Panevėžio dailės galerijos Keramikos paviljone vykęs susitikimas su menininkė, parodos autore Monika Gedrimaitė nejučiomis virto į paskaitą. I. Stulgaitės-Kriukienės nuotr.

Improvizacija indais

Dar nuo gruodžio Keramikos paviljone apsilankiusieji patekdavo į kiek neįprastą šiai erdvei, nedidelę ekspoziciją. Iš pirmo žvilgsnio geometriškai tvarkingai sudėlioti objektai kažkuo primena itin kruopštaus vaiko žaislus. Dviejose kompozicijose mažyčiai objektai – estetiškai švarūs, tvarkingi, turintys tikslias savo vietas, regis, tik pačiai jų kūrėjai žinomoje sistemoje. Kaip kontrastas – trečioji, trijų objektų kompozicija – „žaislai“ čia išdidinti, net kažkiek grėsmingi, grubios, pirmapradės struktūros.

Parodos pavadinimas „Indo estetika: nuo daikto iki meno“ išduoda indą esant pagrindiniu šios ekspozicijos herojumi. Ir iš tiesų tik dalyje pateiktų objektų jį atpažįstame. Dalis – jau nebefunkcionalūs, supjaustyti perpus ar į kelias dalis. „Vaikiški žaislai“ žiūrinčiojo sąmonėje virsta į archeologinių radinių rinkinį. Tampa aišku, kad be konteksto šios ekspozicijos iki galo suvokti, ko gero, nepavyks, tai, beje, šiandien apskritai būdinga šiuolaikinio meno scenai.

Būtis nulemia prasmę

Šiuolaikiniame mene jau nebeužtenka vien estetinio vaizdo, kuris nereikalautų jokių paaiškinimų, būtų suvoktas be kontekstų ir teorinių išvedžiojimų. Ypač sudėtinga šiame laikmetyje anksčiau taikomojo meno kategorijai priskiriamų meno šakų atstovams, kurių kūryboje labai svarbus medžiagiškumas bei amato išmanymas. Keramika – viena iš tokioje pozicijoje atsidūrusių sričių. Daugelio menininkų kūryba šiandien remiasi meninio tyrimo principu. Nenuostabu, kad susitikimai su menininkais tampa tam tikromis paskaitomis. Taip atsitiko ir šią savaitę Panevėžio dailės galerijos Keramikos paviljone vykusiame susitikime su menininkė, parodos autore Monika Gedrimaitė.

M. Gedrimaitė sako, kad šios parodos ištakos – Arvydo Šliogerio filosofija, jo veikalas „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai“.

Ji pristatė savo 2016–2018 m. Vilniaus dailės akademijoje sukurtus darbus „Indo estetika: nuo daikto iki meno“. Trijų dalių kompozicija ir teorinis darbas – tai keramikės nagrinėjama indo, kaip daiktiško ir savarankiško objekto, tema. Autorė taip pat tyrinėja indo sudedamųjų dalių problematiką, apibūdinančią jų būtį kaip tikrąją daiktišką indo esmę. Svarbiausiu nagrinėjamos temos klausimu išlieka, kaip daiktiška indo būtis nulemia jo prasmę?

Indas asmeniniame kontekste

M. Gedrimaitė neslepia, kad šio tyrimo metu remiasi vienu produktyviausių Lietuvos filosofų Arvydo Šliogerio filosofija, ypač gerai išstudijavusi jo veikalą „Daiktas ir menas: du meno kūrinio ontologijos etiudai“.

Menininkei, regis, indas rūpi ne pats savaime, ne vien kaip kasdienis funkcionalus objektas. Jame, jo autentiškame daiktiškume autorė ieško ir pačios indo idėjos arba sukuria jam naujas prasmes. Fiziškai dekonstruodama indą, iki vos atpažįstamų pėdsakų naikindama indo funkciją, gilinasi į jo vidų. Ir čia pat, pasitelkdama techninius bei technologinius aspektus, ieško naujų formų. Šiai menininkei labai svarbus medžiagiškumas, bet ne mažiau svarbus ir asmeninis autorystės momentas, kūriniais rašomos istorijos, fiksuojami kasdienybės rutinos momentai. Indo, kaip daikto, svarbą sau autorė įasmenina jį dekonstruodama, taip tarsi suteikdama jam jau asmeninį kontekstą.

M. Gedrimaitė 2010 m. baigė Skuodo meno mokyklą. 2013 m. pagal Erasmus mainų programą studijavo Estijos dailės akademijoje. 2014 m. baigė keramikos bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje (VDA). 2018 m. VDA įgijo taikomosios keramikos magistro laipsnį.

Menininkė surengė tris personalines parodas, dalyvavo daugiau kaip dvidešimtyje grupinių parodų ir tarptautinių simpoziumų. 2018 m. 5-ojoje Vilniaus keramikos meno bienalėje „Indo vizija“ apdovanota diplomu „Už filosofinę indo temos interpretaciją“.

M. Gedrimaitė kuria savo studijoje Vilniuje.

Parodą Panevėžio miesto dailės galerijos Keramikos paviljone galima apžiūrėti iki vasario 1 d.