-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
I. Žaromskytė-Morkuckienė pagal išsilavinimą – dailės technologijų pedagogė, pagal profesiją –socialinė darbuotoja, o pagal pašaukimą – viskas viename.
Paprašyta papasakoti apie save, Irma juokiasi gyvenime veikianti išties daug, tačiau savęs netaškanti į visas puses.
I. Žaromskytė-Morkuckienė dirba socialine darbuotoja Jaunuolių dienos centre su protinę negalią turinčiais žmonėmis, fotografuoja, savanoriauja, tapo, piešia, veda renginius. Atrodytų, jog be jos neįsivaizduojamas Panevėžio gyvenimo ritmas.
„Turiu jus nuvilti, bet aš, kaip ir visi, kartais tingiu, kartais noriu pamiegoti iki pietų. Bet jei kurią dieną manyje veržiasi vulkanas, tada kodėl gi jo nepaleidus“, – šypteli Irma.
Ir priduria: jei tą dieną nenori fotografuoti, tai ir nefotografuos, jei nenori piešti – nepieš.
„Noriu – keliauju, noriu – nieko neveikiu. Stengiuosi mylėti save ir daryti tik tai, kas man tuo metu patinka ir atrodo geriausia“, – sako I. Žaromskytė-Morkuckienė.
Anot jos, ne veltui yra sakoma, kad tu planuoji, o Dievulis pasijuokia.
Socialinė darbuotoja, savanorė, fotografė, tapytoja, gidė, o galbūt kažkada ir paramedikė – I. Žaromskytės-Morkuckienės gyvenime spalvų ir įspūdžių nestinga
I. Žaromskytės-Morkuckienės gyvenimo variklis – darbas su neįgaliais jaunuoliais. Ją užburia šių žmonių paprastumas ir gebėjimas bendrauti be jokių išankstinių nustatymų.
„Man patinka, kad jie taip paprastai bendrauja. Jeigu turi ramybės neduodantį klausimą, būtinai jo ir paklaus. Jeigu atėjau į darbą, o nuotaika nekokia, iškart teiraujasi, kaip išsimiegojau, kaip praėjo savaitgalis. Mes kartais artimo žmogaus, kolegos pamirštame paklausti, kaip jis laikosi, o mano jaunuoliai į viską žiūri labai paprastai“, – mano Irma.
Anot I. Žaromskytė-Morkuckienės, kiekviena diena tokiame darbe yra kartu ir iššūkis, ir pamoka jai pačiai.
Dažnai negalią turintys jaunuoliai ir būna tie didieji mokytojai, parodantys, jog kartais per daug sudėtingai žiūrime į gyvenimą, per daug iš jo tikimės.
I. Žaromskytę-Morkuckienę tiesiog „veža“ galimybė parodyti neįgaliems jaunuoliams, koks spalvingas yra juos supantis pasaulis.
Jaunuolių dienos centre ji organizuoja fotografijos užsiėmimus. Kartu su centro lankytojais mokosi fotografuoti telefonu, naudotis kamera, save pateikti nuotraukose. Vykdo įvairiausius projektus su partneriais, kuriems neįgalieji ruošia skaidres ar savo darytomis fotografijomis netgi iliustruoja leidinius.
„Mano darbe nebūna tokios pačios dienos“, – teigia Irma.
Neretai jos darbo dienos iššūkius diktuoja jaunuolių emocijos bei nuotaikos. Bet I. Žaromskytė-Morkuckienė jau pagal balso intonaciją gali suprasti, jog kažkas ne taip.
„Net ir po tiek darbo metų visada yra ir bus nenumatytų aplinkybių. Galiu suplanuoti dieną, viską susitarti, nupirkti, paruošti, tiesiog reikia atsisėsti į autobusiuką ir viskas. Bet man sako: žinai, aš nevažiuosiu, nenoriu. Tokiose situacijose svarbu išlaviruoti, pakeisti požiūrį, pakreipti tinkama linkme“, – jau ne kartą įsitikino socialinė darbuotoja.
I. Žaromskytė-Morkuckienė svarsto, jog daugiau nei du dešimtmečius dirbdama su ypatingais jaunuoliais jau mato ir besikeičiantį visuomenės požiūrį į neįgaliuosius.
Dabar jau nieko nebestebina miesto renginiuose, traukos erdvėse, kavinėse smagiai besišnekučiuojantys neįgalieji ir juos lydintys centro darbuotojai.
Protinę negalią turintys žmonės ne tik dalyvauja miesto kultūriniame ir socialiniame gyvenime, bet jį patys ir kuria: „Solidarumo kavinėje“ lankytojams verda gardžią kavą, bėga krosą, aktyviai sportuoja, lanko parodas, bendrauja su mieste sutiktais praeiviais.
„Labai smagu matyti, kad nebe mes einame į visuomenę, bet visuomenė ateina pas mus. Mieste susitinkame, susimojuojame, atrodo, kad visi esame seniai pažįstami. Panevėžyje ypač jaučiame tą bendrystę“, – panevėžiečių tolerancija kitokiam džiaugiasi Irma.
Pasak I. Žaromskytės-Morkuckienės, keisti stereotipinį visuomenės požiūrį į negalią
ir priartinti tokį žmogų prie visuomenės labai padeda jaunimas. Jauni žmonės savanoriauja Jaunuolių dienos centre, su neįgaliaisiais eina pasivaikščioti, lanko renginius. Ir tą daro ne kažkieno verčiami, o kad patiems įdomu.
Šiuo metu Jaunuolių dienos centre darbuojasi savanorė iš Ukrainos. Penkias savaites ji leis laiką su protinę negalią turinčiais centro lankytojais.
„Tai puikus pavyzdys, kad ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje požiūris į negalią turintį žmogų keičiasi“, – pastebi Irma.
Dabar, kai visuomenė tapo laisvesnė, atsikratė kompleksų, nieko nebestebina ir nebeglumina Jaunuolių dienos centro kompanija, vaikštinėjanti miesto gatvėmis.
O daugiau nei prieš du dešimtmečius buvę visai kitaip. I. Žaromskytė-Morkuckienė dar ir šiandien mena itin skaudžią patirtį savo pirmosiomis darbo su neįgaliaisiais dienomis.
Kartą ji su įstaigos lankytojomis išėjo į miestą pasivaikščioti. Neblaivūs asmenys jas užsipuolė. Irma skaudžiai gavo į petį, nes stojo ginti neįgalios merginos.
„Man tuomet buvo tik 19 metų. Labai sutrikau, bet žinojau, kad privalau apginti silpnesnį. Socialiniai darbuotojai ir turi būti ne tik draugai, bet ir savotiški skydai“, – sako Irma.
I. Žaromskytė-Morkuckienė Panevėžio konservatorijoje baigė dailės technologijų pedagogiką. Tai nebuvo jos didžioji gyvenimo svajonė, greičiau – likimo pokštas.
„Visada sakiau, kad niekada nestudijuosiu Panevėžyje, nebūsiu mokytoja, o juolab dailės. Tai buvo mano tėvų svajonė“, – prisipažįsta Irma.
Sąmoningai ar nesąmoningai, bet dukra tėvų lūkesčius pateisino – tapo diplomuota dailės mokytoja.
Dar studijuodama, būdama visai jaunutė, tetos padedama įsidarbino Jaunuolių dienos centre.
„Mūsų kaimelyje gyveno vaikas, turintis Dauno sindromą. Vis galvojau, kodėl jis nieko neveikia, tik kiauras dienas sėdi smėlio dėžėje. Vis mąsčiau, nejaugi tokie vaikai tik pas močiutes kaimuose sėdi, nieko neveikia, niekur neina“, – pasakoja I. Žaromskytė-Morkuckienė.
O pravėrusi Jaunuolių dienos centro duris ir artimiau susipažinusi su negalią turinčiais jaunuoliais, Irma iš karto suprato: jos vieta čia.
Dailės pedagogikos studijas Irma derino su darbu centre. Iki pietų – paskaitos, o po jų lėkdavo į darbą.
Aplinkiniai stebėjosi, kodėl jauna mergina šitaip veržiasi pas neįgaliuosius – juk toks sunkus darbas, o Irma visiems kartojo: „Taip, sudėtinga, bet labai įdomu.“
Taigi užsispyrusi nesunkiai baigė socialinio darbo studijas.
Neseniai I. Žaromskytė-Morkuckienė metė sau dar vieną iššūkį – tapo gide.
Prieš pat karantiną baigė gidų kursus ir ėmėsi vesti ekskursijas.
„Mama juokauja: na, kokia kita tavo stotelė? Žinai, sakau, paramedikai. Šįmet dar nestosiu, bet kitais metais tokios galimybės neatmetu“, – juokiasi Irma.
Ji dažnai pagalvoja, jog dabar tarsi kompensuoja visas savo vaikystės svajones.
„Man labai patiko keliauti, žavėjausi gido darbu, ir štai – aš gidė“, – šypteli panevėžietė.
Dar vaikystėje ji svajojo tapti policininke. O dabar jos dukra Viktorija įstojo į jaunųjų policijos rėmėjų gretas.
„Pareigūnės, dirbančios su mano dukra, man sako: Irma, dar nevėlu ir tau. O aš stabdau: palaukit, palaukit, manęs dar paramedikai laukia“, – juokiasi I. Žaromskytė-Morkuckienė.
I. Žaromskytė-Morkuckienė sako niekada neversianti savo vaikų rinktis vieno ar kito kelio. Su dukra yra labai artimos ir mama puikiai žino, ko atžala išties nori.
Viktorija – ryškiai šviečianti krepšinio žvaigždutė, mikliai gainiojantį kamuolį aikštelėje, atstovauja Panevėžio sporto centro mergaičių krepšinio komandai.
Krepšinį žaisdavo ir pati Irma, o dabar emocijų pasisemia stebėdama dukros varžybas.
O 21-erių sūnus neseka mamos pėdomis – studijuoja verslo ekonomiką.
„Čia tik mama iš kosmoso nužengusi, o vaikai normalūs“, – kvatoja Irma.
■ I. Žaromskytę-Morkuckienę neretai išvysi su fotoaparatu rankoje. Augusiai fotografų giminėje, fotografja jai niekada nebuvo svetima. P. Židonio nuotr.
I. Žaromskytė-Morkuckienė svarsto, jog noras tapti policininke ar medike savotiškai užkoduotas jos genuose. Visada norėjo gelbėti gyvybes, būti teisinga, užstoti silpnesnius.
„O dabar galvoju, jog vis tai telpa į socialinį darbą. Reikia ir mokėti suteikti pagalbą, ir užstoti silpnesnį, ir ginti, saugoti, padėti“, – svarsto Irma.
Paklausta, iš kur atsinešė tą norą viską aprėpti, pamatyti, patirti, I. Žaromskytė–Morkuckienė teigia apie tai nesusimąsčiusi.
„Žiūrėdama į savo dukrą, stebiuosi, iš kur ji turi tiek energijos. O man mama ir sako, pažiūrėk į save! Mūsų šeimos vyrai ramesni. Juokaujame, kad jiems nieko nereikia daryti, nes mudvi su dukra už juos padarome“, – šypsosi Irma.
Baigusi dailės technologijų pedagogiką, tačiau pasirinkusi socialinį darbą, I. Žaromskytė-Morkuckienė menų į šalį nenustūmė.
Studijuojant konservatorijoje, pas Irmą studentai atlėkdavo su popieriumi rankose ir maldaujančiomis akimis prašydavo pagalbos.
Dėstytojas Sigitas Laurinavičius jau buvo perpratęs mokinės piešimo braižą, tad apgaulė greitai išaiškėdavo.
O. I. Žaromskytės-Morkuckeinės braižas išties išskirtinis – ji piešia linijomis.
„Man patinka linijos, patinka, kai jos persipina. Nuo mokyklos laikų jos mane persekioja visur. Ir jei tos linijos pasimaišo kokiame piešinyje, jau žinok, kad čia mano darbas“, – sako Irma.
Ji tapo namuose – turi savo jaukų kampelį. Labai patinka piešti naktį, skambant lengvajai muzikai.
„Tai – laikas sau: visi saldžiai miega, tik gatvėje girdėti kažkoks pyptelėjimas ar pravažiuojančio automobilio gaudesys“, – romantikos tapybai suteikia Irma.
Panevėžietė jau yra surengusi 15 savo darbų parodų. O žinomas Kauno fotografas Iridijus Švelnys, pamatęs jos darbus, pasiūlė dalyvauti bendrame projekte „Sąlyčio taškas“.
„Nusprendėme, kad vienas kitam nesakysime, nei ką darome, nei kaip pateiksime darbus. Jis fotografavo, o aš turėjau visišką laisvę tapyti. Taip, kaip jaučiu, ką noriu parodyti. Tik likus mėnesiui pasirodėme, kokius darbus turime“, – pasakoja Irma.
Kauno miesto muziejaus Tautinės muzikos skyriuje įvyko pirmoji bendra menininkų paroda.
„Susirinko daugybė žmonių. Visi sveikino, klausė, domėjosi. Tai buvo magiška aplinka“, – parodos premjera vis dar gyvena kūrėja.
Vėliau sekė parodos pristatymai Panevėžyje.
Paveikslai jai nėra tiesiog daiktas. Tapytoja prisipažįsta, jog labai sunku paleisti savo kūrinius, su jais atsisveikinti.
„Su pirmaisiais darbai apskritai buvo košmaras, – juokiasi pašnekovė. Negalėjau nei dovanoti, nei kažkam parduoti. Gerai, kad tuo metu labai reikėjo pinigų, nes jau buvau užsakiusi dažus kitiems paveikslams.“
I. Žaromskytę-Morkuckienę neretai gali išvysti įvairiuose renginiuose su fotoaparatu rankoje.
Kadangi jos giminėje tiek iš tėčio, tiek ir iš mamos pusės yra fotografų, fotografija jai niekada nebuvo svetima. Su didžiausiu smalsumu stebėdavo, kaip dėdė ryškindavo juostas ar fotografuodavo.
Vėliau jo turtas – senutėlis fotoaparatas teko Irmos broliui.
„Kaip aš jam pavydėjau! Maigydavau tą mygtuką jam nematant, žvelgdavau pro objektyvą ir įsivaizduodavau, kad fotografuotoju. O vėliau padėdavau į vietą, kad tik brolis neįtartų“, – juokiasi Irma.
Vėliau, atvykusi studijuoti į Panevėžį, už pirmąsias santaupas įsigijo sportinius batelius krepšiniui žaisti ir, be abejo, skaitmeninį fotoaparatą.
Klausantis I. Žaromskytės-Morkuckienės, kyla klausimas, kaip ji viską spėja ir kaip jai pavyksta išlaikyti pusiausvyrą tarp šeimos reikalų ir kitų veiklų.
Tačiau Irma sako, jog jų namuose tiesiog įsivyravo harmonija.
„Juk vyras žino, su kuo susidėjo! – juokiasi moteris. – Šeimos vyrams patinka automobiliai, dragai ir panašūs dalykai, jie važiuoja žiūrėti varžybų. Mums su dukra patinka krepšinis. Mergaitės ten, vaikinai – ten. Problema išspręsta.“
Irma sako savęs niekada nespraudusi į rėmus: gyvena taip, kaip gyvena.
„Myliu save. Kiekvienam verta išmokti į viską žiūrėti paprasčiau, neapsikrauti nereikalingomis problemomis“, – mano I. Žaromskytė-Morkuckienė.
Vos baigus pokalbį, sučirškia Irmos telefonas – ji gavo žinutę apie tai, kad Nacionaliniam kraujo centrui skubiai reikalingas jos kraujo grupės donoras.
Irma susirūpina: lekiu į polikliniką, gerai, kad visai šalia.
Komentarai
-
- Žilvinas
- 22:02 2022.08.07
Rodyti visus komentarus (1)Pažįstu straipsnio heroję jau seniai,bet buvau nustebintas,kad ji tokia barbė devyndarbė.Mačiau ir jos darbus įdomi technika.Sėkmės Tau didžiausios Irmute,esi nuostabus žmogus.