė paveikslų, skulptūrų. Bažnyčia, regis, lygiai tokia pat, kokia buvo klebono knygnešio Stanislovo Šlamo laikais.
Prisimenama, kad šis dvasininkas į Inturkę buvo paskirtas 1924 metais. Tai jis padėjo garsiajam Kiprui Petrauskui baigti muzikos ir dainavimo studijas. O paskui, prieš karą, dainininkas K. Petrauskas lengvuoju automobiliu atvažiuodavęs į Inturkę pas kleboną medžioti.
Tokia pat bažnyčia buvo ir čia dirbant kardinolui Vincentui Sladkevičiui, monsinjorui Juozapui Dabravolskui. Būtent J. Dabravolskui – klebonui architektui, garsiam bažnyčių restauratoriui ir statytojui – inturkiškiai dėkingi už iki šių dienų puikiai išlikusią bažnyčią.
Žodžiai apie Inturkę
Daug įdomios medžiagos apie Inturkę, jos žmones, svarbius įvykius galima surasti skaitant šviesaus atminimo kraštotyrininko Stepono Antanavičiaus straipsnius. Iki paskutinės gyvenimo dienos S. Antanavičius darbavosi Molėtų krašto muziejaus labui, tyrinėjo daugybę įvairiausių temų. Parašė Inturkės bei kitų seniūnijų istorijas, surinko daugybę atskirų istorijos faktų.
„Inturkė senuose laikraščiuose ir knygose“ – vienas iš jo darbų pavadinimų. Kraštotyrininkas pravertė daugybę leidinių: knygų, laikraščių, leistų nuo 1805 iki 1918 metų ir sukaupė daug medžiagos. Jis rašė: „Nedaug juose radau žinių apie Inturkę, bet tos žinios įdomios. Pavyzdžiui, 1897 metais pateikiamos šios statistinės žinios apie Inturkę: joje gyvena 342 gyventojai, yra bažnyčia, stačiatikių cerkvė ir žydų maldos namai, veikia valdinė mokykla, kaimo felčerio punktas su dviem lovomis, dvi batų dirbtuvės, vienas siuvėjas, septynios smulkios parduotuvės.
Nedidelėje Inturkės bažnyčioje penki altoriai – didysis papuoštas Marijos su kūdikiu paveikslu.
Pasakota, kad ir 1912 metų rugpjūčio 15-ąją Inturkėje vyko dangun ėmimo mergelės Marijos šventė. Žmonių buvo ne per daug, nes lijo. Kitų parapijų lietuviai labai gailėjo, kad nei giedojimo, nei pamokslo negirdėjo savo gimtąja kalba, kadangi tąsyk buvo „lenkų nedėlia“. Po pamaldų prisikimšo pilnos aludės girtuoklių – ūžė kaip bitės avilyje. Įkaušę inturkiškiai viengungiai ėmė peštis su kitų parapijų viengungiais, neužleisdami savo merginų kitiems.
1893 metais Inturkėje buvo sakomi lietuviški ir lenkiški pamokslai. 1917 metais čia įsteigta lenkų pradinė mokykla, o tų pačių metų lapkričio 4 d. atidaroma ir lietuvių mokykla. Iš pradžių ją telankė 9 vaikai, vėliau mokinių skaičius didėjo, 1918 m. lietuviškoje Inturkės mokykloje jau mokėsi 28 mokiniai. 1918 metais „Lietuvos aidas“ paskelbė Molėtų apskrityje 1917 metais buvusias lietuviškas mokyklas.
Mažai kas žino, kad kažkada buvo Molėtų apskritis. O ji buvo Pirmojo pasaulinio karo metais Lietuvą okupavus vokiečiams. 1917–1918 m. Molėtų apskrityje veikė 24 lietuviškos mokyklos. Inturkės parapijoje tokių mokyklų buvo dvi: Inturkės ir Keršėniškės. Keršėniškėje mokėsi 27.“
Stačiatikių beveik neliko
Inturkėje netoli nuo katalikiškos bažnyčios nuo seno stūkso ir stačiatikių cerkvė. Apie ją S. Antanavičius taip pat rado nemažai medžiagos. Jis rašo: „Buvo numatyta į vaizdingame ežero krante esančią valstybinę fermą atkelti 30 stačiatikių šeimų. Todėl įsakyta netoli fermos pastatyti mūrinę stačiatikių cerkvę. 1865 m. liepos 4 dieną (senu stiliumi) iškilmingai pradėta cerkvės statyba. Palei cerkvę įkurtas kaimas bus pavadintas Pokrovskoje (dabar – Pakrovų). Cerkvės statybos pradžios proga karinis viršininkas rusų gyventojus vaišino bandelėmis, alumi ir dar kai kuo. Cerkvės statybai valdžia paskyrė 10000 rublių. Pastatyta cerkvė iškilmingai pašventinta 1868 metų rugpjūčio 18 dieną. 1878 metais cerkvė turėjo 500 parapijiečių. Į stačiatikybę buvo patraukti ir kai kurie katalikai. Priėmę stačiatikybę jie gaudavo žemės.“
Cerkvė išlikusi iki šių dienų, bet stačiatikių šiame krašte labai nedaug. Vis dėlto pamaldos čia vyksta, jas aukoja iš Panevėžio Kristaus prisikėlimo cerkvės atvykstantis dvasininkas.
Pasipuošė vitražais
S. Antanavičiaus surinkta medžiaga byloja, kad 1908 metų liepos 27 dieną Inturkėje pirmąkart vyko lietuvių vakaras. Scena buvo įrengta vieno ūkininko klojime, suvaidintos dvi komedijos: „Velnias spąstuose“ ir „Valsčiaus teismas“. Parapijos choras padainavo kelias lietuviškas dainas. Tautiniais lietuvių drabužiais vilkintys šokėjai scenoje pašoko „Aguonėlę“, „Žilvitį“. Į renginį susirinko per 300 žmonių. Vakarą surengė klebonas kunigas P. Prunskis. Visiems norintiems patekti neužteko vietų.
Inturkės bažnyčios šventorių puošia įvairiaspalvių akmenų raštais išdėliotas kilimas.
Bažnyčia anuomet inturkiškių gyvenime buvo labai svarbi. Ir dabar ji visus pasitinka tarsi savus – net pirmą kartą atėjusiems atrodo, kad jie čia jau buvo, kad tik čia galėjo pajusti tikrąją laiko tėkmės prasmę, žmogaus ir Viešpaties artumą, sielos laisvę.
Iš visų pusių į tikinčiuosius žvelgia seni, įtaigūs paveikslai – iš 18-ojo amžiaus mus pasiekę „Šventa Barbora“, „Rožinio Švč. Mergelė Marija“, iš 19-ojo „Švč. Mergelė Marija, pamynusi žaltį“, „Šv. Kazimieras“. Žinoma, kad paveikslas „Šv. Ambraziejus laimina Cezarį Teodorą“ nutapytas 1873 metais.
Klebonas pasakoja, kad 1918–1920 metais dar kartą perstatytoje bažnyčioje buvo išsaugotas vėlyvojo baroko planas ir beveik nepasikeitusi jo vidaus erdvė.
Paskutinis Inturkės šventovės išorės ir vidaus remontas atliktas 1974–1986 metais, čia dirbant klebonui J. Dabravolskui. Tuomet stogas buvo apdengtas skarda, suremontuotas ir išdažytas bažnyčios vidus, nudažyti ir auksuoti altoriai, sakykla, o langus papuošė vitražai.
Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje penki altoriai. Pats svarbiausias iš jų – didysis altorius, papuoštas Marijos su kūdikiu paveikslu. Manoma, kad jis Inturkėje gali būti nuo 1667 metų.
Prie Inturkės bažnyčios esanti varpinė liaudiško baroko su klasicizmo elementais 18-ojo amžiaus statinys – joje yra žalvarinis varpas, išlietas 1671 metais, o čia 1973 metais perkeltas iš Rudesos kapinių koplyčios.
Žinoma nuo seno
20-ojo amžiaus pradžioje visose Molėtų ir Širvintų rajonų bažnyčiose pamaldos vyko lietuvių kalba, tačiau Kernavėje, Širvintose, Dubingiuose ir Joniškyje, kaip gretimose Maišiagalos ir Paberžės bažnyčiose, lietuvių kalba išsilaikė neilgai. Tik Širvintose ir Joniškyje buvo paliktas lietuviškas pamokslas.
Daugelyje kitų šių rajonų parapijų, tarp jų ir Inturkės, kur dalis gyventojų jau buvo pasidavę lenkų agitatorių įtakai, pamaldos vyko lietuvių ir lenkų kalbomis. Bagaslaviškio, Kiauklių ir Videniškių bažnyčiose pamaldos buvo vien lietuvių kalba.
Inturkė, kaip ir visas Molėtų kraštas, gali teisėtai didžiuotis ežerų gausa.
Nors stačiatikių šiame krašte nedaug, pamaldos balto mūro Inturkės Dievo motinos globėjos cerkvėje vis dar vyksta.
Miestelis įsikūręs prie Gėluoto ežero, o čia pat yra Galuonų, Kertuojų, Išnarų, Urkio ežerai, Labanoro regioninis parkas.
Inturkė žinoma nuo 1373 metų. V. Kazlienė pasakoja, kad įkurdinus sentikius ir pastačius cerkvę parapija apėmė Dubingių, Giedraičių, Molėtų, Joniškio ir Videniškių apylinkių stačiatikius. Priklausė Panevėžio dekanatui.
Šiandien Inturkė – miestelis, seniūnijos centras su bažnyčia, cerkve, pagrindine mokykla, biblioteka, paštu, medicinos punktu ir stiprėjančiu bendruomenės centru.
Būnant šiuose kraštuose derėtų aplankyti ir netoliese esančius liaudies architektūros statinius – Rudesos kapinių koplyčią ir varpinę.
Kapinės pušyne, ant kalnelio, o statinių ansamblis kapinių viduryje.
Šv. Jono Krikštytojo koplyčios pamatai akmeniniai, sienos tašytų rąstų, iš lauko apkaltos stačiomis lentomis.
Koplyčia pastatyta 18 amžiuje Inturkės klebono Mikalojaus Olendskio lėšomis. Ji ypač nukentėjo per 1812 metų karą. 1820-aisiais suremontuota, įrengti nauji altoriai. Po ilgų išbandymų 1989 metais grąžinta tikintiesiems.
Vitalija JALIANIAUSKIENĖ
