-
Pasirinkti leidinį
Leidiniai
Uždaryti
Leidiniai
Panevėžietės, jaunosios iliustratorės Mildos Radvenskaitės vardas jau gerai žinomas besidomintiesiems kultūra ir menu. Jos darbai matomi žurnaluose, knygose. Milda yra iliustravusi tekstus ne viename kultūros žurnalo „Senvagė“ numeryje, kūrė iliustracijas rašytojos Tilės Vakarės knygai „Kiekvienas kelias turi dvi kryptis“. Išleista ir spalvinimo knygelė vaikams su Mildos piešiniais, o naujausias darbas – Audriaus Skačkausko knyga „Neleisk angelui nukristi nuo peties”.
Dabar M. Radvenskaitės planuose – pabaigti vieną trumpą komiksų seriją, kurią jau senokai pradėjo, bet vis nerasdavo tam laiko.
Mildos ryšys su kultūra visada buvęs labai stiprus. O ar galėtų būti kitaip, kai namuose menas – pagrindinis aptarimų objektas. Abu jos tėvai – keramikas Egidijus Radvenskas ir dailininkė Asta Radvenskienė – garsūs menininkai.
„Visi tėvelių pažįstami ir draugai – menininkai, tad augant tokioje aplinkoje ryšys su menu mezgėsi labai natūraliai. Piešimas buvo mano nuolatinis užsiėmimas“, – prisimena Milda.
Tačiau apie iliustratorės karjerą M. Radvenskaitė tikina ilgai negalvojusi.
„Mama man sakė, kad tokie rūpesčiai mažajai man buvo per daug žemiški, – juokiasi M. Radvenskaitė. – Kad ir kaip mylėjau piešimą, tikrai negalvojau, kad tuo užsiimsiu suaugusi“.
Mama Mildai yra pasakojusi, kad būdama maža ji turėjo išties didelį pastabumą. Jau ketverių metukų pradėjo piešti piešinių herojams lenktus kelius, kol jos bendraamžiai piešdavo pagaliukus vietoje kojų. Dar po kelių metų ji pradėjo piešiniuose atspindėti nuotaikas žmonių veiduose ir išraiškingas jų laikysenas.
„Ekspresyvumas man nebuvo problema ir jaučiausi pajėgi nupiešti, ką norėjau parodyti. Piešimas mane džiugino ir tiesiog padėjo jaustis gerai“, – sako M. Radvenskaitė.
Kūryba yra jos kasdienybė. Dažniausiai užsiima dviem veiklom vienu metu, mat jai daug lengviau piešti įsijungus lengvą serialą, kurį žiūrint nereikia susikaupimo. Tada dėmesį skiria piešimui ir tuo pačiu leidžia sau truputį prasiblaškyti.
„Tokiu būdu galiu žymiai ilgiau dirbti prie piešinio, nei kad nuolatos matydama tik savo darbą prieš akis. Dažnai eksperimentuoju su medžiagomis ir stiliais. Lipdau iš modelino, tekstiliniais dažais piešiu ant marškinėlių, klijuoju ir lankstau kartoną, žaidžiu su akrilu, vaškinėmis kreidelėmis, akvarele, tušu, paišau komiksus, esu iliustracijomis išdažiusi savo miegamojo sienas“, – pasakoja kūrybingoji Milda.
Menines priemones ji dažnai naudoja nesilaikydama taisyklių. Jų nemėgsta, o ir kažin, ar mene tokios iš viso gali egzistuoti.
Kai piešimą norisi padėti į šalį, M. Radvenskaitė skuba pasivaikščioti ir fotografuoja viską, kas patraukia jos dėmesį. O grįžus belieka nuspręsti, ką galima padaryti su tuo, ko pasisėmė.
Kūryba yra Mildos kasdienybė.
Kūrėja per daug nesujaudina, ar jos piešiniai kam patiks, ar ne. Tiesiog daro tai, kas pačiai labai patinka. Tačiau visai kas kita, kai iliustracijas tenka piešti užsakovui. Tuomet kūryba kaip reikiant įpareigoja.
„Turiu atsižvelgti į kontekstą, techniką, pateikimą. Viskas turi būti suderinta tarpusavyje. Mano kūryba gali būti dvipusė“, – šypteli Milda.
M. Radvenskaitė atvirauja, jog didžiausias iššūkis jai rasti bendrą kalbą ir bendrą pajautimą su užsakovais.
„Iliustracija turi tikti paties užsakovo teksto stiliui ir nuotaikai. Tad du skirtingi kūrybingi žmonės turi rasti bendrą kalbą bei atsižvelgti į iliustracijų ir teksto deramumą tarpusavyje“, – mano Milda.
Dar vienas didelis iššūkis – paprasčiausias pragyvenimas iš iliustratoriaus specialybės. Anot Mildos, tai nėra stabilus finansų šaltinis, kol nesi plačiai žinomas ir gerbiamas kūrėjas.
M. Radvenskaitė įsitikinusi, jog riba tarp komercijos ir meno išties egzistuoja. Ji ypač matoma, kai užsakovas nurodo, ką konkrečiai turima nupiešti, o pats savo noru menininkas to niekada nedarytų.
„Taip nelieka pakankamai vietos iliustratoriaus vaizduotei ir išraiškai, atimama menininko laisvė tam, kad užsakovas būtų patenkintas“, – neslepia Milda.
Įkvėpimo iliustracijoms M. Radvenskaitė semiasi ją supančioje aplinkoje.
„Mėgstu iliustracijose naudoti ir gamtos detales, tekstūras, bet didžioji dalis vis tiek gimsta iš vaizduotės“, – sako Milda.
Pasak jos, ir pats kūrybinis procesas yra gana paprastas. Ji niekada nepiešia jokių eskizų, nors žino, kad prieš pradedant piešinį, menininkui priklauso tokį turėti.
„Man eskizą piešti yra sunkiau nei patį piešinį“, – juokiasi kūrėja.
Jai eskizai atrodo visiškai nereikalingi: ant popieriaus perkelia mintį – gryną ir nenušlifuotą.
„Sprendimus priiminėju ekspromtu“, – sako M. Radvenskaitė.
O kartais piešimą vis atidėlioja, užsirašo esminį žodį ar frazę, kad nepamestų minties. Ir laukia meto, kada žinos, kad prie piešinio galės dirbti ilgai ir kruopščiai.
„Būna, kad imuosi darbo ir neturėdama konkrečios minties, bet dažniausiai tokia improvizuota kūryba mane nuvilia, tiesiog nesigauna nieko vertingo. Atrodo, kaip per jėgą išspausti piešiniai, suvaržyti, neužpildyti ir neužbaigti. Tik retais atvejais gimsta kažkas netikėtai įdomaus, ką norisi išvystyti į pilna piešinį“, – teigia pašnekovė.
Mildai eskizai atrodo visiškai nereikalingi: ant popieriaus perkelia mintį – gryną ir nenušlifuotą.
Piešdama daugiausiai dėmesio Milda skiria ieškojimams, kaip perteikti nuotaiką, emocijas. Anot jos, iliustracijos gimsta ne kiek iš noro padaryti gražiai, kiek iš poreikio perteikti jausmą.
„Galbūt žodis „gražu“ net nėra tinkamas mano iliustracijoms apibūdinti, – svarsto menininkė. – Daugelis mano darbų yra tamsios tematikos ir nemalonių sapnų, iliuzijų paveikslai, nors kartais gimsta ir spalvingi, jaukūs piešiniai su komedijos detalėmis, nuotaikingais veikėjais“.
Nors piešti Milda gali įvairiais stiliais ir temomis, savo firminiu, pagrindiniu piešimo stiliumi ji laiko nespalvotas, detalias iliustracijas, perteikiančias tamsiuosius žmonių jausmus, potyrius ir elgsenos bruožus.
Iliustracijose M. Radvenskaitė pasitelkia skirtingas žinutes piešiniams įprasminti. Tačiau ne visos užkoduotos mintys yra suprantamos publikai, nes dažniausiai iliustratorės tema būna žmogaus vidiniai skausmai ir konfliktai.
„Pats žiūrovas turi laisvę interpretuoti pagal save ir jeigu mato piešiniuose kažką gali pritaikyti sau, tai yra laimėjimas ir man“, – šypteli menininkė.
Pasak Mildos, menininkai, kaip ir visi žmonės, labai skirtingi ir neturėtų būti lyginami vienas su kitu. Anot jos, kūrybingi žmonės kiek linkę atitolti nuo realybės ir jautriau pastebi neapčiuopiamus dalykus.
M. Radvenskaitė tvirtina niekada nesiekianti patraukti dėmesio ar provokuoti. Priešingai – yra labai santūri asmenybė.
„Pokalbyje nedalyvauju, jeigu nesu asmeniškai pakviesta į jį, nekalbu, jei manęs neklausia, savo nuomonę galiu pasilaikyti sau, nenorėdama veltis į konfliktą“, – sako Milda.
O ir jos išskirtinis, akį traukiantis įvaizdis yra tai, kas pačiai gražu.
„Tai estetikos išraiška, o ne pareiškimas ar konstatavimas. Juolab ne drąsos demonstravimas, nes tikrai nesu viena tų drąsių žmonių“, – šypteli iliustratorė.
Milda pasakoja nuo mažens buvusi kiek uždara. Daugiau rinkdavosi stebėtojos vaidmenį. Todėl atkreipdavo dėmesį net ir menkiausias detales ir jas perkeldavo į piešinius. Namuose atsiradus kabelinei televizijai, M. Radvenskaitė atrado kanalą „Cartoon Network“ anglų kalba. Mildai tapo labai įdomu stebėti spalvingus filmukų veikėjus ir juos bandyti nukopijuoti.
„Kai pradėjau naudotis internetu, pamačiau, ką kuria kiti. Mokiausi skirtingų piešimo stilių, bandžiau kitokias piešimo priemones, nei buvau įpratusi. Norėjau matyti daugiau įvairovės piešiniuose. Tai vienas tų atvejų, kai specialybė pasirenka tave, o ne tu ją“, – teigia iliustratorė.
Anot M. Radvenskaitės, kūrybinė veikla visada bus jos gyvenimo pagrindas, tuo net neabejoja.
„Žinau, kad man tai reikalinga. Nežvelgiu toli į priekį. Net nežinau, ką veiksiu rytoj. Kaip ir iki šiol, tiesiog žiūrėsiu, kas vyks mano gyvenime, kokius sprendimus priimsiu ar nepriimsiu. Ir, žinoma, tikėsiuosi, kad elgiuosi protingai“, – šypteli jaunoji menininkė.
